Filmo „Liepsnojantis dangus“ kadrai

 

„Liepsnojančiame danguje“ Christianas Petzoldas padaro tai, ko iš esmės padaryti kine neįmanoma, – parodo, kaip rašytojui gimsta grožinis tekstas. Nes rašymas – sutikite – pats nefotogeniškiausias aktas pasaulyje. Pra­ėjusioje epochoje tai geriausiai pavyko Stanley’ui Kubrickui kraupiajame „Švytėjime“. Sykiu „Dangus“ (beje, kaip ir ankstesnės vokiečių režisieriaus intelektualinės dėlionės) man retsykiais atrodydavo nelyg jaunystėje itin pamėgtų Claude’o Chabrolio ir Krzysztofo Kieślows­kio, kurių pagrindinis ingredientas – mįslinga gražuolė pačiame vyksmo centre, miksas. Prancūzui ji – vos ne pragaro išpera, lenkui – vos ne angelas. Vokiečiui – kažkas per vidurį, su nujaučiama perspektyva nuplaniruoti tai į vieną, tai į kitą pusę. Įvairiaplanis dualizmas apskritai persmelkia visus Ch. Petzoldo filmus.  

Bėgant metams ir serialams užvaldant namų ekraną, atrasti filmą, prikaustantį nuo pradžios ligi baigiamųjų titrų (turbūt pastebėjote – ten niekada nebūna lietuviškų pavardžių), – vis sunkiau ir sunkiau. Po peržiūros dar ilgai persekiojo negudrus pamintijimas, kodėl mūsų naujajame kine taip retai išnaudojamas tiek simbolinio užtaiso turintis pajūris (ir pamarys!) – sovietmečiu geriausiųjų lietuvių režisierių itin pamėgta teritorija. 

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.