Paweł T. Felis. „Pažadas“ paaugliams reikalingas labiau, negu atrodo?

Licėjaus mokinė Lilė (nuostabioji Eliza Rycembel) neseka paskui minią. Priešingai nei jos draugės, ji ryškiai nesidažo, negeria ir nesikeikia, o bučinį laiko rimčiausiu dalyku pasaulyje. Kambaryje, šalia vaikino nuotraukos, vis dar turi kelias barbes. Galbūt neatsitiktinai daugiausia švelnumo juntama scenoje, kai ne kasdien matomas tėvas (Andrzejus Chyra) guldo ją miegoti.

„Pažadas“

„Visada buvo nušokus nuo proto", –­ rašo jos pažįstami feisbuke. Su savo vaikinu Janeku (Mateuszas Więcławekas) išsiskiria, po akimirkos susitaiko, vėl nutraukia santykius, paskui isteriškai mėgina juos atstatyti. Turi draugių ir bičiulių, vaikšto į renginius, bet laikosi atokiau, žiūri į juos iš aukšto. Galbūt dėl to, kad – kai su ja susipažįstame geriau – Lilė daugiausia galvoja apie merginą, su kuria Janekas buvo jai neištikimas, ir apie ultimatumą, kurį jam iškelia: „Turi 24 valandas, kad jos atsikratytum."

Karta, neturinti savo protesto dainų

Annos Kazejak puikiai pastatytame „Pažade" nėra maištingų nepilnamečių siautėjimo. Žinoma, jie kartais prisigeria ir nuogi maudosi viešoje vietoje arba sugalvoja pakvailioti su prekybcentrių vežimėliais. Vis dėlto jų gyvenime svarbiausią vietą užima nedrąsus flirtas, kompiuteriniai žaidimai ir skoningai įrengti tėvų namai prestižiniame rajone. Net muštynės mokykloje baigiasi įstatymų nustatyta tvarka – tėvams oficialiai pateikta sąskaita už išmuštą dantį. Svarbus dalykas, kad grupė, kurioje groja Janekas, – „mokyklos pasididžiavimas", kaip sako direktorė, neprisimenanti jos pavadinimo, –­­ neturi savo protesto dainų. Tad iškasa senas, tiksliau –­­ devintojo dešimtmečio pradžioje uždraustą grupės „Brygada Kryzys" dainą „To, co czujesz" („Tai, ką jauti").

Į šią iš pažiūros pagražintą realybę – vis dėlto, manau, tikresnę už tą, kuri pavaizduota „Prekybos centro mergaitėse" ar „Baby Blues" –­ Kazejak įterpė žmogžudystę. Iš pradžių atrodo, kad tai tik kažkoks provokuojantis žaidimas, papildomos emocijos, kurių Lilei suteikia prieš ją nusižeminęs Janekas. Bet mergina iš tikrųjų galvoja apie žmogžudystę, o Janekas, apimtas isterijos, iš tikrųjų nusprendžia nužudyti. Apie trileriui būdingą įtampą (o tokią atmosferą sukuria subtili Kristiano Eidneso Anderseno muzika) čia negali būti nė kalbos: juk žinome, kas ką nužudė. Bet kodėl?

Von Triero popieriniai žibintai

Peterio Jacksono „Dangiškose būtybėse" tikrai žiauri žmogžudystė bu­vo dviejų visiškai praradusių realybės jausmą paauglių fantazijos tąsa. Lilė taip pat fantazuoja. Be to, slepia, kad yra jautruolė: tai matyti scenoje su popieriniais žibintais, kuri yra aiški nuoroda į von Triero „Melancholiją". Tačiau Kazejak sąmoningai neatskleidžia veikėjų psichologijos, neleidžia žiūrovams perprasti Lilės.

Vis dėlto žmogžudystė (beje, rašant scenarijų, remtasi ir tikromis bylomis) yra tik pasakojimo atspirties taškas. Tai, kas turėtų gąsdinti, stebime per atstumą; panašiai kaip Lilė, kuri aukos beveik nepažinojo, o apie žmogžudystę sužinojo tik iš antrų lūpų. Užtat „Pažade" rodomas psichologinis smurtas, veiksmingas manipuliavimas žmonėmis. Skaipas, feisbukas, mobilieji telefonai –­ tai tik priemonės. Jaunystėje slypi tam tikras pasiutimas, kartais tampantis žygdarbio („Akmenys apkasams"), kartais autodestrukcijos („Savižudžių kambarys"), o kartais –­ kaip žinome iš Williamo Goldingo „Musių valdovo" –­ nusikaltimo priežastimi.

Janekas taip pat yra priemonė: bijantis pasakyti žodį, silpnas („tu bailys", „jūs silpni" – mėgstamiausi pagrindinės veikėjos posakiai). Bet įdomiausia, žinoma, yra pati Lilė. Vilioja ir bara, slapstosi ir atsiveria. Nežino, ko nori, nemoka net įtikinamai pasakyti: „Aš tave myliu." Pasiduoda chaotiškoms emocijoms, kartu žaidžia Janeko jausmais. Tačiau šią vis dėlto simpatišką merginą kažkas apsėdęs – kas visai rimtai jai liepia pasakyti: „Norėjau, kad ji mirtų, tokie žmonės nusipelno bausmės."

Nieko apie mus nežinote

Matyti, kad Anna Kazejak nuo to laiko, kai su Komasa ir Migasu pastatė „Odę džiaugsmui" (2005) ir populiariąsias, bet nevykusias „Sparnuotąsias kiaules" (2010), nepapras­tai ūgtelėjo: daug jai davė darbas kuriant HBO serialą „Be paslapčių", taip pat –­ bendradarbiavimas su danais („Pažadą" puikiai sumontavo Mortenas Højbjergas, „Nimfomanės" ir „Penkių kliūčių" montuotojas).

Specifinis šaltis, kuriuo režisierė apgaubia nestabilią jaunimo psichiką, juntamas ir todėl, kad ji atskleidžiama iš tėvų perspektyvos. „Gyvenu Kopenhagoje, nelabai ką žinau", –­ mesteli policininkams tėvas. „Ji man nieko nesako", – nuoširdžiai, nuginkluojančiai aiškina motina (Magdalena Popławska). Ta pati, kuri isteriškai reaguoja į žinią, kad dukra vos nepermiegojo su kitu draugu (Nikodemas Rozbickis).

„Savižudžių kambaryje" tėvai paro­dyti kaip groteskiški nevykėliai, panirę į darbus, net nepastebintys, kad sūnus kelias dienas neišeina iš kambario. „Pažade" to akivaizdžiai nematyti. Žinoma, su motina išsiskyręs tėvas gyvena užsienyje su nauja žmona ir vaiku, o motina susitikinėja su kur kas jaunesniu vaikinu (Dawidas Ogrodnikas). Bet ar tokia tvarka blogesnė už tradicinę Janeko šeimą, kurioje motina dievina frazes: „negalima", „neleidau tau", „turi tai padaryti"?

Ne Lilės tėvų išsiskyrimas čia sukuria problemą, o tėvų kurtumas ir nebrandumas. Nei su dukra nesusisiekiantis tėvas, nei atsipalaidavusi, bet rūpestinga motina, nei „patėvis", kuris rūko žolę, kartu su Lile daro pamokas ir nuveža ją į treniruotes –­ niekas nesugeba įžengti į paauglės pasaulį. Užtat gražiame vyrų dialoge apie kelis laisvadienius efektingai atsiskleidžia vyriška konkurencija – kas iš jų geresnis tėvas.

Be kita ko, „Pažadą" feisbuke – kaip kitaip – reklamuoja klipas „Nieko apie mus nežinote": taip filme vaidinantys aktoriai kaltina suaugusiuosius. „Nežinote, apie ką mes svajojame", „nežinote, kaip mylime", „mūsų kambarių vengiate iš tolo", „mokyklose esame tik numeriai", – perdėtai šaukia it žiniasklaidos atstovai. Vis dėlto matau keletą šimtų „patinka", keliasdešimt pasidalijimų ir neanoniminių, daugiausia pritariančių komentarų. Taigi gal „Pažadas" – tai filmas, kurio dabartiniams paaugliams reikia labiau, negu gali atrodyti?

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Versta iš wyborcza.pl

 

Draugai