Vitalij Binevič. Tuščias kino teatras ir pilni namai zombių

 

Atsiimdamas vieną iš daugelio apdovanojimų Stevenas Spielbergas pasakė: „Kino teatrai turi gyvuoti amžinai!“ Turbūt kiekvienas sinefilas su tuo sutiktų, jei ne kritinė, po šia iš pirmo žvilgsnio nekalta fraze slypinti potekstė. O reikalas tas, kad režisierius netiesiogiai sukritikavo transliavimo platformas ir konkrečiai „Netflix“, kurios du filmai – Alfonso Cuarono „Roma“ ir brolių Coenų „Baladė apie Basterį Skragsą“ („The Ballad of Buster Scruggs“) – buvo nominuoti 13-ai „Oskarų“. Taigi, pasak S. Spielbergo, kino teatre nerodyti filmai iš viso neturėtų pretenduoti į „Oskarą“, nes žiūrovui nesuteikia tikrosios kino patirties. Taip buvo pakartotas perspėjimas apie artėjančią klasikinio kino mirtį, skambėjęs atsiradus televizijai ar pradėjus naudoti vaizdajuostes. Baimė kyla ne veltui, nes vien 2020 m. „Netflix“ susiplanavo 11 milijardų dolerių serialų ir filmų kūrimui. Todėl privalome kalbėti apie šią televizijos platformą. 

Gimimas. Zombių kinas yra ciklinis reiškinys, ir susidomėjimas šiais monstrais jau ne kartą buvo išaugęs ir atslūgęs. Per pirmąjį ciklą pasirodė ankstyvieji rasizmą nagrinėjantys filmai „Baltasis zombis“ („White Zombie“, 1932) ir „Aš vaikščiojau su zombiu“ („I Walked with a Zombie“, 1943). Per antrąjį ciklą režisierius George’as A. Romero galutinai įtvirtino ultrasmurtinę zombių kino estetiką ir išleido du garsiausius zombių filmus – „Gyvųjų numirėlių naktį“ („Night of the Living Dead“, 1968) ir „Numirėlių aušrą“ („Dawn of the Dead“, 1978). Šiam ciklui taip pat priklauso Italijoje masiškai kurpti pigūs siaubo filmai, tokie kaip „Zombi 2“ (1979) ir „Zombių holokaustas“ („Zombi Holocaust“, 1980). Per trečiąjį cik­lą pasirodė dualogija „28 dienos po“ („28 Days Later“, 2002) ir komedija „Zombių karalius“ („Shaun of the Dead“, 2004). Šiuo laikotarpiu zombiai vėl ėmė kelti ne tik baimę, bet ir susižavėjimą, todėl įtraukti į komedijas ar romantinius filmus. Naujausias, dabar stebimas zombių kino ciklas prasidėjo turbūt geriausias dienas išgyvenančiame Azijos kine. 2016 m. Pietų Korėjoje pasirodo tarptautiniu hitu tapsiantis „Traukinys į Busaną“ („Train to Busan“), kurį režisierius Edgaras Wrightas pavadino geriausiu kada nors matytu filmu apie zombius. O 2017 m. Japonijoje už 25 tūkst. dolerių nufilmuojamas filmas „Numirėliai vienu kadru“ („One Cut of the Dead“), sugebėjęs uždirbti net 57 mln. dolerių. Beje, antrasis kūrinys yra geriausias mano matytas zombių filmas.

 

Vitalij Binevič. Tuščias kino teatras ir pilni namai zombių

 

Turbūt neatsitiktinai pirmuoju „Netflix“ rodytu originaliu Pietų Korėjos serialu tapo „Karalystė“ („Kingdom“, 2019), kuriame pasakojama apie zombių siaubiamą viduramžių Korėją. Gali būti, kad neseniai išleidus filmą „#Gyvas“ („#Alive“) kaip tik siekiama pasipelnyti iš padidėjusio susidomėjimo Azijos kinu ir zombiais. Juo labiau kad būtent taip veikia kino industrija ir žanrai – pasirodžius vienam sėkmingam filmui, kiti bando atkartoti jo sėkmę. Tačiau kino kūrėjai negali banaliai kopijuoti, todėl naujame filme bando iškelti naujas problemas. Tokį kino žanrų modus operandi puikiai atliepia zombių kinas, kuris visada buvo siejamas su pigia B kategorijos produkcija. Kino kritikai mėgsta juokauti: kad pagamintum zombių filmą, tereikia surinkti visus savo draugus, aptaškyti juos krauju ir voilà.

Gyvenimas. Kiek kinematografinės gyvybės turi „#Gy­vas“? Pandemijos akivaizdoje zombių kinas turėtų būti itin paklausus. Siaučiant COVID-19, namai tapo paskutine saugia užuovėja, ir kaip tik tokią kasdienybę bando nagrinėti šis kūrinys. Filme pasakojama apie jauną vaikiną, zombių apokalipsę bandantį išgyventi dviejų kambarių bute. Galiausiai jam pritrūksta maisto ir vandens, tenka išeiti į lauką, kur šlaistosi zombiai. Atrodytų, štai pirmoji įdomi kūrinio įžvalga – namai, kurie turėtų teikti saugumo jausmą, netikėtai tampa kalėjimu. Tačiau ši nejaukių namų tema pastebima jau pirmajame zombių romane „Aš esu legenda“, kurį 1954 m. parašė Richardas Mathesonas. Kritikai teigia, kad R. Mathesono knygoje pagrindinio veikėjo namai tampa antruoju svarbiu romano veikėju, ir todėl jame tiek daug vietos skiriama pamatų sutvirtinimo, laboratorijos įkūrimo ar sodininkystės scenoms. Beje, ši knyga įkvėpė G. A. Romero filmą „Gyvųjų numirėlių naktis“, o ekranizacijoje apokalipsės ir namų santykiui taip pat skiriama daug dėmesio. Tik čia namai praranda saugumo atmosferą, kadangi juose įkalinti žmonės nesugeba tarpusavyje susitarti ir įtvirtinti savo pozicijų. Prisiminkime, kad jų visų laukia neišvengiama mirtis. Ką nauja parodo ir pasako „#Gyvas“?

Kino tyrinėtojas Kyle’as W. Bishopas pastebėjo, kad zombių filmai neretai plėtojasi bendrame įsiveržimo į namus (angl. home invasion) kontekste, o kalbant apie tokio tipo filmus naudinga prisiminti froidišką unheim­lich (liet. nejaukumas) kategoriją. Šio žodžio etimologija artimai siejasi su namų (vok. Heim) samprata, kai įprasti daiktai skleidžia nemalonų keistumą, neigiantį įprastą pažįstamo ir nepažįstamo objekto perskyrą. Pavyzdžiui, tokiu objektu tampa į zombį pavirtęs draugas (atrodo draugas, bet ne draugas). Šie kalbiniai žaidimai leidžia spekuliuoti, jog pažįstamas daiktas kelia saugumo jausmą, lyg būtume namuose, o susidūrimas su nepažįstamu ar grėsmę keliančiu objektu mus tarsi iš namų išvaro, todėl ir jaučiamės ne savo vietoje. R. Mathesono romanas ar G. A. Romero ekranizacija demonst­ruoja, jog apokaliptiniai, unheimlich galiausiai tampa ir patys namai, kadangi teikęs saugumą objektas pavirto į pavojų keliantį. Filme „#Gyvas“ pateikiama tokia nejaukių namų fenomenologija: iš pradžių pagrindiniam veikėjui nieko netrūksta, tačiau apokalipsei įsibėgėjus atjungiamas vanduo, dingsta elektra, nelieka maisto ar vandens. Kalbant paprastai, namai tampa unheimlich – nejaukia vieta. Taip filmas įsiterpia į zombių kino žanrą. Tačiau taip pat pasako kai ką nauja – veiksmas plėtojasi ne klasikiniame privačiame dviaukščiame name, o butuke, kuris nepaste­bimai pradingsta identiškų daugiabučių skruzdėlyne.

Filmo „#Gyvas“ veiksmo vieta aktualizuoja ekonominės veiklos kritiką, o patį pasakojimą susieja su lokaliu Pietų Korėjos kontekstu. Prisiminkime, kad Vakaruose privataus būsto koncepcija galutinai susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai dėl vis didesnį pagreitį įgaunančios industrializacijos vyrai masiškai migravo iš kaimo į miestą. Iki tol jie privalėjo dalintis namais su visa šeima, tačiau pagaliau kiekvieno miesčionio svajone tapo nuosavas kambarys. Šią svajonę įgyvendino XX a. pirmoje pusėje masiškai statomi daugiabučiai, kurių taip nemėgo indust­rinės kultūros kritikai, pavyzdžiui, José Ortega y Gassetas ar Antanas Maceina. Grįžęs namo po sunkios darbo dienos, patenki ne į saugų rojų, o į nereikalingais daiktais apkrautą pragarą, kuriame nuo jų galiausiai imi priklausyti. Nors daugelyje zombių filmų naudojama panaši invazijos schema, kol kas dar nebuvo būtent tokio zombių filmo. Rodyta, kaip žmonės bando išgyventi viename name, prekybos centre, važiuojančiame traukinyje. Tačiau nerodyta, kaip vienišas žmogus bando išgyventi keliuose kvadratiniuose nuosavo buto metruose.

Tai ne vienintelė kūrinyje nagrinėjama tema. Grotažymė signalizuoja, kokį svarbų vaidmenį čia atlieka socia­liniai tinklai ir naujosios medijos. Pagrindinis filmo veikėjas yra įprastas nūdienos paauglys, su savo draugais susitinkantis ir bendraujantis socialiniuose žaidimuose (angl. multiplayer game) ar žaidimų transliavimo platformose (pavyzdžiui, „Twitch“). Niekur nepaaiškinama, ką jis veikia realybėje, todėl žiūrovui belieka spėlioti, kad, kaip bet kuris kitas nūdienos šešiolikmetis, jis taip pat svajoja gyventi iš nieko neveikimo – t. y. viešo kompiuterinių žaidimų transliavimo ir komentavimo. Naujieji socialiniai tinklai pateikiami iš šiek tiek pasenusio kapitalistinio pono ir vergo diskurso, kai visiškai aiškūs išnaudotojai ir išnaudojantieji (t. y. buržua ir proletaras), kai naratyvas perkeliamas į šiandien aktualesnę, pokapitalistinę tikrovę, o poilsis tampa darbu, santvarka produkuoja ne konkrečius daiktus, bet informaciją. Filme labai tiksliai ir įtikinamai registruojamas nūdienos suskait­menintas gyvenimas, visiškai priklausantis nuo naujų komunikacijos būdų ir jų kuriamų įpročių. Prasidėjus apokalipsei, turbūt visų pirma pažvelgtume į savo išmaniojo telefono ekraną. Tai žiūrovui leidžia lengvai įsijausti į pasakojimą ir užjausti pagrindinį veikėją – jis yra atpažįstamas, visiškai paprastas žmogus, taip pat naudojantis tviterį, feisbuką ir t. t. Jis yra toks pats kaip aš ir tu.

Mirtis. Bet ar filmui „#Gyvas“ gyvybiškai būtinos šios idėjos? Tiesą sakant – ne. Aptartos detalės žiūrovui netrukdo, kadangi seniai tapo kasdienybės dalimi. Vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad visa tai yra dirbtinai pritempta, o kūrėjai pernelyg stengiasi pasakyti kažką prasmingo ar pamokančio. „#Gyvas“ – geras veiksmo filmas, bet prasta socialinė kritika. Ir tai didžiausia šio filmo, kaip ir begalės kitos „Netflix“ produkcijos, bėda – stengiamasi pasakyti daugiau nei turėtų. Man filmas patiko – vietomis kvailokas, išlaikantis įtampą, su įdomia koncepcija. Bet neapleidžia jausmas, kad tai dar vieno zombių kino ciklo pabaiga.

Draugai