„Ispaniškas serialas“ man kažkodėl pirmiausia asocijavosi su Lotynų Amerikos muilo operomis, todėl dar nematęs skeptiškai vertinau „Popierinį namą“ („La casa de papel“), nors tai 2018 m. „Emmy“ apdovanotas geriausias draminis serialas, populiariausias ne­anglakalbis ir antras pagal žiūrimumą internetinėje televizijoje „Netflix“, kur pirmauja „Keistesni dalykai“ („Stranger Things“) – fantasy (vienas viską pasakantis žodis, šiais laikais konkurentų neturintis žanras). Bet karantinas priverčia daryti tai, ko įprastoje dienotvarkėje niekada neatsirastų. Taigi peržiūrėjau visus 4 sezonus.

„Popierinis namas“ sukurtas 2017-aisiais, pradėtas rodyti per vieną nemokamą Ispanijos televiziją; po antro sezono jį šefuoti ėmėsi „Netflix“; ketvirtas sezonas startavo šių metų balandžio pradžioje, kai jau porą savaičių buvome karantine.
Serialo siužetas – plėšikai užpuola Karališkąją monetų kalyklą (1–2 sezonai), Ispanijos banką (3–4 sezonai) ir ten užsidaro, kol pasieks savo tikslą: atsispausdinti tam tikrą kiekį pinigų, išlydyti aukso atsargas!

Lengva serialo personažų padėtį lyginti su mūsiške karantinine. Ir jie negali išeiti iš kalyklos ar banko beveik kaip mes iš namų. Taip pat juos veikia uždara erdvė, negalėjimas daryti to, kas įprasta, ribota laisvė, tad kyla įvairių įtampų, o dar įkaitai, pareigūnai ir t. t. Iš slaptavietės vadovaujantis Profesorius su komanda (miestų vardais pasivadinusiais, raudonus kombinezonus ir Dalí kaukesdėvinčiais plėšikais) bendrauja elektroninėmis priemonėmis, netgi banke atliekamai medicininei operacijai gydytojas iš Pakistano konsultacijas teikia pasitelkdamas vaizdo konferencijos prog­ramą. Daug kas iš mūsų ir dirba, ir pramogauja taip pat nuotoliniu būdu. Bet ne tai svarbiausia.

Popierinis namas“ – kokybiškas, iki smulkmenų apgalvota kiekviena serialo (ir apiplėšimo) detalė, nors kruopštumas nebūdingas ne tik per siestą pailsėti mėgstantiems pietiečiams. Pasakojimas nuosek­lus, bet nuolat grįžtama į praeitį: rodomas pasiruošimas apiplėšimui, aiškinamos detalės, kas gali nutikti, kaip spręsti iškilusią problemą ir taip toliau (šiuose epizoduose matomas pavadinime figūruojantis popierinis užpulto objekto maketas). Viskas daroma nebanaliai, siužetas nenuspėjamas. Beveik nuolatos tvyro tokia įtampa, kad net save pagavau kelis kartus labai labai įsitempusį. Tokia stipri empatija.

Žinoma, šis serialas yra ne pirmas kino kūrinys, kuriame sumanyta nusikaltėlius paversti teigiamais personažais. Jie labai įvairūs (visiems publikos skoniams), kiek­vienas kažkuo išsiskiria: Profesorius – protu, Tokijas – grožiu, Helsinkis – jėga, Denveris – juoku, tiksliau – žvengimu. Iš pradžių dėl arogancijos buvęs turbūt nesimpatiškiausias Berlynas ilgainiui virto charizmatiška persona (kūrėjai laisvai manipuliuoja žiūrovais). Bet, kad ir kokie plėšikai simpatiški, jų niekas neapsaugos nuo policijos (scenaristų ar prodiuserių) kulkos. Tiesa, dėl gražiosios Tokijo likimo nėra ko jaudintis, kadangi retkarčiais prabyla jos užkadrinis balsas, pasakojantis iš ateities perspektyvos. Žinoma, tolesniuose sezonuose šį pasakotojo darbą gali perimti kitas herojus... O tęsinys dar turėtų būti, nes ketvirto sezono paskutinė scena palieka žiūrovus nežinioje – visą tarpsezonį teks nerimauti dėl Profesoriaus.

 

 

Serialo „Popierinis namas“ kadrai.

 

Simpatijų vagys sulaukia, manau, ir dėl to, kad jų svarbiausia taisyklė – jokių aukų! Nepaisant to, kad plėšikai nusiteikę prieš žudymą, mirčių išvengti nepavyksta, tad visiems tenka pasijaudinti. Įsilaužėliai pernelyg dažnai mosuoja, grasina ginklais, nors akivaizdu, kad nešaus (gal tai tik ispaniškas temperamentas?). Taip pat ganėtinai netikroviškas plėšikų vaikščiojimas palei neuždengtus langus – ne vien dėl to, kad gali nušauti snaiperis, bet ir dėl galimo pasiklausymo per atstumą (tikriausiai dar ne tokios technikos turi valstybinės jėgos struktūros).

Publiką traukia ir tai, kad plėšikai ne šiaip nusikaltėliai, kad jiems pinigai nėra svarbiausias dalykas (milijonus dalija į kairę ir į dešinę, barsto tarsi dangišką maną iš dirižablių), šie herojai įkūnija pasipriešinimą valdžiai, privilegijuotai visuomenei. Tarkim, atskleidžia šalies paslaptis, kurių turi visos šalys (Ispanija kankinimus vykdo Alžyre – iš karto prisimename tamsią istoriją apie CŽV kalėjimą mūsų teritorijoje).

Neatsitiktinai pagrindinė serialo muzikinė tema – visiems gerai žinoma Italijos partizanų antifašistų daina „Bella ciao“ („Sudie, gražuole“), jos motyvas skamba lemiamais momentais. Profesoriaus atliekamos šios dainos remiksas Austrijos topuose pasiekė pirmą vietą, Vokietijos – antrą... Daina atgimė ir Prancūzijoje, ji, atlikta kelių dainininkų, taip pat šovė į viršų. Ketvirtame sezone išdidus Berlynas dainuoja XX a. 8 dešimtmečio Umberto Tozzi’o dainą „Ti amo“ („Aš myliu tave“), tad tikėtinas ir jos renesansas.

Nenuostabu, kad serialo populiarumas tik auga. Žiūrovams pritraukti pasitelkiamos ir žvaigždės: vienuolį vaidina futbolininkas Neymaras, matyt, kūrėjus pakerėjęs aktoriniais sugebėjimais per 2018 m. pasaulio čempionatą, tuomet jo vaidyba interneto režisierių užfiksuota daugybėje memų, kurie įsiminė net ir visai futbolu nesidomintiems žmonėms.

„Popierinio namo“ užkratas paplito realiame pasaulyje – raudoni kombinezonai ir Dalí kaukės šmėkščioja demonstracijose, protesto akcijose, futbolo rungtynėse, šį įvaizdį ėmė naudoti dainininkai ir netgi tikri plėšikai.

Per 4 sezonus serialas nė kiek nesuprastėjo, kaip, pavyzdžiui, „Sostų karai“, kurie po kelių gerų sezonų pasidarė apgailėtini – ištemptoje serijoje nieko taip ir neatsitinka. Bet juk tai vėlgi fantasy, tad geriau patylėkim ir parekomenduokim užsikrėsti raudonkombinzoniais, prasėdėti su jais karantine daugiau kaip 24 valandas gryno laiko ir sulaukti naujo susitikimo Ispanijos banke.