Mario Vargas Llosa. „Penki kampai“

Ši knyga galėtų tikti atokesnių Lietuvos rajonų gyventojams, susiruošusiems į Suvalkų apylinkių parduotuves: 3–4 skaitymui skirtos valandos, per kurias įveikiamas naujausias Mario Vargaso Llosos romanas, išgelbėtų nuo žvalgymosi pro langą. Skaičiusiems anksčiau į lietuvių kalbą verstas prozininko knygas toks pasiūlymas nuskambės keistai – juk kalbame apie rašytoją, kurio kūrybos įtaiga slypi žaismo, intelekto ir utopijos ženk­lų įvairovėje. Tad dėtis „Penkis kampus“ į kelionmaišį šie skaitytojai bijotų ne vien todėl, kad skaitymas transporte, pasak daktarų, kenkia akims, bet ir dėl galimybių deramai įsijausti į solidų kūrinį stokos.

Prieš atsiversdamas „Penkis kampus“, panašiai maniau ir aš. Tačiau knyga nuo pirmųjų eilučių įtraukė ir skaičiau be vargo – iš tiesų šis M. Vargaso Llosos pasakojimas artimesnis Holivudo nuotykinių trilerių nei Lotynų Amerikos magiškojo realizmo literatūros tradicijoms. Formaliai istorija – tai tikroviškų elementų kupinas, intensyviai besivystantis detektyvas su aiškiu politiniu-socialiniu atspalviu. Aprašydamas XX a. pabaigos Peru gyvenimą autorius neslepia neigiamo požiūrio į diktatūra virstantį Alberto Fujimori’o režimą: nors vyriausybė ryžtingai kovoja su kriminalinėmis grupuotėmis, nesutariančiomis tarpusavyje ne tik dėl priešingų politinių pažiūrų, bet ir dėl dominavimo kontrabandos versle, beveik visi nujaučia, jog už daugumos įvykių slypi ir nusikaltėliais manipuliuojančių aukštų šalies pareigūnų rankos.

Siekiant įtaigiau pavaizduoti anų dienų Limos atmosferą, vyksmą jau pirmuosiuose skyriuose lydi visuotinės baimės ženklai: naktiniuose kvartaluose įsižiebiančios kūjo ir pjautuvo formos fakelų dėlionės, sprogimai priemiesčiuose, nuolat dingstanti elektra, pastangos greičiau parvykti iš saugomos darbovietės į aptvertą namų kvartalą, per žinias girdimi pranešimai apie pagrobtus pažįstamus – visa tai leidžia greitai įsijausti į nerimo persunktą turtingesnių perujiečių kasdienybę. Netrukus išryškėja ir tai, jog beveik visą šalį slėpiningai apraizgęs vieno įtakingo veikėjo tinklas. Į jį dera kreiptis iškilus šantažo grėsmei, jam pravartu parodyti spaudai rengiamo skandalingo straipsnio apmatas, su jo vardu siejami keisčiausi nusikaltimai, beveik neturintys galimybių būti išaiškinti. Romanui būdingas kinematografiškumas kartais leidžia pasijusti kone realiu įvykių dalyviu. Vyresniems tautiečiams aprašomos situacijos primins XX a. 10 dešimtmečio pradžios Lietuvą: nors Limos nusikalstamų grupuočių užmojai nepalyginami, gyventojų ir valdžios santykių schema identiška.

Nepaisant meistriškai valdomo pasakojimo, pritaikyto itin plačiai skaitytojų auditorijai (vienus suintriguos kriminalinių ar politinių struktūrų veiklos epizodai, kitus – erotinės ar kultūrinės detalės), „Penkių kampų“ istorija neišskirtinė. Knygoje susipina kelios pasakojimo linijos. Prie vyno butelio vakarojusios draugės Čabelė ir Marisa, nejučia užkluptos komendanto valandos ir priverstos gultis į bendrą lovą, ryte suvokia patyrusios netikėtai malonų nuotykį. Kone tuo pat metu vieno bulvarinio laikraščio redaktorius pradeda šantažuoti Marisos vyrą Kikę, grasindamas paskelbti prieš kelerius metus vykusios orgijos, kurioje šis dalyvavo, nuotraukas. Toliau – kaip kine: kadrams bėgant, įtampa auga, įvykiai vis labiau siejasi tarpusavy, reikalai komplikuojasi, dažnėja pavydo scenų, kalėjimo vaizdų, paslapčių, atsiranda lavonų. Netrukus skaitytojai supažindinami ir su mįslingąja figūra, valdančia daugumą viešų ir slaptų procesų. Tikroji šio žmogaus pavardė neminima, jis vadinamas tiesiog Daktaru (kaip simboliška lietuviškos realybės fone!), nors jo įtaka ir veiklos būdai neleidžia abejoti, jog kalbama apie Vladimiro Montesinosą – įtakingą to meto Peru slaptųjų tarnybų veikėją, kurio aferų išviešinimas tapo A. Fujimori’o žlugimo priežastimi.

Svarbu pabrėžti dar vieną faktą. M. Vargaso Llosos santykiai su režimu, prieš dvidešimt metų valdžiusiu Peru, – itin asmeniški: 1990 m. jis su A. Fujimori’u varžėsi prezidento rinkimuose, kuriuose buvo laikomas aiškiu favoritu (laimėjo pirmąjį turą, o pralaimėjęs antrajame paliko gimtinę). Tad mėginimai papildyti pramanytą istoriją realistiškomis detalėmis gali būti siejami ir su noru pabrėžti trumpalaikę visuomenės atmintį. Išryškindamas tamsiuosius šalies gyvenimo užkaborius autorius tarytum klausia skaitytojų, kaip viskas pasisuktų, jei A. Fujimori rinkimus būtų pralaimėjęs? Atsižvelgus į pastarųjų dešimt­mečių Peru politikos peripetijas (per kelias valdymo kadencijas populistai suformavo korumpuotą diktatūrą, žlugusią tik susiklosčius „Penkių kampų“ istoriją primenančioms aplinkybėms – žiniasklaidai paviešinus medžiagą apie aukščiausių pareigūnų kyšininkavimą) ir tai, jog tiek A. Fujimori, tiek romane aprašytas V. Montesinosas vėliau ilgam sėdo už grotų, klausimas tikrai neatrodo lėkštas. Gal žinomas literatas būtų pasukęs šalies vairą laisvės link? O gal pats būtų tapęs eiliniu iškreiptos sistemos sraigteliu? Nors romane šie klausimai nekeliami tiesiogiai, tarsi lengvumo ir lėkštumo skirtumų įrodymai jie nuolat plevena kažkur tarp eilučių.

Paskutiniame knygos skyriuje (simboliškai pavadintame „Happy end?“) M. Vargasas Llosa pateikia papildomų argumentų minėtai skirčiai pagrįsti. Gauname dar vieną progą įsitikinti, kad geram kūriniui (net jei tai socialiai orientuotas nuotykinis romanas) ypač svarbus jaudulys. Nurimus skandalams ir žlugus baimę sėjančiam klanui, gyvenimas pamažu grįžta į vėžes. Įsidrąsinusios Marisa su Čabele įtraukia į savo erotines linksmybes Kikę, retsykiais vykstantį drauge su jomis į Majamį pasivartyti plačioje lovoje. Visi trys atkakliai slepia tai nuo Čabelės vyro Liusijano, nes yra įsitikinę, jog konservatyvios pažiūros neleistų jam pakęsti tokio pažeminimo. Tačiau baigiamojoje scenoje Liusijanas netikėtai pasisiūlo vykti kartu, leisdamas suprasti seniai viską žinantis: „Esu tikras, kad Majamyje praleisime nuostabias dienas“ (p. 270). Gyvenimas tęsiasi. Jaudulio kupini siurprizai taip pat.

 

Selja Ahava. „Iš dangaus krintantys dalykai“

Naują ir kol kas vienintelį lietuviškai išleistą suomių rašytojos Seljos Ahavos romaną puikiai apibūdina kelios frazės galiniame viršelyje: „Mergaitė, kurios mama žūva nuo ledo luito, nukritusio iš dangaus. Moteris, kuri du kartus laimi pagrindinį loterijos prizą. Vyras, kurį penkis kartus trenkia žaibas. Visi jie ieško paaiškinimo savo gyvenimui.“ Toks knygos pristatymo būdas pataikė į dešimtuką: „Iš dangaus krintantys dalykai“ pasakoja apie atsitiktinius, regis, nesvarbius įvykius, tačiau kabina giliai, verčia skaitytojus susimąstyti apie visa ko pradines priežastis.

Nepaisant dažnų melancholijos apraiškų, romanas patiks tiems, kas nesibodi bent retsykiais atsiduoti vaikiško žaismo kerams, kurių ypač gausu pirmame iš keturių skyrių „Sienoje įmūryta mergelė“, ištęstame beveik per pusę knygos. Čia pasakojama mažos mergaitės lūpomis: jos mama, iš kažkur nukritus ledo gabalui, netikėtai žūsta skindama obuolius, pirmąjį „aukso puodą“ laimėjusi teta Anu nusiperka apleistą dvarą Perdideliasodį (kuriame vėliau ilgam užmiega, gavusi šoką po antrojo laimėjimo), o tėtis blaškosi ieškodamas atsakymų į visus klausimus, pradedamus žodžiu „kodėl“. Ši knygos dalis įtaigiausia. S. Ahava nepriekaištingai įvaldžiusi pirmykštės vaikiškos nuojautos schemą, leidžiančią tuo pat metu ir grakščiai juokauti („Laimė, turiu odą! Antraip kas prilaikytų visas rankas, pirštus ir kitus dalykus, kurie gali sulūžti arba išnirti. Be odos visi jie iškristų: nulūžusi ranka, skrandis, arba kad ir širdis, arba kepenys!“, p. 84), ir metaforiškai kalbėti apie būtį („Velykų rytą pasakiau tėčiui ir mamai, kad nenoriu valgyti, nes tada užaugi ir numiršti. (...) Kodėl ant pieno pakelio šono niekas nenupiešė mirties!“, p. 64).

Nors antrame skyriuje „Penki Hamišo Makėjaus žaibai“ mintis apie gyvenimą dėsto suaugusieji, taip pat nestokojama neįtikėtinus įvykius gaubiančios magijos. Teta Anu, pamačiusi dokumentinį filmą apie kelis kartus žaibo trenksmą išgyvenusį škotų žveją Hamišą Makėjų, nutaria parašyti jam laišką ir pasidalyti dvejonėmis, apėmusiomis dusyk paeiliui laimėjus didįjį prizą („Maniau, kad gyvenimas toliau tekės sava vaga. Gyvensiu, velsiu vilną, lošiu, pirksiu daiktus per išpardavimą. Bet juk šuo pakastas kažkur kitur – taip bent jau dabar atrodo. Bet kur?“, p. 115). Netrukus pirmyn atgal keliaujantys laiškai tarp atokių Hebridų ir Suomijos tampa nuolatinių mėginimų aiškintis kasdienių ir nekasdienių įvykių skirtumus virtine („Gerbiama ponia Heiskanen, aš taip pat klausiau, ar tai pokštas ir ką visa tai reiškia, tačiau tokiais klausimais nieko nelaimėsi“, p. 117; „O kas dėl kasdienės rutinos, tai su ja galite susitvarkyti tik pati. Jūs ir aš abu žinome, kad visa tai tėra apsimetinėjimas, bet vis vien neverta visiškai to atsisakyti“, p. 133).

Trečias skyrius „Undinėlė pliuškenasi“ stumteli laiką kiek pirmyn (mergaitei prasideda mėnesinės, o tėtis susiranda draugę) ir į daugelį įvykių leidžia pažvelgti kitu kampu, nes pasakotoja tampa naujoji tėčio draugė Krista. Besilaukdama galbūt apsigimusio kūdikio, ji mėgina gelbėtis nuo sunkių minčių painiodama realybę su pasakų, jutubo filmukų ir prisiminimų nuotrupomis. Istorija tampa vis labiau siurrealistinė, santykiai tarp žmonių, angelų, susapnuotų būtybių, vaiduoklių ir kažin kur matytų personažų susivelia į vientisą visumą, tarsi tetos Anu rankų darbo kilimas, į kurį įpintos prisiminimus saugančios išaugtų mergaitės drabužių skiautės...

Teisė pabaigti istoriją suteikiama mergaitei. Ketvirtame skyriuje („Ir jie ilgai ir laimingai“) pagaliau sužinome, kad jos vardas – Sara, kad jos tėvai susipažino Laplandijos kalvose – ten tėtis „išgirdo skimbčiojimą ir tarp medžių pamatė mamą, kuri keliavo prie kuprinės prisirišusi varpelį nuo meškų“ (p. 181). Paūgėjusi Sara vis dar vaikiškai ilgisi mamos ir pyksta ant tėčio („Jis nematė vaiduoklio, jis pastatė pavėsinę ir nusprendė, kad ledo luistas buvo mamai tinkama pabaiga. Jis nesiilgi meškų varpelių, dabar jis turi stikliniais karoliukais skimbčiojančią Kristą. O, kad ateitų vaiduoklis su žirklėmis ir nukapotų jam kojų pirštus“, p. 217). Kartais Sara pagalvoja, jog „pasaulio pabaiga būtų visai geras sprendimas“ (p. 185).

Šį trumpą atpasakojimą pateikiu visų pirma tam, kad žmonės, paėmę į rankas „Iš dangaus krintančius dalykus“, neišsigąstų keisto, neretai legendų, fantazijų ir laikraščio iškarpų koliažą primenančio knygos stiliaus ir suvoktų, jog, nepaisant trūkčiojančio, prie laiko skalės derintis nelinkusio siužeto, tai yra romanas, kurį verta (ir net labai verta!) perskaityti. Taip, pasakojimo kalba kartais trukdo įdėmiai sekti vyksmą, tačiau istorija iki pat pabaigos (ji, kaip teigiama priešlapyje pateiktoje Aristotelio citatoje, „yra toji dalis, kuri paprastai būtinai eina po kitos dalies arba dažniausiai iš jos išsivysto, ir po jos jokios kitos dalies nebūna“) išlieka vientisa. Šia knyga S. Ahava įrodo, kad būties konstravimas ir suvokimas pasitelkus netradicinius įverčius padaro pasaulį įdomų net tuomet, kai jis liūdnas. O ar ne to mes visi norime?

 

Gabriel García Márquez. „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“

Gabrielio Garcíos Márquezo romanams Lietuvoje ypatingo pristatymo, regis, nereikia. „Alma littera“ per dešimtmetį jau antrą kartą leidžia klasiko kūrinių seriją ir, sprendžiant pagal tiražus, populiarumo jiems tikrai nestinga. Tad kodėl imuosi kalbėti apie tai, kas žinoma daugeliui rimčiau literatūra besidominčių tautiečių?

Tiesą sakant, pradinis akstinas buvo elementarus žioplumas: rinkdamasis leidinius apžvalgai, šią knygą „į krepšelį“ įsidėjau per neapsižiūrėjimą supainiojęs su kitu G. Garcíos Márquezo kūriniu. Turbūt suveikė ir gobšumas: ne paslaptis, kad leidyk­los, kaip ir specialias kebabų porcijas užkalniams ruošiančios užkandinės, kartais vilioja apžvalgininkus nemokamomis knygomis. Tačiau ekstravagantiškai raudona nugarėlė pakerėjo (derėtų padėkoti visos G. Garcíos Márquezo leidinių serijos meninei redaktorei Justinai Brukštutei), todėl tik kruopščiau namuose pavartęs knygą suvokiau, jog jau esu ją skaitęs ir net turiu lentynoje. Gerai, kad noras aprašyti šį leidinį nedingo ir perskaičius antrąsyk. Manau, pirmiausia dėl to kalta knygos specifika: „Gyvenk taip, kad turėtum ką pasakyti“ – vienas iš paskutiniųjų G. Garcíos Márquezo kūrinių (ispanų kalba išleistas 2002 m.), dažnai vadinamas memua­rais, kuriuose išraiškingai vaizduojama rašytojo vaikystės ir jaunystės laikų aplinka. Nerealių protėvių pasakojimų apgaubti gimtieji namai, nesuvaldoma gamta, karais ir aistromis nužymėta krašto istorija, daugelį vėlesnių rašytojo kūrybos epizodų įkvėpę neįtikėtini nutikimai, kuriuose dalyvauja egzotiški, pagal kažin kokį kone mitinėms būtybėms būdingą elgesio kodeksą veikiantys vietos gyventojai – visi šie sluoksniai susidėlioja į vientisą pasakojimą, leidžiantį ne tik priartėti prie pilkai skaudžios tikrovės, bet ir kasdienybės properšose įžvelgti margaspalvės fantasmagorijos elementus.

Vis dėlto negalima teigti, jog tai atsiminimų knyga. Nors joje apstu tikrų įvykių, vietovių pavadinimų ir vardų, G. García Márquezas, kaip ir dauguma iškilių rašytojų, autobiografinę istoriją sugeba įvilkti į įmant­rų siužetinį rūbą, kuriam būdingi dažnai kintantys pasakojimo lygmenys. Kitus literatūros grandus (G. Grassą, K. Vonnegutą), gyvenimo saulėlydyje nutarusius apmąstyti santykius su praeitimi, primena dažni mėginimai analizuoti paskiriems biografijos tarpsniams būdingų atminties netolygumų priežastis: „Iki paauglystės atmintis labiau domisi ateitimi nei praeitimi, todėl prisiminimai, kuriuos išsaugojau apie Arakataką, dar nebuvo sutaurinti ilgesio. Tą miestelį prisimindavau tokį, koks jis buvo: kaip vietą prie upės, kurios skaidrūs vandenys ritasi baltais nugludintais ir didžiuliais it priešistoriniai kiaušiniai akmenimis, kur buvo gera gyventi ir kur visi buvo pažįstami“ (p. 10).

Panašioms knygoms visada svarbus ilgesio momentas. Nostalgijos niekad negrįšiantiems laikams ir jų dvasiai ypač gausu trijuose pradiniuose skyriuose, kuriuose aprašomas laikotarpis nuo pirmųjų vaikiškos sąmonės užfiksuotų paveikslų („Tikra buvo tik tai, kad jie viską išsigabeno: pinigus, gruodžių brizus, duoninį peilį, trečią valandą po pietų besitrankantį griaustinį, jazminų kvapą ir meilę. Liko tik dulkini migdolmedžiai, raibuliuojantis karštis gatvėse, mediniai namai, surūdijusio cinko stogai ir tylūs, prisiminimų niokojami žmonės“, p. 36) iki paaugliško geismo virtimo tikrąja aistra („Tačiau šiandien mieliausiai prisimenu jos kvietimą, regis, visiškai iš anksto neapgalvotą, apsilankyti jos namuose, tarsi dar nebūtume suvokę, kad mudviejų kaktos jau paženklintos šventu pelenų kryžiumi“, p. 202). Būtina nuraminti tuos, kam sentimentų perpildyti tekstai nėra itin patrauklūs: ne veltui G. García Márquezas laikomas didžiu žodžio meistru – lyriškai išpažindamas jaunų dienų įspūdžius, jis neleidžia pasakojimo struktūrai ištižti ir vis grąžina skaitytojus prie istorinių realijų, šeimos gyvenimo bei karjeros aspektų, taip išlaikydamas nuoseklią biografinio vaizdo perspektyvą.

Kaip ir kitos dvi apžvalgoje aptartos knygos, „Gyvenk taip, kad turėtum ką pasakyti“ išsiskiria skaitymo lengvumu. Tiesa, daugiau galimybių patirti tikrąjį malonumą turi tie, kurie yra skaitę ir kitus rašytojo kūrinius. Nukeldamas mus į ankstyvųjų potyrių arealus G. García Márquezas skaitytojams suteikia progą suvokti, iš kur atkeliavo daugelis jo romanų personažų, atskleidžia asmeninį savo santykių su jais pobūdį. Tačiau nenusivils ir tie, kuriems aprašomi įvykiai ar minimi vietovardžiai nieko nesako.

Nors prastų knygų perteklius kartais verčia tapatinti lengvai skaitomą tekstą su lėkštu skaitalu, ši taisyklė, kaip rodo pristatyti pavyzdžiai, vis dar turi išimčių. Geras knygas skaityti lengva. Ir visai nesvarbu, kelintą kartą!