Asta Gustaitienė. Kvapniųjų čiobrelių pasaulis

Adomaitytė G. ČIOBRELIŲ DVARAS. Ryčio ir Vakarės nuotykiai. – Vilnius: Edukologija, 2013.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta naujausioji Gintarės Adomaitytės knyga vaikams „Čiobrelių dvaras“ – knyga, kurią nedvejodama skaityčiau ikimokyklinio amžiaus vaikui, pasiūlyčiau ir pradinukui, o skaitydama ir pati džiaugčiausi išties vykusiu tekstu, gerai atpažįstamu Gintarės Adomaitytės stiliumi, išmoningais pasakotojos žaidimais su skaitytoju-vaiku. Ją tikrai atras ir tie, kurie jau pamėgo Ryčio ir Vakarės nuotykius, skaitydami 2011-aisiais „Gimtojo žodžio“ išleistą knygą „Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai“. Šįkart knygą apie naujuosius Ryčio ir Vakarės nuotykius išleido „Edukologijos“ leidykla.

„Čiobrelių dvaras“. Perskaitai šį pavadinimą ir iškart juste pajunti jaukumą: pakvimpa vasarą surinktų čiobrelių kvapas, iškyla sėdinčių ir geriančių šiltą arbatą su medumi bičiulių vaizdas, kurį, dar neperskaičius knygos, tik pavarčius, sustiprina įdomios, ne vieną puslapį visiškai užpildančios dailininkės Aušros Čapskytės iliustracijos. Kūrinyje vaizduojama kažkur provincijoje, mediniame name, gyvenanti kiek idealizuota šeima: mama Vaida, tėtis Arūnas, šešiametė Vakarė, šiek tiek vyrėlesnis jos brolis Rytis ir katė Rainė. Pasakotoja subtiliai kuria šeimos atmosferą, mikroklimatą, kuriame lygiomis dalimis dalyvauja ir katė Rainė, ir vaikai, ir jurginai, kur, panašiai kaip V. V. Landsbergio knygoje arklys Dominykas – rugiagėlę, Rainė įsimyli jurginą, o namams ima priklausyti ir platesnis pasaulis, makropasaulis, kuriame linguoja šalia augantys beržai, kuriam priklauso visa paežerė.

Veiksmas prasideda vidurvasarį, liepos 15 dieną. Toks tikslumas yra nuoroda, jog bus pasakojama šeimos kronika, jog tai kažkieno paliktas paties viduvasario dienoraštis. Jau pirmame kūrinio puslapyje į šeimos gyvenimą pažvelgiama iš trijų perspektyvų. Neutralus pasakotojas konstatuoja: „Ryčio ir Vakarės tėvai niekada nesipyksta“ (p. 6), vėliau patvirtina, jog „taip atrodo“ visiems“ (p. 6), tačiau tuoj pat toks požiūrio universalumas suardomas šeimos vaikų Ryčio ir Vakarės požiūrio, kurie mato, jog retkarčiais pykstasi ir jų tėvai Vaiva ir Arūnas. Ir kaip greitai ir kaip netikėtai, kaip vaza nuo spintos, griūna šeimos idilė, kai sugriaudėja Perkūnas, kai išsigandusi katė Rainė šoka nuo spintos ir kai jos užkliudyti vienas po kito nuo spintos ima kristi daiktai. Panašiai trapūs yra ir santykiai. Apskritai knygoje daug iškreiptų veidrodžių, kurių iškreiptumą vaikai iš esmės visada padidina savo klausimais bei požiūriais.

Siužetą kuria du persidengiantys planai – realistinis, kurį galima nusakyti vos keliais sakiniais, ir pasakinis. Pasakojimo intriga susijusi su šeimos diskusijomis apie tai, ar Vaivai verta su dukrele Vakare važiuoti į Vilnių, ar ne per maža dukrytė, ar pajėgs atsikelti ir pan. Rodosi visiškai nereikšminga situacija, kuri tampa pasakojimo užuomazga. Kaip ir daugelis G. Adomaitytės kūrinių vaikams, kūrinio žanras –­ apsakymas su pasakos elementais, pasakos, kuri netikėtai, bet gražiai įsiterpia į kasdieną, į realybę: mama su dukryte vis dėlto išsirengia į pačią didžiausią šešiametės Vakarės gyvenimo kelionę, – sostinę Vilnių, kuris mergaitės sąmonėje, būdamas toli, yra svajonių miestas, o priartėjęs tampa nuovargio miestu, miestas, kurį reikia iš gražių patirčių, išvaikščiojus pėstute, sulipdyti iš naujo, kad jis taptų tikras, su tikrais rajonais, tikru keliu ir tikru žemėlapiu, kuriame pažymėti miesto taškai: mamos Vaivos vaikystės „Antakalnis“, „Naujoji Vilnia“, „Pavilnys“, „Markučiai“, kurio atmintį saugo artimųjų kapai, galų gale tai miestas, kuriame Vakarės mama Vaiva savo tėčiui Rimvydui tampa tik ne visus lūkesčius išpildžiusi besiteisinanti, jog esanti laiminga, dukra, kurią jau pati Vakarė gali apginti pasakydama, jog visai nesvarbu, kad mama negyvena Vilniuje, ir visai nesvarbu, kad ji taip ir netapo įžymiąja poete, o svarbiausia yra visai kas kita, – kad ji tapo MAMA. Beje, kūrinyje gražiai sužaidžiama vardų skambesiu ir semantika. Vaiva / Vakarė. „V“ ir „V“. Panašiu skambesiu tarsi parodoma, kad mergaitė turėtų būti lyg mamos projekcija. Vakarės langai į Vakarus, berniuko Ryčio į Rytus. Taip paprastai parodomas vaikų, berniuko ir mergaitės, savitumas, skirtingumas, kuris koduojamas ir jų vardų semantikoje. Tekstas apskritai neretai skamba tarsi fonetiškai motyvuotas, kuriame itin daug garsų „v“: Vaiva, Vakarė, vaivorykštė, Vilnius, vakarop. Kai kuriuose puslapiuose ta pasikartojanti „v“ aliteracija suskamba tarsi muzika.

Skaitant kūrinį vis atrodė, kad daug stipresnė yra mamos Vaivos ir jos dukters Vakarės santykių linija, tačiau įsibėgėjus pasakojimui, nuosekliai stipresni akcentai imti dėti jau visai kita kam, – tėčio Arūno ir Ryčio, kurių akys tokios pačios, – pilkos, bendravimui. Pasilikęs namie tėtis moko sūnų plaukti ir pasakoja gražią savo meilės mamai Vaivai istoriją, panašią į tą, kuri yra papasakota Josteine’o Gaarderio romane „Mergaitė su apelsinais“: kadaise traukinyje jis pamatęs poeziją skaitančią jo mamą ir ją įsimylėjo, įsimylėjo, nes ji tąkart pasirodžiusi paslaptingai ypatinga, ji ir iki šiol ypatinga, tokia pat ypatinga, kaip ir vyresnioji dukrelė Vakarė, kuriai niekada, kaip Ryčiui, nereikėjo mokytis plaukti, kuriai ne plaukti, bet skraidyti norisi labiau už viską gyvenime ir kuri tik to norėtų išmokti...

Į „Čiobrelių dvarą“ organiškai, kaip Vakarės sapnas, įsiterpia pasakiškas intarpas apie kompozitorių svirplių Svirplevičių šeimą, atitinkančią tradicinės šeimos modelį, ir jų Čiobrelių dvarą, kuriame Vakarė išgyvena didžiausią savo gyvenime pakilimą, įsisuka į gyvenimo šokį, kuriame šoka su vyriausiuoju Čiobrelių dvaro kavalieriumi, su pirmuoju jurgino žiedu, su beržais, gvazdikais ir net šiltnamio pomidoru, bet drauge tas pasakiškas laikas yra skirtas ir svarbiausiems egzistenciniams klausimams apsvarstyti. Tarsi klasikinėse pasakose, kuriose princesės ima šokti su troliais, nes myli vieną iš jų, žino jų mįsles, Vakarės sapnas susipina su realybe, kur ji yra gamtos princesė ir visų princesių –­ Mėlynių, Jurginų ir visų kitų Princesių – karalienė. Ji dūksta, ji šokio verpetuose, šokio svaiguly. Ir staiga ji suvokia labai aiškią savo gyvenimo programą: „Naktis nei ilga, nei trumpa. Nei šalta, nei šilta. Svirplių simfonija nei linksma, nei liūdna. Tiesiog muzika, Vakarei žadanti viską: gyvenimas nebus nei lengvas, nei paprastas, gyvenimas bus... bus... bus“ (p. 17).

Čia taip pat veriasi suaugusiųjų pasaulis, tarsi tarp kita ko, nedramatizuojant, vaikui pasakojama apie mirtį, apie mirusią mamos Vaivos mamą Živilę, kurios kapo Vakarė drauge su mama ir seneliu eina aplankyti, o aplankiusi patiria, kaip „iš debesų aukštybių, nuo vėlių suolelio, paežerės namus stebi močiutė Živilė. Laimina“ (p. 78), čia taip pat natūraliai kalbamasi su vaiku ir apie mirties artėjimą, ėjimą į ją, ir tam pasitelkiamas jau pasakiškas epizodas apie svirplius ir jų močiutę, kuri įsitaisiusi čiobrelių krūmuose, prisimena savo praeities dienas, ir čia pat kūrinio pasakotoja primena: „Lemtingoji diena čia pat“ (p. 12).

Skaitant knygą justi didelė nostalgija pirmapradei gamtos ir žmogaus harmonijai ir drauge neapykanta visur besiraitančioms mašinoms, ironija tokiems, kurie kalba antiradauskiškai ir jo maksimą „pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ pakeičia „pasaulį myliu, tik laumžirgių nelabai“, be to, kūrinyje vis ataidi, panašiai kaip žodžiuose „Vakarė turi savo kelią įveikti“, pasakojimas apie kelią – „Paklydusi pasaka“, įvairūs motyvai iš ankstesniųjų G. Adomaitytės knygų.

O keisčiausia tai, kad pasakojant apie „Čiobrelių dvarą“ ima nykti jo kerai, jo kvapas, vaikų namas-pilis, kurioje Rytis ir Vakarė įsivaizduoja gyveną, vėl pavirsta paprastu „medinuku“. Tad išsivirkime garuojančios ir savo garais dangų siekiančios (kaip pavaizduota vienoje Aušros Čapskytės iliustracijoje) čiobrelių arbatos ir imkime garsiai vaikams skaityti „Čiobrelių dvarą“. Ne tik vaikams, bet ir sau patiems.

Draugai