Vaiva Rykštaitė. „Kostiumų drama". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Kokią dramą gali išgyventi kostiumas? Nuplyšusio skverno, kečupo dėmės ant pilvo, prikibusio šuns plauko, negrabaus valyklos darbuotojo, kuris sugadina subtilų siluetą ar spalvą?.. Ir kaip skaitytojui įsijausti į to kostiumo kančias ir jas suprasti?.. Ir ar verta, kai aplink kenčia gyvoji Dievo kūrinija?.. Tokia mintis ateina į galvą, perskaičius romano pavadinimą, o paskui, pradėjus romaną skaityti, ji išeina, nes romanas vis dėlto ne apie kostiumų kančias. Autorė galėtų nesipuikuoti ir paprastai pasakyti, kad tai kasdienės žmonių istorijos. Argi kas galėtų dėl to paprastumo ją pasmerkti? Anaiptol, juk tokios istorijos bene pačios įdomiausios.
Tačiau kažkodėl būtinai reikia pridėti žodį „drama", o ir „romantizmas" ar „romantika" it koks keiksmažodis įkyriai valkiojasi aplink. Tiesą pasakius, jis jau darosi nebepakenčiamas paprasčiausiai dėl to, kad sąvoka „romantizmas" šiandieną gerokai nutolusi nuo savo niūriosios reikšmės, įkūnijančios maištą, pasaulio sielvartą ir demoniškųjų žmogaus galių žadinimą, ir šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei tereiškia interjero detalę, dažniausiai susijusią su žvakėmis, vynu ir sentimentalia muzika. O juk pati romantiškiausia figūra visgi yra šėtonas, o romantiškiausia vieta –­ Pandemoniumas, kur dega sieros ežerai ir girdėti dantų griežimas. Bet romano pasakotojai pabrėžus, kad ji yra „įsitikinusi ateistė", romantiškiausią figūrą teks eliminuoti, nes jei Dievo nėra, tai šėtono –­ tuo labiau. Kaži, ką tokiu atveju pasakytų pastarasis? Man atrodo, būtų labai nepatenkintas, mat yra didelis savimyla, kaip ir visi romantikai. Beje, pasakotojos pasakyta frazė: „Nebegalėjau nei žaisti, nei apsimetinėti, nei taip žemai pulti, kad įsimylėčiau vyrą, kuris neigia evoliuciją" (p. 98) – tikras naiviojo ateizmo grynuolis, net sugraudinau perskaičiusi.
Apskritai šį romaną pavadinčiau savotišku jaunuolės education sentimentale, gretindama ne su klasikiniu G. Flaubert'o romanu, o veikiau su iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, tema, kurios turbūt joks autorius negali išvengti. Žinoma, kritikui tokiu atveju vertėtų būti atlaidesniam ir ieškoti pliusų, o ne minusų, tačiau iniciacija, bent jau mano nuomone, yra negailestingas ir skausmingas procesas, todėl jis negali užsitęsti ar, neduok Dieve, grįžti į pradinį būvį. Užsitęsusi paauglystė ir iniciacijos baimė daugeliui visuomenės narių yra pražūtinga, bet argi muši dabar žmogų už tai, kad jis nenori suaugti?.. „Kostiumų drama" –­ kūrinys, kuriame lyg ir bandoma suaugti (tekste yra autentiškų, nemeluotų to augimo paliudijimų, susijusių su fiziologine žmogaus kančia), bet neretai vis maivomasi ir vaidinama (kino scenos, kurių pasakotoja negailėdama prikaišioja, dvelkia atviru infantilumu, o viltys „užkariauti pasaulį" – jau ir banalybe). Prisimenant V. Daujotytės terminą, būtų galima šį romaną vadinti „išėjimo romanu", kaip kitados buvo pavadinti B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai". Ir „Kostiumų dramoje" išeinama – į kitokią erdvę, kitokį pasaulį, tačiau nepalieka įkyri mintis, kad tas išėjimas yra ne išėjimas, o išvarymas, ir pastarojo žodžio semantinė reikšmė liudytų ne prievartinį, martirologinį aspektą, o bravūrišką, avantiūristinį, ir įkūnytų sąvoką „išdidžiai išeiti" (ne „mus išvarė į Londoną", o „mes išvarėme į Londoną"). Galbūt taip ir tegali pasielgti sovietinėje baudžiavoje užaugusios kartos ir sėslios, per jėgą „prie žemės prisirišusios tautos" vaikai – galbūt nebeįmanoma pasilikti toje nejudrioje idealizuotoje, romantizuotoje paradigmoje. Tačiau niekada nežinai, ar tas naujas pasaulis nebus nauja dėžutė ir naujos romantikos spąstai.
Tai savaip liudytų ir pačios pasakotojos Lėjos blaškymasis, ir jos skvoto bičiulių gyvenimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs „kietas", o paskui – ir liūdnas, ir kvailas (didžiojo Plano kūrėjas Robertas neturi jokio Plano, Karlosas kuria ne meną, o skandalus, o Džiordžiną apskritai sunku suprasti). Kaip čia nepritarsi Kembridžą baigusio Lėjos draugo Bernardo žodžiams, kad jie –­ tinginių gauja. Tiesą pasakius, koks skirtumas, tinginių ar ne tinginių, svarbiausia, kad kūrinyje jie rastų savo vietą ir balsą. Tačiau tam pasakotojai pritrūksta patirties. Ilgi Roberto monologai apie nieką („Planą"), pretenzingi Džiordžinos gundymai (beveik J. Ivanauskaitės „Nuodėmės užkalbėjimas") ima varginti – jeigu jau į knygą, kaip prisipažįsta pasakotoja, dedami visi sutikti veikėjai, tai tas dėjimas turi turėti motyvaciją. Pagaliau pasakotoja juk turi būti kažką girdėjusi apie natūraliąją atranką. Daugiau ko nors reikalauti būtų ir sunku, nes ironijos menas, kaip veikėjų charakterizavimo priemonė, pasakotojai dar sunkokai pasiduoda. Ir jeigu nebūtų scenų su neįgaliaisiais, kurios iš tiesų atrodo nemeluotos (dirbtinoka tik pačios pasakotojos pozicija – egzaltuota ir sureikšminta kaip vienintelės kenčiančiosios), jeigu nepriverstų suklusti scena, kai tuščiame name, neįgaliam vyrui plaunant sėdynę, skamba Mozartas, kaip juokauja braškėmis penimas kitas neįgalusis ir jo sanitaras – vargu ar būčiau skaičiusi iki galo. Mat veikėjos drama manęs neįtikino – fiziologinės kančios, be abejo, nepaliko be atjautos (vidurių šiltinė Maroke – kas galėtų neatjausti), tačiau romantiška pasaulio sielvarto poza beskaitant įsipyko. Apie kino štampus ir primityvųjį sekuliarizmą jau nė nekalbu.
Kažin kodėl senieji Amerikos indėnai turi tokią keistą ateities viziją – jie tiki, kad ateis metas, kai baltieji išskris į Mėnulį, o senoji jų žemė grįš jiems. Nelengva šią viziją paneigti – juk ir dabar visas tuntas baltųjų jau veržiasi į Marsą, net vienas lietuvis, girdėjau, yra. Kaži kodėl taip? Ar Žemėje neįdomu?.. Juk niekur taip nepriartėja žvaigždės, kaip žvelgiant į gėlės taurę. Senieji indėnai, tikiuosi, ir kokie dar stebuklingai išlikę lietuviai autochtonai tai suvokia. Užtat ir nevaro į kosmosą, nes jie jame gyvena.
Aš irgi mielai pasilikčiau su jais, jei visi baltieji išskristų į Marsą. Su aptariama knyga tai susiję tik tiek, kad paliudija neginčijamą evoliucijos triumfą, ogi mielas malonus skaitytojas taip žemai nepuls, kad imtų juo abejoti.

Romualdas Granauskas. „Šventųjų gyvenimai". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Perskaičiusi R. Granausko „šventuosius", prisiminiau Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendą", galvodama, kokios paralelės ir žmogiškieji jausmai jungia daugiau nei per tūkstantmetį nutolusius personažus ir kas šventąjį skiria nuo didvyrio. Kodėl didvyris, herojus toks artimas ir totalitarizmo ideologijai, ir vartotojiškam kapitalizmui, pagaliau net romantizuotai tautos istorijai, o šventasis visados lieka tarsi paraštėse, tarsi už žmogiškojo laiko ribų. Didvyriui priskiriama drąsa, jėga ir bravūriškas brutalumas, taigi – akivaizdus „kūniškumas", be raumenų masės jis kažin ar išgelbėtų pasaulį. Šventasis pasaulio negelbsti, jis gelbsti žmogiškumą, nuolankiai ir oriai, aukodamas šiam tikslui ne tik savo „raumenų masę", bet neretai ir gyvybę.
Tokie ir R. Granausko „šventieji" – gelbstintys žmogiškumą. Tyliai ir ramiai pasitinkantys „ciesoriaus kareivius" ir susitaikantys su kankinystės vainiku. Kaip autoriui pavyksta pasiekti tokio įtaigumo, kai kiekvienas sakinys įsminga kaip strėlė, pasiekusi taikinį, nė vienas neprašliuožia paviršiais, kai savo vietoj kiekvienas jaustukas, o žemaitiškos tarmybės yra ne teksto pagardinimas, o būtinos struktūros ir kompozicijos detalės – to galbūt nežino nė autorius, nė kritikas. Gal to ir nereikia žinoti –­ nuo to niekas laimingesnis netaps.
Vienuolika knygos novelių – vienuolika nuo laiko patamsėjusių „šventųjų" portretų, kuriuose galbūt būtų galima išskirti tam tikras „kūniškas" detales, apibūdinančias veikėją: Paulina – „baikšti, smulki, šviesių plaukų, kažkuo panaši į pavasarinę ožkelę" (p. 7), Pilimana – didelėmis šiurkščiomis rankomis, išvartančiomis vaistininkienės servizus, o tokiomis meiliomis kiekvienam gyvuliukui, mokytoja Mikalina – ajerais kvepiančiais geltonais plaukais, kurių kvapą prisimins jos mokiniai. Ir nežinai, sąmoningai ar nesąmoningai autorius nukreipia kiekvieną personažą į jo kankinystės sritį: į gilų šulinį (Paulina), į tamsų eglyną (Pilimana), į NKVD rūsį Mikalina) –­ į tamsą, sužėrinčią aštria, skaudžia ir nepakeliamai ryškia kankinystės šviesa, kuri įamžins ir išlaikys iki laikų pabaigos tai, ką gynė šios paprastos moterys: meilę, orumą, ištikimybę, atmintį. Tai paradigmos, ateinančios ir iš ankstesnės autoriaus kūrybos –­ nuo pat ankstyvųjų apsakymų, nuo „Jaučio aukojimo" ir „Gyvenimo po klevu", kuriuose išreikštas genties, giminės, tautos būties, buvimo pagrindas – tiesos ir garbės leitmotyvas, jo gynimas nuo priešo, kuris, atsinešdamas „svetimus dievus", grasina genties gyvasčiai. Ir senasis karžygiškumas, kovinė genties dvasia iš šių paradigmų susiklosto visai kitokia nei ideologizuoti, vadovėliniai didvyrystės modeliai – jis glaudžiasi daugiau prie šventųjų, o ne prie herojų paradigmos, prie kilnumo, o ne garso, prie garbės, o ne prie tuštybės. Ši paradigma įstabiai paprastai išsiskleidžia „Šventųjų gyvenimuose" ir savo struktūra: iš pradžių eina trys novelės apie tris „didžiąsias" šventąsias (Pauliną, Pilimaną ir Mikaliną), vėliau kalbama apie „mažuosius" – tarsi netyčia, nesąmoningai nukentėjusiuosius „šventuosius" (novelės „Bronelė", „Liūdnosios upės", „Zidorius"), toliau – apie kartos po „šventųjų" gyvenimą („Elena" –­ tremtinio duktės grįžimas, „Augustinas" –­ milicininko sūnaus, „Gerda" – pirmininko vaiko drama), ir galiausiai šmėsteli netgi „ciesoriaus kareivių" – buvusių stribų šiuolaikinio gyvenimo vaizdelis („Šv. Stanislovas") ir užbaigiama novele „Jedzė", kurioje švyti paprastos ir doros moters atminimas, paliudijantis negailestingo laikmečio šventumą – žmogiškumo kibirkštėlę.
Jeigu dar pridėtume tai, ką šiame Granausko kūrinyje būtų galima pavadinti kūrinijos kančia (ypač ryškiai atskleista novelėse „Šv. Pilimana" ir „Zidorius"), turėtume užbaigtą šventumo paradigmą. Juk genties garbė ir karžygiška giminės dvasia neleistų užmiršti nei žirgo, nei šuns, nei ąžuolo, nei upės – visų tų dalykų, be kurių žmogiškumas būtų vienišas. Gal todėl tremtinio dukrai Elenai pievose ir pasirodo tėvo galva, iškylanti iš žemės gelmių kaip didžiulis ąžuolas, išprotėjusiai Bronelei akmenukai virsta vaikais, ir jinai juos nešiojasi nosinaitėje, o tuja prie vartų stovi kaip Jedzė ir laukia pareinančio Šimkaus.
Kadangi paradigma apima ne tik šventųjų, bet ir nusidėjėlių gyvenimo ribas, novelėse „Augustinas" ir „Šv. Stanislovas" autorius sausai ir, regis, pilkai (o iš tiesų –­ preciziškai ir negailestingai) pavaizduoja dviejų senų stribų kasdienybės akimirką ir papasakoja talpią vieno milicininko gyvenimo istoriją. Štai citata iš pastarosios: „Kai mirė nuo kažko Narvilienė, jis ramiai toliau gyveno jos troboje, ramiai sulaukė pensijos, sulaukė laisvos Lietuvos paskelbimo, o treji metai prieš mirtį buvo parsivedęs net visai dar nieko motrišką" (p.100). Nežinau kodėl, bet šitas sakinys nukrečia: svarbus atrodo ir du kartus pakartotas žodis „ramiai", ir jau „neramus" laisvos Lietuvos paskelbimas, o prieš mirtį parsivesta moteriškė – apskritai metafora. Milicininko gyvenimas ir jo darbai neleidžia tikėtis kitokios šios metaforos prasmės, kaip paslėpto cinizmo ir giliausios nepagarbos žmogiškumui – jokios atgailos nejutimo. O štai ketinančio eiti ir prišikti į partizanams statomo paminklo duobę stribo nugriuvimas lygioj vietoj – jau ir savotiškas metafizinio atpildo ženklas. Gal nebūtų metafizinio, jei stribui nenuriedėtų ašara. Draugelis pamanė, kad nuo skausmo užsigavus, bet ką gali žinoti?.. Gal užgautas ne tik kojos kelis? Kas, autorius palieka spręsti skaitytojui. Kaip ir tai, ar tikrai ramus yra milicininko laukimas – pensijos, nepriklausomybės, atpildo... nes juk atmintis, meilė, kõvos, tegu ir nelygios, orumas ir garbė yra išsaugota. Papilkusių nuo laiko, amžinybėje švytinčių šventųjų dėka.