Į šiemetės Knygų mugės temą – paauglių ir jaunimo literatūra – sureagavau paaugliškai, t. y. maištaudama. Rinkausi priešingą žvelgimo kryptį – ne į ateitį, šiandienos dinamiką ir globalumą, jaunatvišką greitį, bet – atgalios, ir į spėtą patirti vakardieną, ir į tik legendomis ar traktatų puslapiais bylojančią tolimą praeitį.
I. Ne tik Knygos festivalis
Vos prasidėjus Knygų mugei, suvokiau taip simboliškai gavusi dvi galimybes – bambėti arba džiaugtis. Susiplanavusi šią knygų šventę pačią pirmąją dieną pradėti A. Kučingiui skirtos knygos pristatymu 11 val., jau ir įsikūrusi tuščioje salėje, budėtojos buvau perspėta: renginys perkeltas į 12 val. Taigi, prarandu tuomet vyksiančias, paukščiuku pasižymėtas Gražinos Didelytės piešinių albumo „S. Daukanto tako eskizai“ sutiktuves... Dabar užsuku į gretimą salytę, į Bažnytinio paveldo muziejui skirtą renginį. Sigita Maslauskaitė, viena atlaikysianti šią valandą (vietoj programėlėje pažymėto trejeto), atsiprašo, kad Knygų mugėje muziejus dalyvauja be knygos – leidinys, pasakojantis jo istoriją (ir, galime įsivaizduoti, vaizdingai apie tai bylojantis) užtruko, pasirodys kovą... Atsisakau bambėti, kad Knygų mugėje knygos yra privalomos. Įtraukė dr. Maslauskaitės skaidrėmis iliustruota paskaita apie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir benediktinių vienuolyną – vieno svarbiausių valstybės vyrų Leono Sapiegos (1553–1633) fundacijas, šio renesansinės architektūros ansamblio klestėjimą ir patirtus niokojimus (Rusijos kariuomenės įsiveržimas XVII a., carinės Rusijos antikatalikiškos ir sovietinės valdžios daugiariopos anti- nuostatos), 2009 m. visuomenei bažnyčioje duris atvėrusį tarsi „privatų“ muziejų (steigimas patvirtintas arkivyskupo metropolito kardinolo A. J. Bačkio parašu), bendradarbiaujant su žymiais Kelno specialistais įrengtą turtingą ekspoziciją, kurioje reikšmingą vietą užima vadinamasis Katedros lobynas. Buvo įdomu, informatyvu, vaizdu. Džiugiai priimu: išlaikąs tradicinį Knygų mugės pavadinimą, šis keturdienis renginys jau yra išpuoselėjęs įvairių menų simbiozę, ir puiku, kad kasmet įdiegiami vis nauji „tarpdiscipliniškumo“ daigai!
O su Knyga ši istorija susisiejo – buvo priminta, kad Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva Rerum“ raiškiai atspindėtas vienas iš tragiškų šio architektūros ansamblio ir jo įnamių puslapis: XVII-ojo amžiaus Rusijos okupacijos metu keletas nepasitraukusių vienuolių buvo kazokų žiauriai nužudytos (romane, žinia, negalime ieškoti statistikos ir kitų istorinių aplinkybių tikslumo).
Muzikiniai komponentai nuo seno įprasti knygų pristatymuose. Ir į renginį, skirtą M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus išleistai knygai „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“, ko gero, ne vieną bus priviliojęs Liudo Mikalausko balsas – jis atliko prieškario „bosų karaliaus“ Kučingio dainuotas arijas ir dainas; beje, iš įrašo nuskambėjo ir paties Kučingio laiko nenublankintas balsas. Knygos sudarytoja K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė nuotraukomis pailiustravo savo pasakojimą apie šią talentingą, turtingo ir tragiško likimo asmenybę. Į Kauno operą, kurioje sukurta daugybė įsimintinų vaidmenų, A. Kučingis įsiliejo jau turėdamas ne tik muzikinį, bet ir karininkišką išsilavinimą; gastroliavęs Paryžiuje ir kituose Europos miestuose, sovietinei aušrai Lietuvoje nušvitus, buvo ištremtas – iš Sibiro mylimai žmonai rašyti laiškai, regis, sudaro reikšmingą šio leidinio dalį. 1956-aisiais grįžęs, dar priimtas į Operos teatrą Vilniuje, bet netrukus išprašytas į pensiją. O 1979-aisiais, 80-mečio išvakarėse, buvo sumuštas, pasak leidinio parengėjos – saugumiečių...
II. Pažintoji (ir ne) praeitis
Paskutinėje iš knygos apie A. Kučingį demonstruotoje nuotraukoje išvydome ir Oną Narbutienę – buvo proga pajausti, kaip praeitis pereina į dabartį, dabartis virsta praeitimi, sluoksniuojasi praeities praeitys...
Knygų mugėje pristatytoji Edmundo Gedgaudo knyga „Ona Narbutienė: gyvenimo preliudai“ – irgi apie būtąjį laiką. Beje – sąsajų gijos vis susipina – ši knyga taip pat apie Muziką ir apie tremtį: iš Sibiro rašyti jaunos merginos Litvinaitės laiškai draugėms ir būsimajam vyrui Vytautui liudija asmenybės kilnumą ir stiprybę. Kadais turėjau progos pajusti muzikologės Onos Narbutienės skleidžiamą šviesą Thomo Manno festivaliuose (kuriuose vesdavo pačios sudarytus koncertus). Knygų mugės LRT studijoje vykusiame knygos pristatyme dalyvavusi herojės dukra Onutė Narbutaitė pripažino Edmundą Gedgaudą padarius stebuklą: ji skaičiusi knygą kaip grožinį kūrinį, per šeimos istoriją perteikiantį visos Lietuvos paveikslą XX amžiuje...
Algio Uždavinio nepažinojau, gal tik kartą teko klausyti jo viešos paskaitos, tuomet pranešėjo – dar jauno – erudicija užgriuvo nelyg lavina. Bet juk šios asmenybės buvimas bent periferiniais blyksniais primindavo save – štai lakoniškas, minties prisodrintas recenzijas „Literatūroje ir mene“ akis iškart išskirdavo... Leidinio „Rytai-Vakarai“ (XII tomo), skirto A. Uždaviniui atminti, pristatymas paliudijo, kad šio menininko-mokslininko nepažinau ne tik aš, bet ir ne(pri)pažino lietuviškasis mokslo pasaulis – tuo tarpu užsienio leidyklose leistos aukštai vertinamos knygos anglų kalba... Apie savo mokinį ir bendražygį su ir dabar jaučiamu širdies skausmu kalbėjo prof. Antanas Andrijauskas, savitą jo fenomeną svarstė Naglis Kardelis, Gintautas Mažeikis ir Vytautas Rubavičius, kolegiškos bendrystės akimirkomis pasidalijo Stasys Mostauskis. Stulbinamos interesų aprėpties, galingos kūrybinės vaizduotės eruditas, mokėjęs ne vieną retą kalbą (senąją graikų, arabų ir kt.), niekam nesilankstantis užsispyrėlis, tad neišvengiamai tragizmo prakeiksmu pažymėtas, civilizacijų komparatyvistikos meistras, vidinio regėjimo nutviekstas, besislepiąs už ironiko kaukės – besilieją apibūdinimai liudijo, kad tikrai prisiliesta prie maštabiškos Asmenybės. Dar niekas neprarasta, jei mums skauda už esantį greta ir už Išėjusįjį...
Dėl šios knygos – „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ – buvau priversta kuklinti skirsnelio pavadinimą, iš pradžių sumanytą kaip „Pažintoji praeitis“. Katalikių disidentinio veikimo liudijimai, sugulę į knygą (A. Navicko ir R. Sopranaitės sudarytą), kalba apie mano patirtąjį laikotarpį, bet – saugiai (pionieriškai) aplenktąjį patyrimą. Andrius Navickas, ir renginyje kalbinęs būrelį moterų – šios knygos herojų, vis šmaikštavo, o man – negražu net sakyti – vis nesmagiai kirbėjo, kad herojiški gyvenimai tampa žaismingos (juk bet kokiai prekei mes tik taip gundomi) rinkodaros įrankiu: taigi, trileriai... O taip, viskas po šia iškaba tikra. Ir mugės renginyje kaip visad švytėjo Nijolės Sadūnaitės akys – galėjau patikėti, kad saugumiečiams šis džiugus pasikliovimas Dievu buvo didžiausias prakeiksmas; kukliai talkininkavimą „Katalikų bažnyčios kronikai“ prisiminė sesuo Gerarda; įtikinamai paauglystės išgyvenimus – krikščioniškojo mokslo semiantis iš čia dalyvaujančių vyresniųjų Mokytojų – liudijo manosios kartos atstovės... O ypač prasmingai nuskambėjo vienos dalyvės persergėjimas: dabar daug kas bando rašyti anų dienų istoriją, tad svarbu liudyti...
III. Visokie balseliai
Skaitymai, ypač poezijos, Knygų mugėj jokia naujiena, ir smagu, kad toks savarankiškas renginio „žanras“ įsitvirtina (greta padeklamavimų knygų pristatymuose). Šįkart buvo skaitomas Donelaitis. Suprantama, prasmingai rengiamasi didžiajam kitus metus pradėsiančiam jubiliejui; juk ir visų, praeinančių pro Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kampelį, akys turėjo užkliūti už stendo „Kristijonui Donelaičiui – 300“. Paskaityta buvo ir pristatant naujai leidyklos „Kalendorius“ išleistą knygą-albumą „Metai“ – šiame renginyje gražiai į donelaitišką hegzametrą įsijautė M. K. Čiurlionio meno mokyklos penktokėliai. Knyga, pasak jos leidėjo A. Noruševičiaus, nebuvo įterpta į jokias jubiliejines programas, leista sava iniciatyva ir rizika. Leidinį regėjau tik iš tolo – vartomą ją pristatančiųjų LRT studijoje (o joje apie „Metus“ ir jų kontekstus kalbėjo A. Smetona, N. Kitkauskas, V. Gocentas, vizualinę leidinio pusę aptarė T. Pabedinskas). Pažymėta, kad tai klasikos ir modernumo derinys: fotomenininkai Dangirutė ir Rimgaudas Maleckai „Metus“ iliustravo abstrakčiomis fotografijomis. Ši ekspresyvi fotografika, manyčiau, nesipjaus su sodriu XVIII a. tekstu, bet baltu fonu (rėminančiu juodąją „grafiką“) akį traukiąs viršelis kiek trikdė – niekaip man nesisiejo su protestantiškąja tamsių tonų tradicija...
O renginį „Mokomės skaityti Donelaitį“ pradėjęs jo iniciatorius Gytis Vaškelis ragino visus garsiai patiems sau skaityti lietuviškąjį hegzametrą. Donelaičio ir jo kūrybos reikšmę trumpai pristačius Dariui Kuoliui ir Daliai Staškevičienei (iki šiol labiau ji žinota kaip antikos specialistė Dilytė), „Pavasario linksmybes“ perskaitė Rolandas Kazlas, prisipažinęs, kad jam pačiam būsią įdomu išgirsti, kaip jos nuskambės pirmąkart viešai skaitant. Nuskambėjo neblogai, nors retkarčiais sukliūnant, o ir prišaukiant (bent man) pernykščių Maironio skaitymų prisiminimus – kai scenon vienas po kito lipo ir menininkai, ir valdininkai, ir mokinukai, taigi visi; mintyse ir Donelaičio hegzametrą po gabaliuką dalijau daugybei skaitovų, kartais net pasiduodama „girdėjimui“, kaip „Pavasario linksmybes“ šišioniškių tarme porina puiki jos mokovė šilutiškė Vaida Galinskienė – ko gero, Donelaitis būtų nuskambėjęs sodriau, kitoniškiau nei paties autoriaus rašyta, bet juk mes visi skaitydami perspaudžiame, tik į kitą pusę – nustekendami, sulėkštindami intonacijas...
Atsigręžimo, įsiklausymo į genius loci prasmingumą paliudijo Antanui Baranauskui skirta valandėlė – pristatyta knyga „Vis kitoki balseliai...: įvairiakalbis „Anykščių šilelis“ (joje ir lietuviškoji poema, ir jos ar bent fragmentų vertimai į 18 kalbų). Tiesa, čia iniciatyvą parodė patys anykštėnai – rinkinį išleido A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, moksliniam savo didžiojo žemiečio kūrybos reflektavimui pasitelkęs prof. Dainorą Pociūtę (ji parašė įvadą). D. Pociūtė ir mugės renginyje trumpai aptarė šį romantizmo epochos kūrinį, apdainuojantį archetipinį lietuvių kultūros vaizdinį – mišką; žodį tarė ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius, bet svarbiausia buvo – „Anykščių šilelio“ skaitymai įvairiomis kalbomis ir jų lietuviškas pagiedojimas. Taip, renginys (o ir leidinys) išties taikė ir pataikė iš karto į du zuikius: ir pasaulio globalumui atliepė, ir meilę gimtinei išsakė. Skaityta net tokiomis egzotiškomis kalbomis kaip japonų ir korėjiečių, bet, ko gero, visų širdis labiausiai virpino anykštėnių folkloro ansamblio sugiedoti poemos fragmentai ir pabaigoje kartu su klausytojais užtrauktas Anykščių himnas – „Kalnai ant kalnų“...
IV. Keliasluoksniai tapatybės klodai
Pristatant leidyklos „Homo liber“ išleistas „Sutemų dainas“ – Vaclovo Šiugždinio verstą Oskaro Milašiaus poeziją – kiek nustebino Andriaus Konickio patetika, šio poeto tapatybę narpliojant tarsi didžiulį rebusą: tik pamanykit, lietuvis poetas, nemokantis lietuviškai! Gal jautėsi bylojąs „žmonėms iš gatvės“, neklaidžiojusiems bent jau kartu su Laimonu Tapinu po slaptingąją Čerėją, neišgyvenusiems mitinės protėvių žemės – Lietuvos atradimo, jau įaugus į prancūziškąją dirvą… Nors Algirdas Patackas (knygos įvado autorius) savo žodį – apie jaunųjų „pastoginių“ bendrystę su sovietinės valdžios nemylimu vertėju V. Šiugždiniu ir O. Milašių kaip dvasinės disidentystės kelrodį – jau buvo išsakęs, bet gavo pridurti: tapatybė yra ir sąmoningo apsisprendimo reikalas, ne vien paveldėti genai.
Iš vienos genetinės šaknies išaugusių ūglių skirtingas tapatybes – nulemtas sąmoningo apsisprendimo ir likimo vingių, kartais istorinių kataklizmų sąlygotų – puikiai pailiustravo LMA Vrublevskių bibliotekos surengtas pokalbis apie „Radvilas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje“. Tuo labiau, kad neapsiribota šiais LDK „regionais“, kuriuose kunigaikščių atšakos natūraliai plėtojosi, bet bent punktyriškai nužymėti ir į tolesnes šalis nuvedę pėdsakai… Pretekstu šiam renginiui pasitarnavo Virginijaus Strolios, Kijeve vadovaujančio leidyklai „Baltija druk“, LDK istorijai skirti leidiniai ir paskiausias iš jų – „Radvilų giminė“ (ukrainiečių kalba), solidžios apimties, gausiai iliustruota knyga. Iliustracijų (už kurias leidėjas dėkojo Vrublevskių bibliotekos vadovui Sigitui Narbutui, vedusiam šį renginį) skaidrėmis turėjome progos pasigrožėti. Į Radviliados labirintus mus išmoningai pavedėjo R. Ragauskienė (aptarusi tris LDK laikotarpiu susiformavusias Radvilų atšakas – Biržų-Dubingių, Olykos-Nesvyžiaus ir Medilo-Goniondzo, akcentavusi, kad visų šaknys lietuviškos) ir G. Kirkienė, pasekusi giminės atstovų pėdsakais jau po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, t. y. XIX–XX a. Tarp jų jau, žinia, nebūta tokių garsių valstybės vyrų kaip Radvila Juodasis ar Radvila Rudasis, tačiau talentingų ir veiklių žmonių netrūko. Štai vienas ryškių Kirkienės „nutapytų“ paveikslų – Antonas Henrikas Radvila (pasak Vikipedijos, gimęs 1775 Vilniuje, miręs 1833 Berlyne). Įsikūręs Berlyne, jis sugebėjo integruotis į Prūsijos gyvenimą (netgi valstybinį – įėjo į vyriausybės sudėtį). Labiausiai suintrigavo šio, regis, lenku save laikiusio, žmogaus meniniai talentai, interesai ir bendrystės – jo dvare lankėsi Paganinis, jis bendravo su Beethovenu, Chopinu, Goethe, netgi – NB! – yra pirmasis, sukūręs pastarojo „Faustui“ muziką. Mūsų ambicijas ją išgirsti skambant Lietuvoje turėtų pažadinti bent jau tai, kad Minske ji atlikta…
Taigi daug želmenų dygsta iš vieno grūdo, telieka apsispręsti šiuo pasaulio (ir mažų pasaulėlių) turtingumu džiaugtis.