Virginija Cibarauskė. Bestseleriai, arba Kaip knygų-plytų vartoti nereikia
Pamačiusi knygą-plytą – daugiau nei 500 p. leidinį kietais dažniausiai spalvingais viršeliais – visuomet prisimenu leidėjų pasisakymus, kad žmonės mieliau perka storas knygas nei plonas. Na, panašiai kaip picas: jei dvi picos kainuoja tiek pat, tai, savaime aišku, dauguma renkasi didesnę. Bet ar visada didesnė – skanesnė ir maistingesnė? Ir ar apskritai apie literatūrą prasminga mąstyti greitmaisčio kategorijomis?
Deja, dauguma bestselerių iš tiesų primena greitmaistį, ir nieko čia nepadarysi. Puslapių mažiausiai penki šimtai, o prasmingos, naujos informacijos – minimumas. Bet ar visiems skaitytojams iš tiesų reikia naujos informacijos, kuri paneigtų, išklibintų ankstesnius įsitikinimus bei lūkesčius – tiek literatūrinius, tiek gyvenimiškuosius? Būtina nepamiršti ir to, kad bestselerius, kaip ir greitmaistį, reikia vartoti kuo greičiau ir pernelyg nesigilinant, kas, iš ko ir kaip pagaminta. Antraip knygos-plytos gali prislėgti, akmeniu nugulti skrandyje tipizuotais personažais, banalybių gausa, alogiškais siužetiniais sprendimais ir primityvia manipuliacija suvokėjo jausmais – baime, pasišlykštėjimu, smalsumu, viltimi, kad viskas bus gerai.
Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“
Ketvirtasis amerikiečių rašytojos Jeanine Cummins romanas „Amerikos purvas“ yra absoliutus šiandienos bestseleris. 2020 m. sausį išleista knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąrašo pirmojoje vietoje, sulaukė daug pozityvių recenzijų. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalba romanas pasirodė dar metams nesibaigus, nors knygos tema lietuvių skaitytojams iš pažiūros tolima – narkotikų kartelio boso persekiojama meksikietė motina su sūnumi nusprendžia nelegaliai kirsti JAV sieną. Vis dėlto LRS sprendimas išleisti „Amerikos purvą“ pasitvirtino: romanas puikuojasi ne vieno tinklinio knygyno perkamiausių knygų lentynose. Nors populiariausių knygų sąrašais galima abejoti, savo akimis įsitikinau, kad skaitytojų romanas turi – mačiau „Amerikos purvą“ skaitant troleibuse, nuo knygos vos akimirkai sugebėdavo atsitraukti viena literatūrinio festivalio (poezijos, o ne prozos) klausytoja.
Akivaizdu, „Amerikos purvas“ iš pat pradžių buvo pozicionuojamas kaip bestseleris. Romano leidykla „Flatiron Books“ autorei sumokėjo septynženklį avansą, pirmas knygos leidimas pasirodė įspūdingu net amerikiečių auditorijai 500 tūkst. tiražu. Nepagailėta ir knygos reklamai: anotacijas parašė pokalbių šou žvaigždė Oprah („Amerikos purvas“ mane pribloškė. Aš ne tik perskaičiau šią knygą, bet ir apsigyvenau joje“), siaubo literatūros korifėjus Stephenas Kingas („Neeilinė knyga, tobulos pusiausvyros kūrinys – vienoje pusėje siaubas, kitoje – meilė.“), o ant viršelio puikuojasi tokia trilerių autoriaus Dono Winslow patetiška replika: „Mūsų laikų „Rūstybės kekės“.“ Taigi iš „Amerikos purvo“ tikiuosi epiškumo bei sukrečiančio realizmo.
Reziumuosiu trumpai – „Amerikos purvas“ yra ne epinė istorija ar sociokultūrinius kontekstus atskleidžianti drama, o puikiai sukaltas trileris. Šio žanro literatūrai būdinga, kad ji grįsta pagaviu, įtemptu siužetu ir tipizuotais personažais: visai nesvarbu, kad nieko neišmanau apie šiandienos Meksiką, apie žvėriškas sąlygas ištveriančius migrantus, kasdien bandančius kirsti Meksikos ir JAV sieną – to norint mėgautis „Amerikos purvu“ visiškai nereikia.
Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“. Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. Viršelio dailininkė Julianna Lee. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Kaip ir dera trileriui, pasakojimas pradedamas nuo sprogimo: narkotikų kartelio smogikai iššaudo visą Lidijos šeimą – gyvas lieka tik aštuonmetis sūnus Luka ir ji pati. Moteris turi kuo greičiau sprukti iš gimtojo Akapulko ir apskritai iš Meksikos, nes žino, kad žudikai persekios ir ją. Su tuo susijęs dvigubas dramatiškas posūkis: Lidijos vyras, apie nusikaltimus rašantis reporteris, neseniai publikavo straipsnį, demaskuojantį žiauriausio Akapulko kartelio bosą. O bosas, pasirodo, yra ir slaptas Lidijos gerbėjas, vos ne kasdien lankantis ją knygyne. Lidija nusprendžia vykti į JAV, tačiau legaliai to padaryti negali – kartelio žmonės kontroliuoja visus kelius, jiems talkina oro uostų, bankų, viešbučių darbuotojai. Todėl Lidija su sūnumi turi keliauti taip, kad neatskleistų savo tapatybės – kaip nelegalūs emigrantai ant krovininių traukinių ir pėsčiomis.
Pavyks ar nepavyks Lidijai išvykti iš Akapulko nepastebėtai? Pavyks ar nepavyks užšokti ant traukinio su mažamečiu sūnumi? Sučiups ar nesučiups kartelio žmonės, o gal nelegalių emigrantų ieškanti vietinė policija, žiaurumu prilygstanti galvažudžiams? Ar Lidijos neapgaus bendrakeleiviai, ar neišprievartaus ir neapiplėš – nuolat primenama, kad tokia galimybė labai tikėtina. O kur dar kelyje sutinkami personažai: į JAV nelegaliai dirbti vykstantys surambėję paslaptingi vyrai, kartelių persekiojami buvę žudikai, indėniško kraujo turinčios gražuolės seserys, kurias visi taip ir taikosi išprievartauti, pinigus žarstantis berniukas iš šiukšlyno...
Žodžiu, įvykiai seka vienas kitą, bet skaitant pamažu apima šleikštulys prisiminus, kad JAV ir Meksikos sieną kasdien iš tiesų kerta realūs žmonės, kad daug jų pakeliui žūsta, ir net kirtę JAV sieną netampa saugūs ir laimingi. Greičiau atvirkščiai – kelionė tėra tik ilgos išnaudojimo istorijos pradžia. Gal tokios mintys susijusios su faktu, kad daugumai lietuvių emigranto dalia ir kasdienybė žinoma jei ne asmeniškai, tai iš pirmų lūpų? Todėl sunku tikėti, kaip siūlo romano autorė, kad visos Lidijos ir jos sūnaus negandos baigsis pasiekus išganingą Merilendą (laimės žemę). Kaip ir naivu tikėtis, kad dykumoje mirusio Lukos draugo, visų akivaizdoje besišvaisčiusio pinigais, kišenių neapkraustys kelionės draugai – juk berniukui pinigų neprireiks, o būsimiems imigrantams, kelionėje netekusiems paskutinių santaupų, pravers kiekvienas centas. Neįtikina ir nevaikiška Lukos narsa, ir Lidijos naivumas, ir patetiška mafijos boso figūra – žiaurus ir suktas, bet rašo eilėraščius ir tiki jų menine verte, labai protingas, bet mano, kad dukra niekada nesužinos, kuo užsiima tėvas.
J. Cummins veikėjai išlieka statiški, nepaisant to, kas jiems nutinka. Bet kaip tik todėl, kad nereikia spręsti gėrio ir blogio dilemos, svarstyti apie trauminių patirčių pasekmes žmogaus psichikai, galima atsipalaiduoti ir leistis į nuotykius. Todėl iš tiesų šokiravo autorės baigiamasis žodis, kad romaną parašyti paskatino tai, jog viešajame diskurse migrantai iš Lotynų Amerikos vaizduojami arba kaip nusikaltėliai, arba kaip ruda beveidė masė. „Retai pažvelgiame į juos kaip į žmones. Žmones, galinčius priimti sprendimus“, todėl „tikiuosi, kad tai paskatins skaitytoją pažvelgti į migrantus kaip į atskirus individus“ (p. 512–513). Paradoksalu, bet bent jau aš „Amerikos purve“ jokių atskirų individų ar psichologizuotų personažų nemačiau – mačiau drąsų berniuką, gerą, bet klaidą padariusią mamą, negailestingus gangsterius, merginas, kurių paskirtis – būti prievartaujamoms, taip pat beveidę masę, atliekančią fono funkciją.
Pradėjusi skaityti kūrinio recepciją anglakalbėje spaudoje supratau, kodėl „Amerikos purvas“ vadinamas kontroversiškiausiu metų romanu – nemažai skaitytojų, ypač asmeniškai susidūrusių su migracija, šį kūrinį vienareikšmiškai priskiria traumos pornografijai arba tiesiog traumos industrijai, nes nelegalios migracijos istorijos, kurias J. Cummins rinko keturis metus, naudojamos kaip medžiaga trileriui – pramogai skirtam skaitiniui.
Viena aktyviausių „Amerikos purvo“ kritikių – rašytoja Myriam Gurba1. Ji teigia, jog visas romanas parašytas taip, kad būtų patrauklus skaitytojui, visiškai neišmanančiam Meksikos realijų ir migracijos reiškinio. Pagrindinė personažė Lidija, nors yra grynakraujė meksikietė, į savo kraštą žvelgia su tokia pat nuostaba, kokia žvelgtų amerikietė turistė. M. Gurba kritikavo ir leidyklos surengtą prabangų „Amerikos purvo“ pristatymo vakarėlį, kuriame svečiai pietavo prašmatniame restorane prie stalų, dekoruotų spygliuotomis vielomis – tokios naudojamos kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, taip pat ant Meksikos ir JAV sienos bei ant „Amerikos purvo“ viršelio.
Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“
Savotišku naiviu purvo – tiek dvasinio, tiek fizinio – fetišizavimu kvepia ir debiutinis australo žurnalisto Trento Daltono romanas „Berniukas nuryja visatą“. Pasirodęs 2018 m. kūrinys susišlavė aibę literatūrinių apdovanojimų – tiek teikiamų Australijoje, tiek tarptautinių. Pagal romaną planuota statyti filmą ir spektaklį. Tiesa, COVID-19 epidemija šiuos planus sustabdė. Romano tarptautinę šlovę patvirtina ir gausūs vertimai bei recenzijos tokiuose prestižiniuose leidiniuose kaip minėtas „New York Times“. Romanas dėmesio sulaukė ir Lietuvoje: LRS projektų vadovė Lolija Spurgienė teigė, kad knyga buvo gerai perkama ir pavasarį, praėjus pusmečiui nuo išleidimo2.
T. Daltono kūrinys yra autofikcija – kaip teigia pats autorius, tiesos ir pramanų santykis maždaug 50:50. Pavyzdžiui, T. Daltono vaikystės namuose apšepusiame Australijos priemiestyje, kaip ir romano pasakotojo Ilajaus Belo patėvio name, buvo slėptuvė – kambarys su magišku raudonu telefonu. Rašytojo motina – buvusi narkomanė, o patėvis – buvęs nusikaltėlis. Net romane minimas legendinis kalėjimų bėglys Arturas Plonis Halidėjus yra realus asmuo ir jaunasis T. Daltonas su juo iš tiesų bendravo3. Taigi, skirtingai nei J. Cummins, kaltinta, kad nėra meksikietė, neišmano „Amerikos purve“ aprašomų įvykių, todėl linkusi migrantų patirtis suprimityvinti, T. Daltonas vaizduoja sau artimą, gerai pažįstamą kontekstą. Tačiau romano „Berniukas nuryja visatą“ pavyzdys puikiai iliustruoja, jog svarbiau ne tai, apie ką rašai, o kaip.
„Berniukas nuryja visatą“ yra pirmu asmeniu pasakojama Ilajaus brandos istorija – pasakojimas prasideda, kai Ilajui dvylika, o baigiasi prieš dvidešimtą gimtadienį. Ilajus – tai modernus berniukas-pelenius, lyriškas marozas, kuris, nepaisant visų negandų, išlieka tyras ir įgyvendina svajonę tapti žurnalistu. Romano pradžioje Ilajus gyvena Daroje – apšepusiame, nusikaltimais garsėjančiame Australijos priemiestyje su mama ir patėviu. Šeimynėlė užsidirba prekiaudama heroinu, Ilajų ir jo nekalbantį brolį Ogastą prižiūri recidyvistas Plonis. Gausu realistinių smurto, prievartos vaizdų, tačiau jaunasis pasakotojas, savo įspūdžius fiksuojantis taip, tarsi būtų mažų mažiausiai Jaunojo filologo konkurso laureatas, savo kasdienybėje geba įžvelgti gėrį, grožį. Štai kaip poetiškai dvylikametis apdainuoja gimtąjį priemiestį: „Dara – svajonė, smarvė, išversta šiukšlių dėžė, suskilęs veidrodis, rojus, dubuo vietnamietiškos makaronų sriubos (...). Dara – mergaitė, srovės nuplukdyta kanalizacijos vamzdžiu, berniukas su snargliu, lendančiu iš nosies (...). Dara – mano tylus atodūsis, mano apmąstymai apie karą, mano bežadis vaikiškas ilgesys, mano namai“ (p. 20).
Pateikta citata puikiai iliustruoja, kaip romane susipina hiperrealizmas, patetika ir kasdienybėje glūdinčios magijos ženklai, patvirtinantys paties pasakotojo, jį supančių žmonių ir aplinkos išskirtinumą. Gausu ir trilerio elementų: prekyba narkotikais, žmogžudystės, nupjauti pirštai, psichopatai ir teisybės ieškantis ypatingas berniukas. Tad skaitytojas gauna savotišką trys viename kompleksą, tuo pat metu patenkinantį ir natūralų žmogišką polinkį mėgautis žiaurumu, svetimomis nelaimėmis, nuopuoliais, ir kasdienio grožio, vilties, tikėjimo viską nugalinčiu gėriu poreikį.
Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“. Iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis. Viršelio dailininkas Darren Holt. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Tiesa, pirmiausia skaitytojus pašiurpinęs smurto scenomis autorius, kalbantis Ilajaus balsu, vėliau dažniausiai paaiškina, kad kai kurie personažai, nors elgiasi blogai, yra nekalti – jie socialinio neteisingumo aukos. Pavyzdžiui, Plonis kalėjime pirmą kartą atsidūrė, nes būdamas paauglys į Kvynslandą ieškoti avikirpio darbo važiavo be bilieto. O Ilajaus tėvas, vos nenužudęs žmonos ir abiejų sūnų, tapo smurtaujančiu alkoholiku, nes nuo ankstyvos jaunystės kamavo panikos priepuoliai. Kiti, pavyzdžiui, Titas Brozas ar Ivanas Krolas, yra blogi, nors, pasigilinus į jų istorijas, socialinės neteisybės ženklų greičiausiai rastume ne mažiau nei Ilajaus ar Plonio atveju.
Specifiška, kad Ilajaus santykis su smurtu ir požiūris į nusikaltėlius per visą romaną iš esmės nesikeičia: jei nusikaltėlis padeda asmeniškai, tai žmogus geras, o jei pakenkia – blogas, jei pats nusikalsti dėl dorų priežasčių, pavyzdžiui, norėdamas padėti šeimai, tai nėra smerktina, greičiau atvirkščiai – verta pagarbos. Kitaip tariant, Ilajus iki pat romano pabaigos taip ir neišmoksta kritiškai vertinti savo poelgių, reflektuoti prigimtinės aplinkos įtakos jo asmenybės formavimuisi. Tarkime, jau sulaukęs pilnametystės ir svajodamas tapti praktikantu vietiniame laikraštyje Ilajus parašo šlovinantį straipsnį apie Aleksą Bermudą, kuris priklauso baikerių gaujai ir prekiauja ginklais. Ilajaus požiūriu, Aleksas yra geras, nes sumušė prieš vaikino motiną smurtavusį meilužį. Ogastas sugalvoja sukurti „Kriminalinę kompaniją“ – pogrindinę labdaros organizaciją, kurią finansuotų jų pažįstami nusikaltėliai (p. 427). Pirmą įnašą padaro pats Ogastas, raumenų distrofija sergančiai mergaitei paaukojęs Ilajaus už parduotą heroiną uždirbtus pinigus – planavo už šią sumą nupirkti mamai namą, tačiau ši apsigyveno su geriausiu buvusio sugyventinio draugu. Kita vertus, Ilajus baisisi jų šeimą nuskriaudusiu narkotikų magnatu Titu Brozu, kuris laisvalaikiu taip pat užsiiminėja mecenatyste – remia bandymus kuriant galūnių protezus. Tačiau T. Brozo labdarystė Ilajui tiesiog šlykšti („Heroino imperija finansuoja mokslą?“ (...) Narkotikai remia tyrinėjimus. Narkotikai perka“, p. 469), berniukas net nesusimąsto, kad ir jo priešas galbūt nusikalstamą veiklą pradėjo vykdyti iš taurių paskatų, pavyzdžiui, norėdamas padėti neįgaliai dukrai.
Apskritai vidinių prieštaravimų romane gausybė. Atrodo, debiutuojantis autorius tiek dėmesio skyrė tirštiems, patetiškiems jausmų, įvykių aprašymams (vien ko verti ašarą spaudžiantys žuvies traukimo iš vandens arba į T. Brozo langą besidaužančios mėlynos karetaitės aprašymai), kad pamiršo savo personažų psichologinių portretų plėtotę ar bent jau nuoseklumą. Tarkime, romano pradžioje Plonis skatina dvylikametį Ilajų susirašinėti su kaliniais, pasakoja žiaurias kalėjimo istorijas, nes taip tikisi jį supažindinti su gėriu ir blogiu („Plonio nuomone, aš turįs išgirsti pasakojimus apie kalėjime žaginamus vyrus ir apie vyrus, kurie nusisuka sprandus leisdamiesi sumazgytų paklodžių virve ar praryja aštrias metalo nuolaužas, kad šios išdraskytų jiems vidurius ir užtikrintų savaitę atostogų saulėtoje Brisbano Karališkoje ligoninėje. Man regis, jis kartais persūdo minėdamas detales, kraują, po išžaginimo purškiantį iš subinių, ir panašiai“, p. 9–10). Tačiau, kai Ilajaus mama atsiduria kalėjime, Plonis atsisako berniuką ten nuvežti, nes teigia: „Geriau tau tenykščio pasaulio nematyti“ (p. 272).
Žinoma, iš tiesų T. Daltonui reikia, kad niekas Ilajaus nenuvežtų aplankyti motinos, taip berniukas būtų priverstas rasti nelegalų būdą į kalėjimą patekti slapčia. Antraip juk nebūtų komiškai aprašyto pabėgimo iš įkalinimo vietos, o ir Plonio pamokos nueitų veltui. Taip pat ne mažiau absurdiška, kad moterų kalėjime atsidūrusį Ilajų gaudo mažiausiai keturi apsauginiai, bet sugauti taip ir nesugeba – paauglys juos lenkia ne tik greičiu, bet ir gebėjimu orientuotis anksčiau nematyto pastato koridorių labirintuose. Arba kaip vertinti tai, kad į turtuolio T. Brozo itin slaptą sandėlį įsilaužti galima pasinaudojant paprastu kirviu – visos durys medinės, jokios sargybos, jokios signalizacijos.
Taigi realistinis kodas tėra priedanga – iš tiesų „Berniukas nuryja visatą“ yra pasaka suaugusiems apie jautrų berniuką-marozą, o bestselerio statusą kūriniui lėmė hipnotizuojanti, skaitytojo budrumą užliūliuojanti hiperrealizmo ir lyrizmo mišrainė. Ši pasaka sufleruoja, kad net žiauriausi ir kvailiausi poelgiai žmogaus nekeičia, jei tik jis tiki grožiu, gėriu ir meile. Todėl peleniaus iš prasto rajono istorija vainikuojama bučinio su svajonių mergina scena, įrodančia, kad gėris nugalės: „... kai ji užsimerkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų, ir prisimindamas šį momentą aš prisiminsiu žvaigždes (...), ir aplink tas žvaigždes skriejančias planetas, ir milijonų galaktikų dulkes, nubėrusias jos apatinę lūpą. Šį bučinį man primins mintis apie Didįjį sprogimą. Galą man primins mintis apie pradžią“ (p. 525).
„Jau seniai skaičiau tokią ašaringai giedrą knygą“, – teigia knygų apžvalgininkas Ovidijus R.4 O man Ilajaus-peleniaus istorija buvo viena sunkiausiai ir ilgiausiai skaitytų knygų šiais metais.
3 www.nytimes.com/2019/05/07/books/review/boy-swallows-universe-trent-dalton.html
