Kartais knygų veikėjus pamilstu lyg tikrus žmones. Šitaip pamilau rašytojo Jerome’o Davido Salingerio apsakymų ir apysakų veikėjus – Glasų šeimą. Taigi, žvelgiant techniškai, kalbėsiu ne apie vieną konkretų leidinį, bet visą sagą, kuri lietuviškai pristatoma keliose knygose: „Apsakymai ir apysakos“ (1990); „Devyni apsakymai“ (2005); „Franė ir Zujis“ (2024); „Aukščiau gegnes, dailidės“ ir „Susipažinkite: Simoras“ (2010). Pridurčiau, kad Glasų šeimos personažus esu ne tik įsimylėjusi, bet ir jaučiu su jais stiprų, kone giminišką ryšį, tarsi būtume tos pačios kraujo grupės. Ir ta kraujo grupė vadintųsi taip: jautrianerviškumas. 

Simoras, mano manymu, yra tobulas, kone idealus jautrianervio pavyzdys: jis orientuotas į vidujybę, ieško dvasinio tobulėjimo, bodisi buitimi ir nesiorientuoja joje – nepasirodo net savo paties vestuvėse. Nuvykęs į puotą, Simoro brolis Badis joje sutinka visus, išskyrus patį jaunikį. Žinoma, toks elgesys komplikuoja Simoro, kurio net vardas paremtas žodžių žaismu (see-more), santykius su normaliaisiais, mat šie norėtų, „kad Simoras būtų panašesnis į visus žmones“. 

Apskritai Simoro gyvenimą ir užsiėmimus sunku nusakyti žodžiais. Svočios paklaustas, ką gi Simoras veikė iki karo tarnybos, jo brolis Badis nuoširdžiai atsako: „Jis gydė nuospaudas.“ Panašiai mįslingai apie save kalba ir pats Simoras. Į jaunos mamos užduotą klausimą, kuo norėtų tapti baigęs karo tarnybą, jis atsako: „Norėčiau būti nustipusi katė.“

Tačiau ir kiti veikėjai švaistosi sparnuotais posakiais. Pavyzdžiui, Badis teiraujasi paskutinio svečio Simoro bute, tokio itin džiaugsmingo mielo seneliuko, kurį buvo jau visai užmiršęs: „Ar jūs turite namus? [...] Kas jumis rūpinasi? Gal parko balandžiai?“ Seneliukui pagaliau išėjus, Badis peleninėje randa jo pėdsaką: „Tą cigaro nuorūką reikėjo tuoj pat nusiųsti Simorui – juk visos vestuvinės dovanos panašiai beprasmiškos.“

 

 

Tie jų sakymai ir pasakymai tiesiog rauna stogą. Manau, todėl, kad pati įvairiose šalyse dažnai pakliūdavau į visokias keistas situacijas, kai manimi rūpindavosi vien parko balandžiai. Be to, turiu savybę, už kurią save peikiu, – kartais atvirai išsipasakoju pirmam sutiktam žmogui nepagalvojusi, kad gal nereikėtų skubėti atvirauti. Nes spontaniškai atsiverti (arba pasakyti kokią nesąmonę) saugiai galima tik kitam jautrianerviui – kitokie nesupras. Žinau šią taisyklę, tačiau reikiamą akimirką ją dažnai užmirštu, todėl vėliau gulint lovoj tenka nervintis, rautis antakius ir blakstienas (turiu tokį įprotį) ir kaltinti save, kad vėl susimoviau. Tais didelės savigraužos vakarais mane ir vėl guodžia J. D. Salingeris: „kaltė yra netobula pažinimo forma“. 

Apysakoje „Susipažinkite: Simoras“ (kuri painesnė, bet vis tiek nuostabi), beje, parašytoje pirmuoju asmeniu, daug mąstoma apie skaitytojus bei rašytojus, geras literatūrinio kūrinio savybes: „Turbūt dar neparašytas toks išpažinties puslapis, kuriame autorius nesididžiuotų, atsikratęs savo išdidumo.“ 

Taip, aš tikrai myliu Glasų šeimą. Ir kai J. D. Salingeris Simoro balsu sako: „Mane nepaprastai žavi klasikinė dzenbudizmo literatūra [...], bet mano gyvenimas vargu ar galėtų būti mažiau dzeniškas nei yra, o suvokti – atsargiai renku tą žodį – dalelę dzeno patirties man pavyko, kaip tik einant savo natūraliu, absoliučiai nedzenišku keliu“, aš vėl jautrianerviškai giminiuojuosi. Nes pati einu savo nedzenišku keliu. Ir visai nesutrikčiau, jei manęs kas nors paklaustų: ar jūs turite namus? Ar jumis rūpinasi parko balandžiai?

 

P.S. Atliksiu jums tokią nedidukę išpažintį: stipriai paveikta J. D. Salingerio kūrybos, šiais metais apsisprendžiau oficialiai kaip savo vardą įteisinti vieno jo apsakymo herojės vardą – Ezmė. Atsiėmusi naują pasą, nuslinkau šlapiomis nuo ištirpusio sniego grindimis į tualeto kambarį ir pažvelgiau į save veidrodyje. Nieko naujo ten neišvydau, tik kitame tualeto gale pastebėjau dantis besivalančią benamę ir daug jos krepšių. Mintyse išniro J. D. Salingerio eilutės nuotrupa: „Vienas iš nedaugelio mane pasaulyje liūdinančių dalykų, išskyrus patį pasaulį...“ Nieko daugiau nebepridursiu. Veidrodyje buvau ta pati pažįstama aš, tik jau ir Ezmė, ir tas pats liūdnas pasaulis: jis tądien valėsi dantis. 

Nuoširdžiai Jūsų – 

Ezmė Austėja