Po Kristinos Sabaliauskaitės naujojo istorinio romano „Petro imperatorė“ I dalies išleidimo Lietuvos literatūriniame gyvenime, regis, neliko kitos temos. Kodėl nebuvo nominuota premijai. Kodėl tiek daug vulgarumo. Kiek minimi istoriniai faktai tikslūs. Kada bus tęsinys. Ar tęsinio apskritai reikia. Iš tiesų knyga tokia sodri, kad galima apie ją kalbėti daugybe aspektų: ir žavėtis, ir piktintis. Todėl paprasčiausia būtų pasinaudoti autorės ir dailininko Zigmanto Butaučio pateikiama nuoroda – spręsti apie knygą pagal jos viršelį.

„Petro imperatorės“ superviršeliui panaudoti XVII–XVIII a. tapytojo Carelio de Mooro Jekaterinos ir Petro I portretai, sudėti kaip viena valdovų korta. Nors toks vaizdavimo principas skeliant kortą per pusę atsirado tik XIX a. ir neatitinka romane vaizduojamo laikotarpio (XVIII a.), tačiau ši aliuzija visiškai perteikia Jekaterinos gyvenimą. Pirmiausia, ji buvo labai gera savo gyvenimo lošėja. Štai Petras I visada vadovavosi karo strategija: gyvenime siekė užvaldyti ir valdyti. O Jekaterinos namų ponia kurį laiką buvusi Kristina Emerencija rėmėsi šachmatų strategija: žinojo kelis ėjimus į priekį, kad be jokių netikėtumų būtų tvarka ir švara. Ilgainiui tokia strategija nepasiteisino.

 

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė“, I dalis. Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis. – V: „Baltų lankų“ leidyba, 2019.

 

Pati Jekaterina laukdavo, kokia iškris korta – tiksliau, koks pasitaikys vyras, – ir blefuodavo: sueities metu negalvodavo apie kūną, imituodavo meilę, draugiškumą, nuolankumą, netgi persidažė plaukus. Darydavo viską, kad įtiktų vienam ar kitam vyrui ir, kaip parodė K. Sabaliauskaitė, kad išgyventų. Tad tai, ką skaitytojai vadina vulgarumu, iš tiesų tėra lošimas ir autorės istorinių faktų interpretacija. Šių dienų kontekste tai galima vertinti kaip parsidavinėjimą, tačiau anų laikų – kaip vieną moters, kuriai iš esmės nepriklausė net nuosavas kūnas, tikėtinų išgyvenimo versijų.

Kitas kortų lygmuo – jose vaizduojamos moterys. Yra žinoma, kad ant pirmųjų karalienių kortų buvo vaizduojamos biblinės herojės Judita ir Rachelė, graikų deivė Atėnė ir gražuolė, pavadinta Regina. Neaišku, ar tai autorės sumanymas, ar neįtikėtinai sutampantys istoriniai faktai, bet „Petro imperatorė“ yra apie jas visas.

Biblinė Judita garsėja tuo, kad, asirų karaliui užgrobus Judėjos miestą Vatilujų, apsirengusi gražiausiais rūbais nuėjo pas jį, per kelias dienas suviliojo ir šiam kritus į guolį nukirto galvą. O Jekaterina per karą su musulmonais išėjo pas priešų vadą su gražiausiais papuošalais ir rūbais, išsirengė nuogai ir suderėjo paliaubas. Tai pelnė jai didžiulę pagarbą ir tapo tramplinu į vestuves su Petru I.

Rachelė – toji, kuri raudojo dėl savo vaikų. Ne dėl savo, o dėl tų berniukų iki dvejų metų, kuriuos karalius Erodas vėliau nužudė Betliejuje. Yra žinoma, kad Jekaterina pagimdė 11 vaikų, iš jų užaugo tik dvi dukros, o „Petro imperatorėje“ skausmas dėl mirštančių vaikų atsiskleidžia labiau ne emocijų aprašymu, bet iki smulk­menų nupasakojant, kaip tie vaikai atrodė. Ypač kaip atrodė vaikai Petro I kolekcionuojamuose stiklainiuose. Juose atsiranda parelelė su karo aukomis: visais ir visomis, kurie (-ios) žuvo, kuriuos (-ias) išprievartavo ar sužeidė – būtent su šiais žmonėmis tapatinasi Jekaterina, nerasdama savo šaknų ir praradusi tapatybę.

Atėnė – ne tik karo, bet ir išminties deivė, matriarchato simbolis. O ir Jekaterina savo manipuliacijomis pelnė ne tik vyrų, bet ir moterų palankumą: daugelis norėjo į ją lygiuotis ar bent jai patikti. Regina – valdančioji karalienė. Ne karaliaus žmona, o pati pagrindinė valdovė. Pirmojoje „Petro imperatorės“ dalyje užgimsta karaliaus žmona – carienė, bet iš istorinių faktų žinoma, kad Jekaterina dar Petrui I gyvam esant tapo pirmąja moterimi, karūnuota Rusijos imperatore, o po jo mirties – ir vienintele valdove.

Visgi žaidžia ne tik Jekaterina, bet ir autorė su skaitytojais, gal ne tiek azartiškai lošia, kiek rodo fokusus. Pirmasis triukas prasideda nuo pirmojo skyriaus pavadinimo – „9“. „Kur pirmas skyrius?“ – klausia skaitytojai ir tik po kurio laiko suvokia, kad skaičius žymi ne skyrių numeraciją, o paskutines Jekaterinos gyvenimo valandas. Jekaterina guli mirties patale ir – naujiena „Silva rerum“ gerbėjams – atsiranda dialogų. Padrikų, nenuoseklių, siekiančių parodyti mirštančios Jekaterinos bejėgiškumą. Būtent tokio įspūdžio trūksta likusioje teksto dalyje – praeities prisiminimuose. K. Sabaliauskaitės stilius kinematografiškas, sklandus, tiesiog plaukte plaukiantis ir nunešantis srove į kitą dimensiją. Bet atsižvelgiant į kontekstą taip pernelyg pataikaujama skaitytojui: sudaromas įspūdis, kad pasakojimas yra sapnas, vizija ar minties blyksnis, tačiau jis pernelyg sklandus, pernelyg vientisas ir pernelyg nuoseklus. Šiuokart norėtųsi kokio sunkesnio, slogesnio įspūdžio.

Be abejo, kalbos tobulumą praskiedžia rusiški chujai, taip papiktinę šių dienų davatkas. Šis žodis ir jo variacijos pagal kontekstą tiko, bet, panašu, autorė pati ne visai jį prisijaukino: visas puslapis skiriamas išaiškinti (o gal pasiteisinti?) dėl žodžių su chuj- šaknimi reikšmių. Tų pačių žodžių, kurie iki šių dienų vartojami tam tikro, gal net ne vieno visuomenės sluoksnio, ir kažin ar pavyktų rasti daug Lietuvos gyventojų, nežinančių šių reikšmių, tad toks išsamus keiksmų „žodynėlis“ papildomos vertės nesukuria. Gerokai natūraliau atrodytų ir mažiau neigiamo atgarsio sulauktų chujai be paaiškinimų ir pasiteisinimų. Kita vertus, gali būti, autorė knygą rašė jau su mintimi, kad ši bus verčiama į kitas kalbas, kur toks paaiškinimas bus būtinas, taip palikdama lietuvius skaitytojus šio „žodyninio“ puslapio paraštėse.

Kad ir kaip ten būtų, chuj lieka vienu iš nedaugelio autentiškesnių to laikotarpio žodžių. Tik keliuose laiškuose, kurie išryškinami kaip patriarchato garbinimo maskarado dalis, yra autentiškesnės kalbos. O pati Jekaterina kalba ir mąsto kaip išsilavinusi šių dienų lietuvė, prisimindama savo jaunystę prieš 300 metų. Jos portretas gerai išplėtotas dramatiniu ir siužetiniu aspektais ir visiškai neišpildytas kalbiniu: ir tai ne tik istorizmų, bet apskritai senosios kalbos manieros stygius, kartu – ir pernelyg stiprus Jekaterinos sudabartinimas.

Galbūt dar anksti svaidytis kategoriškais teiginiais, nes „Petro imperatorė“ – dilogija, bet, tikėtina, knyga labiausiai patiks tiems, kurie neatsilieka nuo populiariosios kultūros madų. Neabejotinai didžiulis autorės įdirbis renkant istorinius faktus ne vieną paskatins gilintis į šį laikotarpį, tačiau derėtų nepamiršti: istorinis romanas – ne mokslinis veikalas, o autoriaus interpretacija. Jo I dalyje – sudėtingas Jekaterinos virsmas iš našlaitės į Petro I žmoną. II dalyje virsmas turėtų būti daug paprastesnis: iš carienės į imperatorienę. Todėl smalsu, kokios Jekaterinos gyvenimo kortos bus atskleistos ir kokiais triukais K. Sabaliauskaitei pavyks palaikyti intrigą. Laukti įdomu, žadėjo laukti ir Metų knygos rinkimų komisija.

Nuotraukos iš festivalio „Vilniaus lapai“ čia

Kristina Sabaliauskaitė: „Romano adaptuoti politinėms realijoms nesiūlau“ čia