Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“. – V.: „Aukso žuvys“, 2017.

Dauguma mano draugių gyvena ir vaikus augina išsibarsčiusios po Europą, kai kurios ‒ Lietuvoje. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar su vaikais jos kalba lietuviškai, ar jie yra Lietuvos piliečiai, visos sprendžia kultūrinės-istorinės atminties perdavimo klausimus.

Ką apie savo, tėvų ir senelių praeitį papasakoti vaikams ir kaip tai padaryti? Apie tai diskutuojame nesibaigiančiose feisbuko pokalbių paklodėse, per trumpus sezoninius susitikimus Vilniuje ir bendraudamos skaipu. Ar pasakoti apie sovietmetį su humoru? Juk to meto materialinis ir dvasios skurdas buvo beviltiškai juokingas. O gal taip sumenkinsim patirtą skriaudą? Gal reikia tragiškos gaidos? O gal visai nesivarginti, nes jiems visa tai suprasti bus per sunku, per toli, per svetima? Baisi ir liūdna yra ir Lietuvos istorija. Kaip kalbėti apie ją? Motiniško šeimos ir istorinės atminties perdavimo imperatyvo inspiruota Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga apie tremtį kūrybingai atsako į šiuos klausimus.

8 dešimtmetyje Lietuvoje gimusieji mano kartos žmonės paveldėjo sunkią tylios praeities naštą, daug nepapasakotų istorijų, už kurių tolesnį gyvenimą tapome atsakingi, mūsų tėvams 1991 m. sausio 13-osios naktį paskutinį kartą apgynus Lietuvos nepriklausomybę. Istorijų nepasakojo tėvai ir seneliai – ir tie, kurie buvo ištremti, ir tie, kurie trėmė, tie, kurie šaudė žydus, ir tie, kurie juos slėpė, tie, kurie bendradarbiavo su KGB, ir tie, kurie atsisakė bendradarbiauti. Jų nepasakojo net ir tie, kurie visa tai stebėjo iš labai arti ir nesumojo, koks turėtų būti jų atsakas. Negali sakyti, kad nieko nežinojome – šeimos kalbėjosi ir dalijosi su vaikais savo praeitimi ir išgyvenimais, tačiau jų pasakojimai, kaip ir visas sovietmečio diskursas, buvo gausiai kupiūruoti ir perteikti Ezopo kalba.

„Bernardinų“ portale skelbiamame interviu J. Vilė sako: „Užaugau su frag­mentiškais pasakojimais apie tremtį, tačiau negaliu pasakyti, kad viską gerai supratau. Daugelis dalykų man buvo sunkiai suvokiami, lyg per miglą juos įsivaizduodavau.“ Ji kai ką žinojo apie tėvo ir jo šeimos – motinos, sesers, tetos – gyvenimą Sibire, tačiau įvaizdžiai, informacijos nuotrupos nebuvo surinkti į sklandų pasakojimą. Informacijos spragas vėliau užpildė nepriklausomybės pradžioje užplūdę tremtį išgyvenusių žmonių liudijimai, tačiau J. Vilei norėjosi sukurti meninį pasakojimą, kuriame ne viskas privalo būti faktiškai teisinga, kur veikia ne tik istorinė, bet ir kūrybinės vaizduotės tiesa, turinti magiškų gyvybės galių.

Autentiški tremties aukų pasakojimai yra žeidžiantys, kupini šokiruojančių detalių, tiesmuki ir velniškai paveikūs. Tai traumos literatūra. Jie liudija emocinį ir fizinį žmonių suluošinimą, jų psichėje atsivėrusią žaizdą. Jie mėgina žodžiais perteikti tai, kas nepaklūsta kalbos logikai, netelpa į psichonaratyvinę struktūrą. O J. Vilės ir L. Itagaki knyga grįsta meniniais pasakojimo principais, įkvėpta ne trauminės patirties, bet paveldėtos, pasakojimais perduotos atminties. Knygoje pasakojama J. Vilės tėvo tremties istorija: jis vaikystėje su motina, seserimi ir teta buvo išvežtas į Sibirą, o paauglystėje grįžo našlaičių traukinu. Jo motina, J. Vilės močiutė, liko Sibire. Tėvo istoriją autorė fragmentiškai girdėjo vaikystėje, o senelės prisiminimus perskaitė po daugelio metų – tėvo motina juos padiktavo pagaliau atsikrausčiusi į Vilnių.

Nors knyga pristatoma kaip komiksas, tai nėra tradicinis šio žanro pavyzdys. Klasikiniame komikse puslapis suskirstytas kadrais, kurių kiekvienas skirtas naujam veiksmą pirmyn stumiančiam pasakojimo elementui. Tokia struktūra nepalieka daug vietos introspekcijai, nuotaikų kaitai, emocijų raiškai. Maždaug pusė „Sibiro haiku“ suskirstyta kadrais, o nekadruoti paveikslėliai kuria sudėtingas, tačiau subtiliai niuansuotas pagrindinio personažo ir pasakotojo Algiuko būsenas, perteikia vidinius išgyvenimus.

Vizualiai svarbiausias knygos aspektas: ji parašyta tarsi dar gerai rašyti nemokančio vaiko ranka. Taip išreiškiamas pasakotojo nekaltumas, trapumas, bet ir vaikiškos sąmonės labilumas tragedijos akivaizdoje. Didžiulis meninis pasiekimas, kad visas pasakojimas nuosekliai sukonstruotas neišsprūstant iš paauglio mentalinio amžiaus perspektyvos: nors kartais apeliuojama į skaitytojo galimą istorinio konteksto išmanymą, pavyzdžiui, suvokimą, ką reiškia kvietimas važiuoti į Ameriką, tačiau tokio žinojimo nereikalaujama. Todėl knygą galima skaityti bent dviem lyg­menimis ‒ intelektualiu ir emociniu. Nė viename iš jų pasakojimas neblefuoja, išlieka adekvatus faktiniam ir jausminiam knygos turiniui.

„Sibiro haiku“ gausu įvairiausių raiškos priemonių, nuotraukų ir laiškų imitacijų, išmoningai įterpiamas kalbų skirtumas, akcentuojantis su juo susijusią personažų išgyvenimų dimensiją, puikiai pažįstamą ir šiuolaikiniams migrantams. Gausu intertekstų, citatų, daug žodžių ir prasmių žaismo, iš kurių reikšmingiausia, žinoma, vaizdo ir teksto sankaba. Per „LRT radijo“ laidą „Kultūros savaitė“ transliuotame pokalbyje L. Itagaki sakė, kad stengėsi vizualiai sušvelninti skaudžias pasakojimo detales, tačiau perteikdama fizinę traumą arba mirtį kraujo piešti nevengė.

Iš tiesų teksto emocinį krūvį dažnai atsveria vizualusis turinys. Minėtas kraujas arba ašaros veriantį žodžių, tokių kaip nušautas, mirė, ranką teko nupjauti, skausmingumą sutelkia į vieną įvaizdį (veikiau simbolinį, o ne tik grafinį), neleidžia skausmui išplisti. Gražu ir reikšminga, kad iliustracijos atkuria autentiškus 5 dešimtmečio Sibiro aplinkos vaizdus, net etninius ir kitus tipažus, kurie derinami su belaikiais nūdienos įvaizdžiais. Taip konkreti istorinė praeitis, jos patirties tūris paverčiamas universaliu ir perskaitomu.

Anot traumos literatūros ir meno atminties tyrinėtojos ir teoretikės Marianne’s Hirsch, tiesioginės traumos atminties menas ne tik išreiškia, bet ir pakartoja patirtą žalą šiek tiek žalodamas savo skaitytojus ar žiūrovus. Istorinę traumą paveldėjusius kūrėjus M. Hirsch vadina „postatminties“ karta. Tyrinėtoja teigia, kad, pasitelkę vaizduotę, psichologiškai ir meniškai apdoroję žeidžiančią tėvų ir senelių patirtį, jie gali kurti gydomosios estetikos kūrinius po truputį likviduodami istorinės traumos padarinius. Manau, „Sibiro haiku“ yra gydančios meninės išraiškos knyga, perduodanti istorinę ir žmogišką tiesą apie Sibiro tremtį taip, kad ji nebeluošina su ja susitapatinančiųjų ‒ jie gyvens su sunkia praeities patirtimi, kuri, nors ir skausminga, jau pakeliama, nelaužanti sparnų, nebespaudžianti gerklės, nebedusinanti, plevenanti kaip knygoje vaizduojamos žąsino Martyno ir kitų mirusiųjų vėlės.