„Pro A. A. prizmę. Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė". – Vilnius: Modernaus meno centras, 2013.

Liežuvis niekaip nepasiverstų garbaus amžiaus ir – dabar jau – garbios patirties menotyrininko A. A. pavadinti diletantu. O pats sau tokio epiteto autorius nepagaili... Ir papasakoja: baigęs filologijos studijas, daile susidomėjo pustamsiuose pusrūsiuose ar ankštose palėpėse įrengtose dirbtuvėse – pirmiau A. Andriuškevičius ėmėsi dėstyti (Vilniaus vaikų dailės mokyklos, dabartinės Vienožinskio dailės gimnazijos, vakariniam, suaugusiųjų, skyriui) ir tik tuomet, lygiagrečiai, pats pradėjo krimsti dailėtyros mokslus. Štai, pasirodo, savamokslis!
Taip ir panašiai iš nuostabos sušukau net kelis kartus: koks gi rimtas vyras atrodo tas A. A. (tik nuotraukose temačiau), o skaitant pasirodė visai žmogiškas, visai savas, visai... jaunas. Taip taip, seniokiško pamoksliškumo, kurio galima tikėtis iš dvidešimtį metų universitete dėsčiusio ir štai tokią bene 400 puslapių knygą savo eksstudentei prišnekėjusio garbės profesoriaus, nerasi nė su žiburiu. Šį ypatingą pojūtį stiprina ir tai, kad šnekučiuoja A. A. juk apie savo jaunus metelius: šokius ankštuose kambarėliuose, „berniukiškas" pramogas (kam butelaitis, maloniai nešvankūs juokeliai, o kam lankai ir taikiniai), pirmus, nedrąsius, bet kartu savitus kritikos bandymus.
Kalbant apie A. A. kritiką, pats pirmasis buvo 1974 m. „Pergalėje" spausdintas straipsnis apie respublikinę ekslibrisų parodą. Šioje knygoje suskaičiuoju net keliolika ekslibrisų reprodukcijų: taip leitmotyvu nusidriekia kritiko jaunystė, o kartu ir simbolis. Kaip pats A. A. komentuoja: „dalykai (nuo temos iki formos), aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje neįmanomi nei skulptūroje, nei tapyboje, net laikraštinėje grafikoje, neretai būdavo realizuojami ekslibrisuose (pavyzdžiui, laisva žmogaus kūno traktuotė, pusiau erotiniai motyvai)" (p. 149). Tokia būtų socialinė-politinė simbolio šukelės pusė. Prie jos pridedu savąją interpretaciją-manipuliaciją: kaip A. A., tapęs daugelio menininkų draugu, bendražygiu ar bent jau pažįstamu, ėmėsi apie juos rašyti (t. y. (ap)rašė, išraizgė teksto siūlelius aplink jų netekstinę, ar kitaip formuluojant, absoliutaus autoriaus parašytą būtį), taigi lygiai taip pat grafikai, o neretai ir tapytojai, ėmėsi (api)piešti A. A. vardą (knygoje su retomis išimtimis rasime A. A. skirtus ekslibrisus). Jei kritika dažnai suvokiama kaip vienkryptis judesys nuo kritiko link kritikuojamų autorių, tai bendradarbiaudamas su savo rašymo objektais ar objektų autoriais A. A. šį judesį atlieka daugeliu krypčių ir daugelyje plotmių (pavyzdžiui, pirmus eseistinius-kritinius bandymus jis skyrė tik patiems aprašomų darbų autoriams pasiskaityti, o grupės 24 veikloje dalyvavo ne tik kaip dailėtyrininkas, bet ir kaip bendraautoris – tik pažvelkit į jo ir E. A. Cukermano „Tapybą tušinukais sausio mėnesį", p. 37)
Na štai, užsiplepu apie vėjus... O knygą pristatant trumpai ir aiškiai: J. M. J. (supraskite: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) šešiais atokvėpiais smagiai ir nuosekliai kalbina A. A.: apie žmones, dirbtuves, parodas, kritiką, informacijos tinklelius ir nuotrupas bei dėstymą. Jiems beplepant, neretai galite apžvelgti kūrinius, apie kuriuos kalbama, paskaityti visokiausių slaptų ir ne tokių slaptų raštelių, sveikinimų, atvirukų – pliusas, kad reprodukcijos itin geros kokybės, minusas, kad MMC išleido ne knygą, o 335 puslapių plytą. Ką gi, svarus indėlis mūsų kultūros lobynan.

Orhan Pamuk. „Mano vardas Raudona". Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Karinauskienė. –­ Vilnius: „Tyto alba", 2012.

Jei nebūčiau pasistengus susitvardyti, ši knyga po mano skaitymo liktų gerokai apgadinta – įprotis užlenkti puslapio kampelį kiekvienąkart, kai noriu pasižymėti kokią įdomesnę ar svarbesnę vietą, patogus man, nepatogus bibliotekoms. Net ir susiturėjusi pasižymėjau gerokai per dešimt puslapių – turime (aš ir knyga) viena kitai ką pasakyti. O jums ką? Žinoma, galėčiau pirmiausia trumpai apžvelgti Orhano Pamuko kūrybinį kelią (vyrukas iš Turkijos, nesenas, rašo kietai), paminėti knygas, kurias kolega Lietuvis Skaitytojas (čia kaip koks Petriukas iš anekdotų, neegzistuojantis, bet žavus personažas) jau turėtų būti skaitęs („Juodoji knyga", „Nekaltybės muziejus", „Stambulas. Prisiminimai ir miestas"), nepamiršdama tarstelti bent žodelio, kad ant kiekvienos jo knygos viršelio, bene tokios pat svarbos vietoje kaip pavadinimas, puikuojasi: „2006 m. Nobelio premijos laureatas", bet viso to nedarysiu. Net nuosekliai nepasakosiu, apie ką knyga: per didelė jos apimtis (ką tik pamatavau – Biblija vos vos storėlesnė) ir tūris (o čia jau aš apie teksto intensyvumą, žodžio talpumą), kad mėginčiau sugrūsti į kelis tūkstančius spaudos ženklų. Geriau atlenksiu 3 puslapių kampelius:
Kampelis 1. „Jums, raštą pažįstantiems laimingiesiems, itin dažnai nutinka, kad išklausius kokio beraščio maldavimų tenka skaityti jam atėjusį laišką. Jo turinys būna toks sukrečiantis (...), jog laiško savininkas droviai paprašo perskaityti dar kartelį. (...) Paskui, paėmęs laišką į rankas, jis klausia, ar apie tai rašoma čia, o štai ten – ar apie aną, spokso į nieko jam nesakančias raides, į tą vietą, kurią paro­dote piršto galiuku" (p. 55). Romanas turi keliolika pasakotojų, ir šiame puslapyje su mumis kalba žydė Estera, beraštė prekija. Tad mes skaitome tai, ką „užrašė" beraščiai – tekstas suręstas taip, kad pirmiausia skambėtų kaip žodinis pasakojimas, kiekvienas pasakotojas mums į ausį šnabžda savo istoriją, šį tą nutylėdamas, šį tą pagrąžindamas, priklausomai nuo to, kaip palankiai jo klausomės. Mums uždraudžiama likti neutraliems, už teksto stovintiems skaitytojams.
Kampelis 2. „Tai – netobulas darbas. (...) Tai nebuvo istorija ar legenda iš jo skaitomos knygos, tai buvo kažkas, nepritinkančio knygai – tikrovė" (p. 91) ir kiek toliau: „Ši slapta netobulumo žymė buvo meilės ženklas, apie jį žinojo tik jie ir jų mylimosios" (p. 93). Tikrovė, apie kurią čia kalbama ir kuri nederama knygai, į kūrinį įsilieja per stilių, parašą, atpažįstamą braižą. Tokią pačią problematiką paliestume kalbėdami ir apie krikščioniškuosius viduramžius (knygos veiksmas, beje, vyksta XVI a. Stambule), kai originalumas dar tebesaugojo savo pirminę – kilmės – reikšmę. O šaknys ir kilmė – Kūrėjas Viešpats, tad kuo kūrinys arčiau Dievo, kuo mažiau turi atpažįstamo braižo, tuo jis originalesnis. Tačiau antroji citatos dalis kalba apie labiau šiuolaikinį požiūrį, žemišką, romantizuotą meilę, kai įsimylėjėliai turi slaptą ženklą, kuris atsiranda „originaliame" kūrinyje, jį šitaip darydamas netobulą, ydingą ir – stilingą. Įtampa tarp šių dvie­jų pozicijų – viena esmingiausių kūrinio problemų, jau nekalbant apie žudiko –­ taigi irgi autoriaus – braižo motyvą.
Kampelis 3. „Kara pasakė tai, ką man išdrįsta pasakyti visi vyrai, manantys, jog esu nepaprastai protinga: – Esi labai graži." Trečiasis kampelis poilsiui: apie tai, kad O. Pamukas rašo paprastu, skaidriu ir neapkrautu stiliumi, sugeba kiekvienam pasakotojui suteikti savitą balsą, charakterį, humoro jausmą. Įsimylėjusi moteris pati nežino, kurį iš dviejų įsimylėjo, ir meilė jos nei išpūsta, nei išdailinta, lengvai provokuojanti erotišku skaitytojo gundymu ir nekukliais pasvarstymais apie tam tikrų vyriškų atributų dydžius. Nuoširdus, atviras ir visą kūną purtantis juokas man rodosi ypač moteriškas (nebūtinai nebūdingas vyrams, be abejo) ir atgaivinantis, tad moters portretui suteikdamas šių savybių O. Pamukas leidžia mums į jį žvelgiant atsipūsti nuo viso to geros knygos rimtumo.

Marcelijus Martinaitis. „Kukučio baladės". – Vilnius: „Vaga", 2012.

O ką čia bepridursi. Norisi nurimti –­ ne iš rimtumo, iš ramumo. Šis jau senas, bet nauju, saulėtos rugių spalvos kostiumu apsirėdęs žemaitis mano namuos jau gerus kelis mėnesius. Vis pavartau, paskaitinėju. Vis ieškojau jam į kompaniją knygų, kad galėčiau trijulę apžvelgti, – iki šiol neradau ir dabar nerandu, bet jau laikas, ir tiek. Gražiai V. Braziūnas jį apibūdina in memoriam, skirtame M. Martinaičiui: „Žemaičių ir Lietuvos Kukutis, didis išminčius, gudriai silpnaprotaujantis paradoksais" („Literatūra ir menas", Nr. 3422).
Šilta šviesi popietė, vis vartau vartau Kukutį iš vienos pusės, iš kitos, ir neapsisprendžiu, ką čia pasakius: gal apie naują jo kostiumą? Apie Algimanto Švėgždos iliustracijas tiksliausiai pasakė pats autorius: „Tu atspėji ne žodžius ir jų prasmę, o tai, kas yra, sakysim, geltonų šiaudų grįžtė, pamesta juodam arime" (iš M. M. laiško A. Švėgždai, 1983 09 30). Dar galima būtų paminėti, kad šio naujo kostiumo kišenėse Kukutis nešasi ir porą naujų ar kiek pakoreguotų tekstų. Ir liūdna pasidaro – nauji, pakoreguoti. Nebeturės daugiau tokių Kukutis.
Šiandien jis liūdnesnis nei anksčiau. Atsiverčiu eilėraštį „Kukutis grąžina Vytautui Bložei baltą kepuraitę, kurią jis užmiršo apsilankęs Kukutynės sode" ir skaitau: „– Jau du mėnesiai, / kai ji nieko nevalgo, / tyli ir liūdi. / Vakarais jai padėdavau pieno su duona, / bet rytą rasdavau net nepaliestą valgį." (p. 83). Gal ir man reikėtų nuo šiol Kukutį vakarais pavaišinti pienu ir duona – toks gražus valgis! - gal prisipratinsiu ir savo namuos gyventi.
Šalimais guli 1966 m. išleista M. Martinaičio knygutė „Debesų lieptais", skaitau pirmas pirmo eilėraščio eilutes: „Kas gi iš žemės, jeigu nevaikščiotų niekas? / Jūs manot, kad žemė – neštis iš turgaus arbūzams? / Vidurnakty žemėj tylu kaip bažnytkaimy. Sniegas / Apsninga, kas buvo ir bus dar" (p. 6). Šalia šypsnį keliančių arbūzų mąstau ir kitą mintį: gerai, kad Kukutis ir miršta, ir prisikelia, ir vaidenasi, ir grįžta: tai bus, kas žeme vaikšto. O sniegas šį pavasarį užsilaikė turbūt lygiai tiek, kiek reikėjo, kad išlydėtų poetą.