Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“. – V.: „Tyto alba“, 2011.

Apie Andriaus Jakučiūno apsakymų vainiką „Lalagė“ rašyta nemažai. Nuomonės dažniausiai sutampa – tai savitas kūrinys lietuvių literatūros kontekste. Todėl ir prabėgus ketveriems metams nuo knygos pasirodymo, apie ją galima kalbėti kaip apie aktualiją, nes aktualu tai, kas reikšminga, kas dar nepasidengę bereikšmybės patina. Apie tokį kūrinį norisi vis priminti, neleidžiant vienadieniams mažmožiams paslėpti to, kas esminga, bet ne rėksminga...

Atvertus pirmą knygos puslapį, pa­sirodo – jis šimtas dvidešimtasis. Kūrinio pradžia, žymima puslapio numerio, –­ knygos viduryje. Tai leidžia skaitytojui rinktis savo knygos pradžios tašką, skatina individualų ir daugiau mažiau unikalų skaitymo kelią. Juo eiti siūlo ir nubraukti teksto fragmentai. Tai savotiškos juodraščio žymės, kurias praleisti kaip nepavykusio rašymo liekanas ar skaityti, patenkant į patį rašymo vyksmą, tarsi regint knygos gimimą, – asmeninis pasirinkimas.

„Lalagę“ galima vadinti interaktyvia knyga. Skirtingų skaitymo kelių pasiūlymai – žaismė, kuri artima prie elektroninės medijos įpratusiam skaitytojui-vartotojui. Tačiau kartu taip išryškėja ir knygos, kaip popierinės materijos, ribotumas. Interakcija – tai galimybė vartotojui sąveikauti su objektais – rinktis, kuriuos elementus jis nori matyti ar kuriuo keliu eiti, ir taip generuoti unikalų tekstą – iš vartotojo tapti bendraautoriu. Popierinė knyga – įkalinta savo materialioje esatyje, todėl fiksuota puslapių seka – akivaizdžiai matoma ir patiriama skaitant – neišvengiamybė, pažabojanti skaitytojo lūkestį su(si)kurti unikalų tekstą.

Kita vertus, galimybė kurti – yra, jos realizacijos laukiama, tikimasi, net pageidaujama iš skaitytojo. Tai minčių, vaizduotės galia ir valia, kurios tikrai reikia susidūrus su „Lalage“. Recenzijoje pasirinkta skaityti paisant ne numeracijos ir apsakymų eiliškumo, o faktinės puslapių sekos, kitaip tariant –­ knygos įrišimo gniaužtų.

Jis visu ūgiu išsitiesęs kambario ankštybėj ir valandėlę stovėjęs nejudėdamas, ištroškęs, kad atsispindėtų tekste (bet gal ir aprašytajam klane) besiplaikstąs vėjyj; jautęs, kad ant kūno laisvai plevenant drabužiams (...) aiškiau suvoks, turbūt jau ir suvokė, kas iš tikrųjų nutiko arba būtų galėję nutikti, jei būtų (...) pasitikėjęs apsakymo juodraščiu (...). Žinia, jam nereikėjo abejoti tuo, kas įvyko – įvyko tekste, – ypač kai suvokė, kad, siekdamas menkaverčių tikslų, tam juodraštyj neatkreipė dėmesio, kas iš tikrųjų tekste svarbu, būtent į tai, kas jam aptikus kisieliaus reikšmę, atsiskleidusią visai kitoje šviesoje, niūriai ir baugiai, taps viso siužeto šerdim ir esme (p. 120–121).

Fragmentas, praskleidžiantis „Lalagės“ esatį ir ypatingumą. Kūrinio jis – veikėjas ir autorius, esantis ir nesantis, gyvas, gyvenantis ir parašytas, veikiantis. Tariamybė – ne tik veikėjų, bet ir skaitytojo jausena. Jis – įkūnijęs kūrėjo vaidmenį – dvejoja ir yra tarsi kuriamo siužeto įkaitas ar (ir) tik įrankis, instrumentas rastis istorijai. Pasakymą „ištroškęs, kad atsispindėtų tekste“ galima suvokti ir kaip rašytojo-kūrėjo norą būti matomam, turėti savo išskirtinumo, atpažįstamumo žymę, ir kaip veikėjo užmačią tapti atskira, nuo kūrėjo nepriklausoma esatimi. Šis į(si)kūnijimas ypač ryškus Jakučiūno nubrauktame tekste: „desperatiškai spausdamos kojas prie žemės, nevilties sklidinais veidais, jos buvusios prislėgtos sunkiai pakeliamos kančios nesamam suteikti apčiuopiamą kūną (...) per jėgą įrašyti į suknelių medžiagą, kad jas būtų galima nusiplėšti, drauge išdrėskiant sagas.“ Šios ištraukos ženklina kūrinio radimąsi, gimimą – tapsmą iš nesamo esamu. „Įrašyti“, „nusiplėšti“, „išdrėskiant“ – tai suvoktina kaip savęs paties liudijimas, kūrybinis apsinuoginimas, kai popierius – tavo kūnas: „baltame plynume tvieskianti akivaizdybė (...) spiria jį dar stipriau išrausti, tarytum gėdijantis to, ką tame popieriuje ką tik įžvelgė (...) tik tada pagaliau suvokęs, jog tai ir buvo jo kūnas, ne popierius (arba popierius – jo kūnas)“ (p. 220). Taip atsiskleidžia rašytojo esatis (tapatybė), liudijama tekstų ir puikiai perteikta Jokūbo Jacovskio sukurtu knygos viršeliu – rafinuoto vyriškio nuotrauka, padengta juodų smulkių eilučių tekstu. Svarbus ir išskleidus viršelio atvartus veidrodiškai aidintis, ataidintis knygos pavadinimas.

Kuo toliau, tuo anie žodžiai jam rodėsi reikšmingesni, atsiradę būtent toje vietoje ir tuo metu, kai jau buvo nutuokęs, kad beprasmės varžytuvės, į kurias įsitraukė abi moterys, kad ir kuri jas laimėtų, niekur jų nenuves, (...) nebent visi drauge atsidurtų aklavietėje, atskleisdami jį neįstengus taip išlemti, susukti siužeto, kad šis atrodytų natūraliai pritekėjęs vietą, kurioje jam dera staiga pasisukti ir bėgti visai kita kryptimi, palikus skaitytojus priblokštus, o herojus, tiksliau, vieną heroję – labai nuskriaustą. (p. 120–121)

Ištraukoje išryškėja rašymas kaip žaidimas, kelionė neturint aiškaus maršruto ir nežinant tikslios, iš anksto numatytos pabaigos. Tai procesas, stebinantis, netikėtas tiek kūrėjui, tiek jo personažams, tiek, žinoma, skaitytojui. Pabrėžiama literatūrinės nuostabos reikšmė, suteikianti atradimo džiaugsmą ir taip liudijanti rašytojo kūrybinę galią, tampančią jo raiškos argumentu.

Klišė – didžiausias rašytojo, kūrėjo priešas, tai pa(si)kartojimas, nieko bendra neturintis su savasties raiška. Šeimininkės ir tarnės tarpusavio varžybos pagrindiniam „Lalagės“ veikėjui –­ siužeto kūrėjui – gresia tapti būtent viena tokių ydų, nesėkmių, tačiau nuodai – elementas, sukėlęs „malonų krustelėjimą iš pasitenkinimo“, suteikia siužetui įtaigos, jėgos, išgelbėja rašytoją nuo literatūrinio pralaimėjimo. Tačiau, pasirodo, nuodai buvo tekste dar iki užrašymo: „jie veržėsi į tekstą net iš paties stiliaus, sakiniai kūręsi keistai persukti, sumazgyti taip, kad einant į pabaigą atrodytų tapę visai bereikšmiai, neturintys, gal ir neturėję, turinio“ (p. 123).

Tikrumo, buvimo patvirtinimas –­­ lytėjimas, jam apsakyme „Servizas“ skiriama daug dėmesio: „jaustis labiau gniaužiamas, čiuopiamas, veržiamas, spaudžiamas, smaugiamas, treškiamas, sprogstantis“ (p. 144). Taip nusakoma jausena rūsio tamsoje, kuri suvokiama kaip belytis voratinkliškas metaforos kūnas, tad jos potyris – kūniškas. Tačiau, kaip ir viskas „Lalagėje“ –­ pojūtis galbūt tėra kažkieno mintys, o veikėjo rūsyje ieškomas servizas –­ čiuopimas neapčiuopiamo, lietimas neliečiamo.

„Lalagė“ – žaismas tarp teksto pasaulio ir pasaulio šalia teksto, iki teksto. Ar jie kartu? Ar vienas kitame? Nedaloma sampyna, liudijanti, kad literatūra – tai kalba suimamas, apimamas, įimamas gyvenimas, ištekėjęs iš tylos pačiomis intensyviausiomis, ypatingiausiomis ap­raiškomis ir esantis visada čia – kalbos pasaulyje?..

Ši sąmaiša ir provokatyvi abejonė pasaulio (n)esatimi, ėjimas fikcinės realybės ir tikrovės ribomis, tikrinant, žiūrint stabilumo galimybių – postmodernios literatūros ypatybės. „Lalagė“ –­ vienas geriausių postmodernaus pasaulio aiškinimosi pavyzdžių lietuvių literatūros kontekste.

Kūrėjo akistatoje su pačiu savimi ir su veikėjais sprendžiama, kuris svarbesnis ir kuris tikresnis, galiausiai atrandama, kad viena be kito – negalima, „kad vienai iš jų parkritus ir mirštant kita, netekusi savo priešingosios pusės jųdviejų judėjimo struktūroje, negalės lyg niekur nieko toliau „eiti“ (p. 125). Esminė kova – tarp autoriaus kalbinio malonumo, rodos, iki begalybės tęsti sakinius ir skaitytojo, bandančio jais sekti ir suprasti, nepamesti minties siūlo (net neverta to tikėtis). Tenka susitaikyti – tai negreitas skaitymas, kai vis grįžti į sakinio pradžią, o ji gal puslapio viršutinėje eilutėje, o gal ir ankstesniame lape.

„Lalagė“ – patyrimas, reikalaujantis atidaus, kantraus darbo. Tai galima suvokti kaip prozininko reakciją į grožinės literatūros būtį šiandienėje greito vartojimo kultūroje. Masinio informavimo priemonėse žiūrima, pageidaujama aiškumo, suprantamumo, todėl tekstai nepaliaujamai trumpėja, tampa fragmentiški. Šis meno kūrinys reikalauja skaitytojo asmeninio dalyvavimo, pastangų, gebėjimų, o ypač –­ laiko... Todėl „Lalagė“ – prabanga, kai esi gyvenime, virtusiame literatūros tekstu. Dar didesnė prabanga –­ susikurti unikalų tekstą, neprieinamą, nepasiekiamą, neįmanomą niekam kitam, nes jis –­ tavo mintyse. Apsakymų vainikas –­ sūkis, kuris, pajutus ritmą, įgavus pagreitį, tampa amžinas: be pradžios ir be pabaigos.