Vilniaus knygų mugėje viešėjo 1980 m. gimęs slovėnų rašytojas ir kino režisierius Goranas Vojnovićius. 2008 m. pasirodęs rašytojo debiutinis romanas „Čefurai, čiuožkit namo!“ pelnė svarbiausius Slovėnijos literatūrinius apdovanojimus. Antras romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“ (2012, lietuviškai 2018 m. išleido „Kitos knygos“) ir trečias „Figa“ (2016) taip pat apdovanoti geriausio metų romano premija. G. Vojnovićius yra vienintelis slovėnų autorius, apdovanojimą „Kresnik“ gavęs už visus tris savo romanus.

2018 m. slovėnų literatūros platforma „LUD literatura“ apklausė kultūros veikėjus: menininkus, prodiuserius, viešųjų įstaigų ir Kultūros ministerijos darbuotojus. Pastaraisiais metais Slovėnijoje kilo daug konfliktų ir diskusijų tarp kūrėjų ir tų, kurie sprendžia, kokios bus kultūros rėmimo sąlygos. Šio projekto siekis – padėti ieškoti pozityvaus dialogo apie slovėnų kultūros ir visuomenės padėtį. Spausdiname G. Vojnovićiaus užpildytą anketą.

 

Jože’s Suhadolniko nuotrauka

Vardas ir pavardė.

Goranas Vojnovićius.

Profesija, darbo vieta.

Rašytojas, skiltininkas, scenaristas, kino režisierius.

Ką veikiate įprastą darbo dieną?

Nebūna įprastų darbo dienų. Jei rašau, tai rašau, jei režisuoju, tai režisuoju. Ypač besiruošiant filmuoti kiekviena diena kitokia, panašiai ir baigus filmuoti, kai vyksta montažo darbai. Pasitaiko daug dalykinių susitikimų, kaip ir laikotarpių, kai jų nėra. Daug laiko atima projektų, kurie lieka neįgyvendinti, planavimas.

Kada pradėjote dirbti šį darbą ir ką veikėte anksčiau?

Baigęs studijas, tik vienerius metus dirbau nedidelėje žiniasklaidos įmonėje. Mano profesija iš esmės nesikeitė. Nuo studijų laikų nuolat darbuojuosi literatūros, žiniasklaidos, filmų, teatro ir televizijos srityse, tik trumpam nuklysdavau kur kitur.

Kodėl nusprendėte pasirinkti šią profesiją ar darbą?

Pasirinkau kino režisieriaus profesiją, o rašytoju tapau atsitiktinai – šiek tiek ir dėl to, kad suvokiau, jog kino pasaulis yra nepatikimas ir nepastovus ir gerai būtų nuo jo visiškai nepriklausomybė.

Kas dirbant jus motyvuoja ir teikia džiaugsmo?

Man patinka mano darbas, ypač dabar, nes galiu rinktis projektus ir pasisekė finansus suderinti su kūryba, tad nereikia dirbti vien dėl pinigų. O motyvai ir džiaugsmas įgyvendinant skirtingus projektus gali būti visiškai kitokie.

Su kokiais keblumais susiduriate darbe?

Vis didesnė problema – neprofesionalumas. Pernelyg dažnai užmojai plėtojami tarsi bičiuliškai, darbas pradedamas nepasirašius sutarčių, aiškiai nenustačius darbdavio įsipareigojimų. Vėliau tai gali tapti nesusipratimų ir net ginčų priežastimi. Gaila, bet taip nutinka dirbant ir su didžiausiomis valstybinėmis įstaigomis, ir su prestižą pelniusiais verslininkais. Kitas mane baisiai trikdantis dalykas – perdėtas darbo procesų biurokratizavimas.

Kokius sprendimus matote?

Abiem minėtais atvejais esama paprastų sprendimų. Tarkime, Vokietijoje mažesnius nei 1000 eurų honorarus sumoka tiesiai į rankas arba perveda į einamąją sąskaitą, nes suvokiama, kad priemonės, užkertančios kelią galimiems piktnaudžiavimams tokiomis nedidelėmis sumomis, kainuoja daugiau nei patys piktnaudžiavimai. Pas mus už jau nustatytas 250 eurų kelionės išlaidas Kultūros ministerija reikalauja są­skaitų kopijų ir lėktuvo bilietų, užpildyti formas, kurias paskui siunčia Finansų ministerijai. Ten viskas rūpestingai tik­rinama ir tada išmoka arba patvirtina, arba ne. Gal taip kontroliuodami, išvis užkerta kelią, kad koks nors kūrėjas negautų euru daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, bet kontrolės kaina bent triskart padidina kelionės išlaidas. O kiek laiko ir energijos menininkai praranda nereikalingoms biurokratinėms procedūroms, net nekalbėsiu.

Šnekant apie neprofesionalumą, politikai galėtų pasirūpinti, kad ministerijos ir viešosios įstaigos gerbtų įstatymus ir savo veikla neskatintų prekaria­to ir neetatinių darbuotojų neįstumtų į pavaldinių padėtį. Didžiausia viešoji kultūrinė įstaiga – Slovėnijos radijas ir televizija (RTV), pavyzdžiui, yra atsakinga už kultūros srityje dirbančiųjų santykius: juk ji daug metų buvo neprofesionalumo lizdas, visų pirma kalbant apie įstatymų ir taisyklių interpretaciją neetatinių darbuotojų nenaudai.

Dėl ko nerimaujate?

Man neramu, kad sustabarėjusios kultūros sistemos dar ilgai nereformuosime, neatnaujinsime ir nesušiuolaikinsime, todėl ji pradės save gramzdinti. Bijau, kad atkakliai kurdami perprodukciją ilgainiui sukursime pradvisusią ir nelanksčią aplinką, kurioje bus dirbama tik tam, kad būtų dirbama, kad būtų įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai ir įsisavinta parama.

Kas jums yra kultūrininkai?

Žmonės, kurie dirba kultūros srityje.

 

Kas jums yra menininkai?

Meno kūrinių kūrėjai.

Kokiuose kultūriniuose renginiuose dažniausiai dalyvaujate?

Nepaprastai mėgstu lankytis koncertuose, fotografijos, tapybos ir skulptūros parodose, teatre ir kine, literatūriniuose renginiuose.

Kodėl manote, kad mums reikia kultūros? Kodėl manote, kad mums reikia meno?

Visuomenė be kultūros neegzistuoja, bet kyla klausimas, kokia ta kultūra turi būti. Menas moko mąstyti ir jausti, jis mus tikrina, išlaisvina, užduoda klausimų, kurių patys nedrįstame iškelti. Menas pats savaime mėgina aiškintis, drauge moko šį tą suprasti ir mus, menas išmuša pagrindą iš po kojų, moko abstrakčiai mąstyti, veda į akistatą su savimi ir aplinka, kurioje gyvename, atveria laisvės erdvę, žadina ir išjudina...

Kodėl manote, kad mums reikia Kultūros ministerijos?

Jei mūsų maža valstybė turi prasmę, ji tam ir yra, kad saugotų ir puoselėtų kultūrą, jos įvairovę. Kultūros ministerija visų pirma ir skirta tam, kad kultūros nepaliktume savieigai, tiksliau – rinkai, kurios veikiama didelė dalis kultūros išnyktų pernakt, t. y. būtų priversta pasiduoti svetimai, globaliai (pop)kultūrai. Čia – paprasta mokyklinė matematika.

Koks galėtų būti idealus kultūros ministras ir ideali kultūros politika?

Negali būti idealaus kultūros ministro ir idealios kultūros politikos, nes kultūra – pernelyg sudėtinga sritis, kad vienas politikas ar politika patenkintų visų lūkesčius ir poreikius. Šiaip ar taip, kultūra iš politikos ir iš ją įgyvendinančio asmens reikalauja daugiau meilės, nuolankumo ir atsidavimo, drąsesnių ir ryžtingesnių veiksmų.

Kokia būtų ideali kultūros sistemos reforma?

Tokia, kuri būtų nukreipta į pagrindinę problemą. Mat puoselėjame kultūrinio poreikio įvairovę ir daugialypiškumą, bet vis dažniau tai darome nuvertindami kokybę. Gausa turi teigiamų savybių, tačiau perprodukcijos ydos išlenda vis dažniau, tampa vis opesnės. Atsiranda daugiau vidutinybės, nenuoseklumo, perdėto pasitikėjimo savimi. Leidėjai ir redaktoriai kai kurioms knygoms neskiria pakankamai dėmesio, nes pagrindinis tikslas – išleisti knygą, kuri sulauks paramos. Panašiai vyksta ir valstybiniame teatre, kur visi spektakliai, nepaisant jų specifikos ar autoriaus sumanymo, statomi vienodomis sąlygomis, vienodai griežtai skiriant jiems laiko. Kino pasaulyje padėtis dar prastesnė. Per krizę išsaugotas toks pat filmų skaičius turėjo įrodyti, kokie visi mes, filmų kūrėjai, esame draugiški ir kaip viskas puiku. Tačiau dėl to kai kuriems filmams imta skirti mažiau lėšų.

Kaip reaguojate į dažnus Kultūros ministerijos ir kultūrininkų konfliktus?

Jie vargina, nes atrodo, kad susipriešinusios pusės lindi apkasuose. Ministerija turėtų atkreipti dėmesį į savo požiūrį į kultūrą ir kultūros bendruomenę, negana to – į savo biurokratizmą, o aukštesniu lygiu – į savo nepriklausomumą. Kultūrininkai turėtų suvokti, kad yra nepasiruošę permainoms, kad jie irgi problemos dalis. Patirtis, kai paskutinė vyriausybė nevykdė kultūros politikos, parodė: politikai pavargo ir kultūrai paprasčiausiai nebeskyrė dėmesio. Suprato, jog su kultūra ir kultūros sistemos reformomis neverta prasidėti, nes bet kokią veiklą lydi toks pats nepasitenkinimas ir tai neduoda vaisių. Už tokią padėtį kultūros žmonės taip pat atsakingi. Taigi būsimas ministras pirmininkas (anketa pildyta artėjant 2018 m. vasaros rinkimams į parlamentą, – vert. past.) irgi norės, kad kultūra kuo rečiau patektų į dienotvarkę. (...)

Manote, kultūrininkai per daug skundžiasi kultūros ministro darbu ir apskritai kultūros padėtimi?

Kai tavo egzistencija priklauso nuo kiekvieno euro, sudėtinga matyti platesnį vaizdą, sunku nesiremti nepavydėtina asmenine patirtimi. Esame 22-osios išlygos liudininkai: kultūros politika, tiksliau, jos nebuvimas, kultūrininkus pavertė kovotojais už būvį, o su tokiais sudėtinga ieškoti kompromisų. Bet kaip tik kompromisai yra žūtbūt reikalingi, kad ilgainiui padėtis gerėtų.

Jei turėtumėte galimybę įvykdyti kultūros reformą, ką keistumėte pirmiausia?

Žinoma, būtina skirti daugiau biudžeto lėšų kultūrai, bet reikėtų sustabdyti ir perdėtą tų lėšų dalijimą atskiriems projektams. Jei nepakanka pinigų mokėti orius atlyginimus visiems projekto darbuotojams, tokio projekto tiesiog negalima vykdyti, bent jau su viešaisiais pinigais. Juk nereikia didelio meno, kad suprastum, jog ilgametražiam filmui neužteks 150 000 eurų, todėl skirdamas tokią mažą sumą Kino centras rodo beprecedentį neatsakingumą. Viena vertus, reikia reikalauti išskirtinumo, kita vertus, – suformuluoti kokybei būtinas sąlygas ir principingai jų laikytis. Kultūros ministerijos skiriama parama neturi tapti socialine pašalpa nuskurdusiems kūrėjams.

Jei būčiau visagalis, reformuočiau šalies kultūros ašį – Slovėnijos RTV. Trečioji televizijos programa taptų informaciniu kanalu: ten perkelčiau visas informacines laidas, net „Žinias“ ir „Atgarsius“, visokias progines transliacijas ir panašiai. Pirmoji ir antroji programos transliuotų tik tai, ko negamina komercinės televizijos. Kokybiškos vaikų ir jaunimo, šviečiamojo pobūdžio laidos, dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, rimti televizijos serialai ir įvairios kultūrinio bei religinio pobūdžio programos ir t. t. Visą šią medžiagą žiūrovams pateikčiau šiuolaikiškiau – sekčiau „Netflix“ pavyzdžiu.

Kaip pakeistumėte savo veiklą ar jos pobūdį, jei tie pakeitimai atneštų naudos visai kultūrai?

Dabar dirbu visų pirma prisitaikydamas prie kultūros aplinkybių. Dirbu keliose srityse, vykdau ne vieną projektą. Kad ir ką daryčiau, visada suvokiu, jog projektas gali likti neįgyvendintas, o už darbą liks nesumokėta, todėl nuolat ką nors rezgu ir rengiu kelis dalykus tuo pat metu. Pripratau prie tokio darbo stiliaus, tam tikra prasme jis man net tinka, nors ilgainiui išvargina ir kartais panūsti susitelkti į konkrečius, didesnius sumanymus, net jeigu toks susitelkimas reikštų, kad tavo metinės pajamos sumažės.

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė
www.ludliteratura.si