Gerald Jonasjan. Fantastika – kaip moralinė jėga

Eidama 89-uosius metus, 2018 m. sausio 22 d. Portlende mirė garsi mokslinės ir maginės fantastikos rašytoja Ursula K. Le Guin

Ursula K. Le Guin. Nuotrauka iš Oregono universiteto bibliotekos archyvo

Ursula K. Le Guin, itin populiari rašytoja, išgarsėjusi knyga „Kairioji tamsos ranka“ („The Left Hand of Dark­ness“) ir romanų apie Žemjūrę ciklu, mokslinės ir maginės fantastikos žanrus praturtinusi literatūrine gelme ir savo – ryžtingos feministės – įžvalgomis, sausio 22 d. mirė Portlende, Oregono valstijoje. Be vyro ir sūnaus, U. K. Le Guin mirdama paliko dvi dukras, Caroline Le Guin ir Elisabeth Le Guin, du brolius Theodore’ą ir Cliftoną Kroeberius, keturis vaikaičius.

Žinią apie rašytojos mirtį patvirtino sūnus Theo Downesas-Le Guinas. Jis nenurodė tikslios mirties priežasties, bet paminėjo, jog kelis pastaruosius mėnesius motinos sveikata buvo prasta.

U. K. Le Guin aistringai plėtojo standartines pasirinktų žanrų temas: burtai ir drakonai, kosminiai laivai ir tarpplanetiniai konfliktai. Tačiau, net vaizduodama protagonistus vyrus, ji išvengė stereotipinių patiniškų elementų, būdingų daugeliui mokslinės ir maginės fantastikos herojų. Veikėjai konfliktuoja dėl skirtingų kultūrų ir dažniausiai susitaiko per asmeninę auką, o ne mojuodami kardais ar kariaudami kosminius karus.

Rašytojos knygos, kurių pasaulyje parduota ne vienas milijonas, išverstos į daugiau nei 40 kalbų. Kai kurie kūriniai, taip pat ir „Kairioji tamsos ranka“ –­ pasakojimas apie planetą, kurios gyventojams nebūdingi įprasti lyčių skirtumai, – leidžiami jau beveik 50 metų. Literatūros kritikas Haroldas Bloomas gyrė U. K. Le Guin kaip „neįtikėtiną vaizduotę ir literatūrinį stilių turinčią autorę, pakylėjusią fantastikos žanrą į mūsų laikų literatūros aukštumas“.

Daugiau nei 20 romanų autorė taip pat parašė tuziną poezijos knygų, per 100 apsakymų (išleistų keliais rinkiniais), 7 esė rinkinius, 13 knygų vaikams, išleido 5 vertimų tomus, kuriuose greta kitų tekstų – Laodzi „Dao De Jing“ ir rinktiniai Nobelio premijos laimėtojos čilietės Gabrielos Mistral eilėraščiai. Taip pat rašė vadovus, skirtus rašytojams.

U. K. Le Guin grožinių kūrinių temos įvairios: nuo jaunuolių nuotykių iki ironiškų filosofinių pasakėčių. Juose jungiami įdomūs siužetai, griežta pasakojimo logika ir nuosaikus, bet tuo pat metu lyriškas stilius siekiant, anot autorės, įtraukti skaitytojus į „vidines vaizduotės teritorijas“. Ji tikėjo, kad tokie literatūros kūriniai gali tapti „moraline jėga“.

„Jei negali arba nenori įsivaizduoti savo veiksmų pasekmių, nepavyks elgtis moraliai ar atsakingai, – teigė U. K. Le Guin 2005 m. interviu „The Guar­dian“. – Maži vaikai negali to padaryti. Vertinant iš moralinės perspektyvos, kūdikiai yra godūs monstrai. Jų vaizduotę būtina lavinti, mokyti numatyti iš anksto, ugdyti empatiją.“

Pasak rašytojos, jos „maloni prievolė“ yra maitinti skaitytojo vaizduotę „geriausiu ir tyriausiu maistu, kokį tik jie gali suvirškinti“.

U. Kroeber gimė 1929 m. spalio 21 d. Berklyje, Kalifornijos valstijoje. Ji buvo jauniausia iš antropologų Alfredo L. Kroe­berio ir Theodoros Quinn-Kroeber keturių vaikų ir vienintelė duktė. Ursulos tėvas buvo Kalifornijos indėnų tyrėjas, o motina parašė puikiai įvertintą knygą „Iši dviejuose pasauliuose“ („Ishi in Two Worlds“, 1960) apie Kalifornijos „pas­kutinio laukinio indėno“ gyvenimą ir mirtį.

U. K. Le Guin nuo vaikystės pasinėrė į knygas apie mitologiją, pavyzdžiui, Jameso Frazerio „Auksinę šaką“, taip pat skaitė tokius klasikinius fantastinius kūrinius kaip lordo Dunsany’o „Sapnuotojo pasakojimai“ ir to meto mokslinės fantastikos žurnalus. Ankstyvoje paauglystėje Ursula nustojo domėtis moksline fantastika, nes, pasak jos, „visi pasakojimai buvo apie techniką ir kareivius – baltaodžiai vyrai leidžiasi į žygį ir užkariauja visatą“.

1951 m. būsima rašytoja baigė Radklifo koledžą, Kolumbijos universitete studijavo viduramžių ir Renesanso romantinę literatūrą, 1952 m. apsigynė magistro laipsnį, gavo Fulbrighto stipendiją ir studijas tęsė Paryžiuje. Ten sutiko kitą Fulbrighto stipendininką Charlesą Le Guiną, už kurio vėliau ištekėjo.

Grįžusi į JAV Ursula nusprendė nutraukti studijas ir atsiduoti šeimai. Galiausiai Le Guinų šeima apsigyveno Portlande, ten Charlesas dėstė istoriją Portlando valstijos universitete.

7 dešimtmečio pradžioje U. K. Le Guin buvo parašiusi penkis nepub­li­kuo­tus romanus, kurių veiksmas daugiausia vyko išgalvotoje Vidurio Europos šalyje, pavadintoje Orsinija. Rašytoja troško platesnės auditorijos, tad nusprendė išmėginti jėgas kurdama žanrinę literatūrą.

Pirmasis mokslinės fantastikos romanas „Rokanono pasaulis“ („Rocannon’s World“) išleistas 1966 m. Po dvejų metų išleistas „Žemjūrės burtininkas“ – pirmoji knyga iš ciklo apie išgalvotą pasaulį, kuriame magija laikoma vienu iš tiksliųjų mokslų ir tuo pat metu doroviškai abejotina.

Leidėjo prašymu, pirmosios trys „Žemjūrės“ dalys („Žemjūrės burtininkas“, 1968; „Atuano kapai“, 1971; „Tolimiausias krantas“, 1972) buvo skirtos jaunimui, tačiau jų veiksmo mastas ir pakylėtas stilius neleidžia teigti, kad knygos kurtos taikantis prie specifinės auditorijos.

„Žemjūrės“ magija pagrįsta kalba: burtininkai įgyja galių valdyti žmones ir daiktus sužinoję jų „tikruosius vardus“. U. K. Le Guin šios nuostatos griežtai laikėsi ir kurdama veikėjų vardus. „Turiu rasti tinkamą vardą, kitaip negalėsiu tęsti istorijos, – sakė ji. – Negaliu jos rašyti, jei vardas klaidingas.“

„Žemjūrės“ ciklui įtakos akivaizdžiai turėjo J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogija, tačiau, užuot kūrusi istoriją apie šventąjį karą tarp Blogio ir Gėrio, U. K. Le Guin ieškojo šių priešiškų jėgų balanso, kurį pagrindė savo visą gyvenimą trukusiomis daoizmo tekstų studijomis.

Rašytoja, grįžusi prie „Žemjūrės“ cik­lo, papildė trilogiją knygomis „Tehanu“ („Tehanu“, 1990) ir „Kitas vėjas“ („The Other Wind“, 2001), skirtomis neapibrėžtai auditorijai.

Knygos „Kairioji tamsos ranka“ (1969) veiksmas vyksta Getheno planetoje, kurios gyventojai neturi nusistovėjusių lyčių – per trumpus reprodukcinės karštinės periodus įgyja abiem lytims būdingus atributus. Rašytoja, kalbėdama apie savo kūrinį iš griežtai mokslinės antropologinės pozicijos, pavadino jį „minties eksperimentu“, kurio tikslas – tyrinėti žmonių visuomenės prigimtį. „Pašalinau lytį, kad pamatyčiau, kas lieka“, – teigė ji interviu „The Guardian“.

Abejingų nepalieka knygoje aprašomi androginiškos Getheno čiabuvės ir Žemės vyro santykiai. Už šį kūrinį rašytoja gavo dvi pagrindines mokslinės fantastikos premijas – „Hugo“ ir „Nebula“. „Kairioji tamsos ranka“ taip pat įtraukta į daugelio vidurinių mokyklų ir koledžų programas.

Daugumos U. K. Le Guin mokslinės fantastikos kūrinių veiksmas vyksta bendroje erdvėje – gan laisvos struktūros pasaulių konfederacijoje Ekumena. Konfederaciją neatmenamais laikais suformavo archajinė tauta, įkurdinusi žmones gyventi tinkamose galaktikos planetose, tokiose kaip Gethenas, Žemė ir pasauliai-dvyniai, aprašyti ambicingiausiame romane „Atstumtieji: dvilypė utopija“ („The Dispossessed: An Ambiguous Utopia“, 1974). Kaip nurodo pavadinimo paantraštė, knygoje priešinamos dvi socialinių organizacijų formos: žemesniosios klasės individus engianti chaotiška, bet gyvybinga kapitalistinė visuomenė ir beklasė utopija (iš dalies pagrįsta rusų anarchisto Piot­ro Kropotkino idėjomis), kuriai, kaip galiausiai paaiškėja, taip pat būdingi konformistinės priespaudos elementai. U. K. Le Guin leidžia patiems skaitytojams suvokti santykį tarp šių dviejų visuomenė formų.

Knygoje „Dangaus tekėlas“ („The Lathe of Heaven“, 1971) pateikiamas visiškai kitoks požiūris į utopines ambicijas: vyras, galintis savo sapnais keisti tikrovę, patenka į psichiatro įtaką. Šis uzurpuoja fantastinę galią, kad sukurtų savąją tobulo pasaulio viziją, deja, nesėkmingą.
„Dangaus tekėlas“ – viena iš nedaugelio ekranizuotų U. K. Le Guin knygų. Yra du televizijai skirti variantai: pirmąjį 1980 m. sukūrė transliuotojas PBS, antrąjį – kabelinės televizijos kanalas A&E 2002 m.

Kitos adaptuotos autorės veikalų ekranizacijos: 2006 m. japonų animacinis filmas „Žemjūrės pasakos“ ir 2004 m. kanalo „Sci Fi“ adaptacija „Žemjūrės legenda“. Šiuos filmus (išskyrus 1980 m. „Dangaus tekėlo“ ekranizaciją) rašytoja vertino ne itin palankiai.

Nors kartais dėl pasirinkto žanro konvencijų būdavo priversta daugiau dėmesio skirti herojams vyrams, U. K. Le Guin visada save laikė feministe. Jos vėlesnių kūrinių, pavyzdžiui, „Žemjūrės“ ciklo tęsinių ir tokių „Ekumenos“ ciklo romanų kaip „Keturi keliai į atleidimą“ („Four Ways to Forgiveness“, 1995) bei „Pasakojimas“ („The Telling“, 2000), pagrindinės veikėjos dažniausiai moterys.

Kai kuriose vėlyvosiose knygose išryškėja autorės didaktizmas, lyg ji būtų praradusi kantrybę dėl to, kad žmonija niekaip neišmoksta sunkios pamokos apie pusiausvyros ir užuojautos svarbą, puikiai atskleistą geriausiame rašytojos kūrinyje.

2014 m. Nacionalinės knygos apdovanojimuose U. K. Le Guin buvo įteiktas medalis už išskirtinį indėlį į Amerikos literatūrą. Medalį rašytoja priėmė visų savo kolegų – mokslinės ir maginės fantastikos rašytojų – vardu, nes, pasak jos, „jų kūriniai ilgai nebuvo laikomi rimta literatūra“, o literatūrinės šlovės sulaukdavo tik „vadinamieji realistai“. Rašytoja taip pat paragino leidėjus ir autorius neteikti tiek daug svarbos pinigams. „Mano karjera buvo ilga ir tikrai gera, – kalbėjo ji, – todėl jos pabaigoje nenorėčiau stebėti, kaip Amerikos literatūra išduodama siekiant kuo didesnio pelno.“

 

Iš anglų kalbos vertė Laima Bezginaitė

www.nytimes.com, 2018 m. sausio 23 d.

Draugai