Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai ir performansai graikiškų komiksų puslapiuose

 

Gerai prisimenu pirmąją pažintį su graikiškais komiksais. 2014 m., man studijuojant doktorantūroje, pasirodė grafinis romanas „Aivali“, kviečiantis pažvelgti į Graikijos ir Turkijos karo pasekmes praėjus beveik šimtmečiui nuo jo pabaigos (1922 m.) – tai buvo mano vos prieš kelis mėnesius pradėto tyrimo tema. Lyginant šių dviejų valstybių karo istoriją dažnai atsiduriama kreivų veidrodžių karalystėje: įvykiai lyg ir tie patys, bet vaizdas kinta priklausomai nuo žiūros taško. Tarp tokių veidrodinių atspindžių atsidūrė ir maždaug 1,5 mln. pabėgėlių, kurie pasirašius taikos sutartį privalėjo palikti namus ir persikelti į kitą krantą. Grafinio romano „Aivali“ autorius Soloupas kviečia leistis į kelionę po šią veidrodžių karalystę. Ten mūsų gidu tampa žinomo graikų rašytojo Fočio Kondoglu vaiduoklis, kuriam talkina dar vienas Turkijos ir du Graikijos rašytojai. Be to, pasakojimas persmelktas Soloupo asmeninių prisiminimų – karo Mažojoje Azijoje istorijos nuotrupų, paveldėtų iš vaikystėje girdėtų močiutės pasakojimų. Taigi kelionė tampa proga permąstyti vieną ryškiausių Graikijos istorijos akimirkų, su ja susijusias tapatybės bei tėvynės sampratas, o kartu ir sudėlioti asmeninę šeimos istoriją iš paveldėtų jos fragmentų. Tiems, kas domisi grafinių romanų žanru, ši knyga gali priminti Marjane Satrapi „Persepolį“, Arto Spiegelmano „Maus“ ar Joe Sacco grafinę žurnalistiką iš karo zonų. Tačiau šio grafinio romano puslapiuose susipinantys istorija, literatūra ir asmeniniai išgyvenimai galėtų būti įvardinti ir kaip pagrindiniai šiandien Graikijoje vis populiarėjančių grafinių romanų bruožai.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
Tyliomis vasaros popietėmis močiutė dalinasi prisiminimais iš Mažosios Azijos. Soloup. „Aivali“. Publikuojama gavus leidimą.

 

Graikijos kultūroje per praėjusį dešimtmetį paliktą grafinių romanų įspaudą ir dialogus, kuriuos jie užmezgė su kitomis meno rūšimis, galima lengvai pastebėti. Pavyzdžiui, su grafiniu romanu „Aivali“ 2014 m. buvo galima susipažinti ne tik apsilankius knygyne, bet ir prestižiniame Atėnų Benakio muziejuje, kur komiksų, pirmą kartą perkeltų į muziejaus erdvę, puslapiai buvo atversti plačiajai auditorijai. 2017 m. grafinis romanas „Gra-Gru“ nominuotas žurnalo „O Anagnostis“ literatūros premijai. Taip tarsi pripažįstant dialogą, Graikijoje užsimezgusį tarp komiksų ir grožinės literatūros (bet verta paminėti ir tai, kad šis grafinis romanas išleistas su jam specia­liai sukurtu garso takeliu!). Atsiliepdamos į šį dialogą didžiosios leidyklos, žinomos dėl literatūros ir poezijos kūrinių, vis gausiau ir drąsiau leidžia komiksus, kurių daugėja ir knygynų perkamiausių knygų sąrašuose. 2018 m. rugpjūtį vienas didžiųjų Graikijos dienraščių „To Vima“ kas savaitę knygų apžvalgos skiltyje kvietė skaitytojus susipažinti su komiksų žanro bruožais ir raida. 2019 m. tarptautinis Salonikų filmų festivalis pažymėjo 60-ą sukaktį siūlydamas lankytojams kino komiksą. Ir tai tik keli pastarųjų metų pavyzdžiai, kad šio žanro populiarumas šalyje sparčiai auga.

Žinoma, komiksų Graikijoje būta ir anksčiau. Išsami Soloupo istorinė apžvalga „Graikiški komiksai“ pravers visiems, norintiems geriau susipažinti. Turbūt žinomiausia komiksų serija yra „Iliustruotoji klasika“, pasirodžiusi 1951 m., pirmiausiai kaip JAV komiksų vertimai, kurie greitai taip išpopuliarėjo, kad buvo gauta licencija kurti ir su Graikija susijusią seriją. Šie vietiniai leidimai siužetų dažniausiai sėmėsi iš antikinės Graikijos, Bizantijos ir Graikijos sukilimo laikotarpių bei populiarių literatūros kūrinių. Tačiau jie buvo vertinami kaip pažintinė literatūra, svarbius istorinius ir kultūrinius momentus patrauklia forma perteikianti mokymo priemonė, o šių komiksų kūrėjai dažniau save vadino iliustratoriais nei komiksų autoriais.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
Soloup. „Aivali“. Publikuojama gavus leidimą.

 

Situacija pasikeis 8 dešimtmečio pabaigoje: atkūrus Graikijos demokratiją po 7 metus trukusios diktatūros, atsivėrė galimybės socialinei bei politinei pertvarkai ir naujoms idėjoms. Dalis šių idėjų pasieks Graikiją politinių komiksų forma naujų žurnalų puslapiuose. Taip atsiras, pavyzdžiui, legendinis žurnalas „Babelis. Komiksai ir ne tik...“, supažindinęs Graikijos skaitytojus su Europos komiksų kultūriniu lauku ir atvėręs puslapius gausiam autorių būriui, kaskart stebinančiam stilių ir žiūros taškų įvairove. Žurnalo straipsniai, kaip žadėta antraštėje, apžvelgė ne tik komiksus, bet ir muziką, kiną, teatrą. Nuo 1996 m. „Babelio“ rengto kultūros festivalio koncertuose, parodose ir diskusijose kaskart susirinkdavo šimtai tūkstančių žmonių. Šis žurnalas ne tik eksperimentavo kultūros lauke, bet ir drąsiai kėlė klausimus įvairiomis socialinėmis temomis. Nors ilgainiui šiek tiek keitėsi redaktorių komanda ir formatas, „Babelis“ suvienijo gausų būrį bendraminčių, o jų drąsių, šmaikščių ir kūrybingų žingsnių pėdsakai dar ir šiandien gerai matomi kultūros lauke.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
Ponas Chalepas – popherojus. Thanassis Petrou ir Dimitris Vanellis. „Ponas Chalepas: Graikijos skulptūros mitas“. Publikuojama gavus leidimą.

 

1981 m. „Babelyje“ pasirodys pirmasis Janio Kalaidžio „Čigoniško orkestro“ skyrius. Po 3 metų, ši istorija išaugs į 72 p. knygą – pirmąjį graikiškų komiksų ilgametražį pasakojimą. „Čigoniškas orkestras“ – tai 24 val. trunkanti dviejų herojų klajonė Atėnų gatvėmis, kur jie sutinka praeivius, besiginčijančias namų šeimininkes, šūkaujančius protestuotojus, taksi vairuotojus... Skaitytojai kartu su komikso veikėjais pasineria į kelionę po 9 dešimtmečio Atėnus, o dėl taiklaus J. Kalaidžio žvilgsnio, muzikinių intarpų ir karikatūristui būdingos satyros ši kelionė tampa nepaprastai įsimintina. „Čigoniškas orkestras“ galėtų būti pavyzdžiu, kad dažnai komiksai ne tik pasakoja istorijas, bet ir virsta kasdienybės archyvu: dėžutėmis, kur dėmesingai kaupiame detales apie gatves, pastatus, interjerą, garsus, jausmus, žvilgsnius ir gestus... Į šį vaizdų archyvą sudedama tai, kas dažniausiai liktų oficialių archyvų paraštėse.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
Grafiniame romane „Gra-Gru“ susipina vietinio restorano etnografija, istorinės legendos ir fantastinės detalės. Tasos Zafeiriadis, Giannis Palavos, Thanasis Petrou, Michalis Siganidis. „Gra-Gru“. Publikuojama gavus leidimą.

 

Perkopus XXI a. slenkstį komiksų skaičius ir skaitytojų būrys ims kaip niekad sparčiai augti. Kaip rašo Soloupas, kai 2008 m. Graikijoje pasirodė pirmoji knyga, pavadinta grafiniu romanu, – t. y. Apostolo Doksiadžio, Christo Papadimitriu, Aleko Papadoto ir Annie di Donnos „Logicomix“ – išleista daugiau komiksų nei per visą 9 dešimtmetį. Grafinis romanas „Logicomix“ apie britų matematiko ir filosofo Bernardo Russello gyvenimo istoriją sukėlė daug diskusijų ir nukreipė komiksų autorių žvilgsnius į amerikietišką komiksų tradiciją. Po „Logicomix“ sėk­mės – tarptautinių apdovanojimų pelnęs grafinis romanas išverstas į 24 kalbas – šio žanro paklausa ir toliau didėja.

 Komiksų teorijoje dažnai užduodamas klausimas, koks yra grafinių romanų ryšys su literatūra. Graikijos kultūriniame kontekste atsakymas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprastas: didžioji dalis grafiniais romanais pavadintų komiksų knygų yra gerai žinomi literatūros kūriniai, perteikti komiksų forma. Kūrinių būta įvairių: XVII a. Kretoje parašytas eiliuotas romanas, XIX a. vadinamasis folklorinis rea­lizmas, XXI a. pradžios miesto romanas, XXI a. istoriniai romanai... Dauguma grafinių romanų siužetų yra iš grožinės literatūros kanono, kur jie traktuojami kaip atspindintys tam tikro laikotarpio istorinę tikrovę. Tačiau komiksų puslapiuose ši istorinė tikrovė dažnai susipina su fantastikos žanro elementais, o vizualinės metaforos atveria kelią kitokio vizualinio režimo paieškoms. Fantastikos ir realizmo kryžkelėje grafinių romanų puslapiai tampa literatūrinio kanono pertvarkymo ir socialinės kritikos lauku.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
9 dešimtmečio Atėnų kasdienybės archyvai. Giannis Kalaitzis (1945–2016). „Čigoniškas orkestras“, Eikonographema. Atėnai: leidykla Polytypo, 1984. Du kadrai iš 8 p. Publikuojama gavus G. Kalaitzis šeimos leidimą.

 

Gal todėl, kad grafinių romanų žanras Graikijoje taip glaudžiai susijęs su grožine literatūra, šios šalies komiksai, kurie remiasi istoriniais dokumentais ir šaltiniais, dažnai paantraštėse pateikia alternatyvų pavadinimą: „iliustruotas pasakojimas“, „tikra istorija“, „vaizdoraštis“ ir t. t. Panašiai kaip lietuviškų komiksų puslapiuose, pavyzdžiui, Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord „Dešimt litų“, Gerdos Jord „Gertrūda“ ar Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, graikiškuose komiksuose gerai skaitytojams pažįstamos istorinės akimirkos atgyja kaip asmeniniai herojų pasakojimai. Žvilgsniu klaidžiodami po graikiškų komiksų langeliuose rastas nuorodas į šaltinius, ištraukas iš archyvinių dokumentų ar įterptų nuotraukų skaitytojai tampa ir istorijos dirbtuvių dalyviais. Tokių dirbtuvių tikslas – ne tiesos ar autentiškumo paieškos, o populiariosios istorijos mechanizmo veikimo principų tyrinėjimas. Komentuodamas Tanasio Petru ir Dimitrio Vanelio komiksą „Ponas Chalepas: Graikų skulptūros mitas“ (žr. 3 viršelį) kultūros kritikas Teofilas Trabulis taikliai pastebi: komikse perteiktoje XIX a. pab.–XX a. pr. graikų skulptoriaus Janulio Chalepo gyvenimo istorijoje atpažįstame „įgimto talento ir nuopuolio, manijos ir visuomenės nepripažinimo, tamsaus meno ir trium­fuojančio sugrįžimo derinį, būdingą popkultūros herojams“. T. Trabulis atkreipia dėmesį į pavadinimo paantraštėje esantį žodį „mitas“: jo paskirtis nėra užkelti J. Chalepą ant herojų pjedestalo – kūrinyje atsiskleidžia „paslaptingoji, tamsioji mito pusė: mitas, kuris visam laikui lieka nežinomybėje; dirbtuvė, veikianti tamsoje“. Komikso puslapiai – tai kvietimas pasinerti į šią dirbtuvę.

 

Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai  ir performansai graikiškų  komiksų puslapiuose
Graikiškų komiksų fantastinis ir folklorinis realizmas. Cob Kanellos. „Elgeta“ (pagal to paties pavadinimo Andrėjaus Karkavico XIX a. pab. romaną). Publikuojama gavus leidimą.

 

Platesnis šiandienių komiksų kontekstas atveria ne tik dialogus tarp literatūros ir istorijos, fantastikos ir realizmo, bet ir pokalbius su kitomis kultūros formomis, kurių populiarumas išaugo per pastarąjį – socialinės ir ekonominės krizės – dešimtmetį. Kas bendra tarp komiksų ir keistosios bangos kino režisierių kuriamų filmų, kinetinio teatro, poezijos skaitymų viešose erdvėse ir grafičių? Visos šios formos remiasi performatyvia estetika, įtraukiančia žiūrovus ir kviečiančia ieškoti kitų žiūros taškų, kitokio atsako į vyraujančią alternatyvų nepaliekančią krizės retoriką. Šiuo atžvilgiu komiksų medija nepaprastai talpi: kiekviename puslapyje, kiekvienoje dėžutėje gali lengvai tilpti keletas žiūros taškų. Kitaip nei kine, komiksų skaitytojams nebūtina sekti autoriaus pateikta vaizdų seka, jie gali laisvai judėti pirmyn ir atgal, pasirinkti aprėpti bendrą puslapio vaizdą ar sutelkti žvilgsnį į tam tikrą detalę, nuspręsti skubėti ar stabtelti. Tokiu būdu skaitytojai aktyviai dalyvauja brėždami savo skaitymo trajektoriją. Dėl šios komiksų savybės kritikas Paulas Gravettas yra juos palyginęs su muzikos kūrinių partitūra: komiksų puslapiai atgyja tik diriguojami ir atliekami skaitytojų, ir būtent todėl kiekvienas jų atlikimas, interpretacija, apibrėžimas yra unikalūs. Gal todėl, kad taip ir neišmokau skaityti natų, ilgainiui imu skaityti graikiškus komiksus kaip performansų scenarijus – istorinių, mitologinių, literatūrinių, fantastinių, muzikinių ir archyvinių performansų, kviečiančių ieškoti naujo požiūrio į praeities pasakojimus ir ateities vizijas.

Draugai