Kotryna Zylė: „Neverta knygos sudievinti“

× Elvyra Milaševičiūtė

 

Rašytoja, grafikė Kotryna Zylė geriausiai žinoma kaip paauglių ir vaikų literatūros kūrėja, knygų „Didžioji būtybių knyga“, „Sukeistas“, „Siela sumuštinių dėžutėje“ autorė. Kalbamės apie 2020-aisiais Aloyzo Petriko premija apdovanotą jos kūrinį „Sukeistas“, apie idėjas, rašymą ir rašytojus šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje.

 

Kotryna Zylė:  „Neverta knygos sudievinti“
Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Kaip gimsta tavo kūrinių idėjos? Gal esi viena autorių, kurie savo kūrinius lygina su vaikais?

Kuo labiau nutolsta parašyta knyga laike, tuo daugiau jai priekaištų turiu. Tai normalu, nes tobulėji. Skaitydama seniai parašytą knygą tarsi matai, kokia buvai – jausmas toks, lyg žiūrėtum į save jaunesnę. Aišku, knyga yra kaip vaikas, nes matai jame ir savo auklėjimo spragas. (Juokiasi.) O knygos idėja gimsta nuo kokio nors pradinio impulso. Kartais tai būna situacija. Apie „Sukeistą“ dažnai sakau, jog kilo mintis: kas nutiktų, jei 16-metis sužinotų, kad yra laumių vaikas. Aišku, ši mintis susijusi su pasauliniu literatūriniu kontekstu – vampyrų sagų kultūra ir pan. Bet galvojau apie mūsų mitologiją. Kūrinyje yra scena: Gabija kaip vėlė atkeliauja pas mingantį Gedą. Jis jos nejaučia, nemato, o ji mato, kaip Gedas rengiasi miegoti, ir galvoja, kad daugiau niekada neužmegs jokio santykio su vyru, nes yra mirusi. Ši scena buvo pirmoji, nuo jos pradėjau lipdyti kūrinį: situacija, kai neįmanoma būti kartu su žmogumi, kai nebe fizinis pavidalas, o vėlė keliauja ten, kur norėtų būti.

 

Ar aiškiai žinai, kaip turi atrodyti kūrinys?

Žinau ir matau, kur reikia grįžti. Taisau labai daug, vis grįžtu ir peržiūriu skyrius, kad būtų skaitomi leng­vai – iš pirmo karto tikrai neparašau taip, jog pačiai būtų malonu skaityti. Net dabar kartais, ypač kai reikia pasirinkti ištrauką skaitymams, išlenda siūlų, kuriuos norėčiau paslėpti – bet tokių siūlų nėra daug.

Kartais perrašau kokį skyrių, bet taip nutinka retai, kai turi planą, bendrą viziją. Nesu iš tų autorių, kurie tobulina kūrinį iki begalybės, bet tikrai daug kartų perskaitau kiekvieną dalį. O paskui ateina laikas, kai tiesiog nebegaliu kažko pakeisti, perdaryti kitaip. Todėl man patinka galutiniai terminai: gerai, jog yra knygų mugė, kai leidykla prašo, kad būtų laiku pabaigta viskas.

 

Įsivaizduoju, kad sudėtingiausia rašyti pabaigą, nes reikia rasti būdą, kaip tinkamai „uždaryti“ istoriją.

Knygos pabaigą parašyti nėra sudėtingiau nei bet kurią kitą vietą, nes viską būnu susiplanavusi ir pabaigą žinau. Tarkime, rašydama „Sukeistą“ žinojau, kad su laumėmis susidorosiu, tik nežinojau – kaip. Kitaip tariant, mano planas – tai įvairių dalykų gairės. Jos nėra detalizuotos, todėl rašant kai kurie dalykai šiek tiek keičiasi. Nujaučiu ir tai, kaip turėtų įvykti pabaiga. Norėjau, kad „Sukeisto“ forma turėtų paaugliško lengvumo ir pabaiga būtų gana šviesi, aiški, paprasta. Norėjau, kad tai būtų meilės istorija, bet kiek įmanoma keisčiau aprašyta. Manau, kertiniai dalykai – meilė, mirtis – mums visiems vienodai svarbūs. Šios temos niekuomet nepraras aktualumo, bet forma, būdas, kaip apie jas kalbėti, yra menas.

 

Kas įkvėpė „Sukeistas“ viršelio ir šrifto konceptą? Pavyzdžiui, veikėjo Gedo patyrimai perteikiami vien raudonu šriftu.

Esu rašytoja ir iliustratorė, todėl knygą matau kaip vientisą projektą ir negaliu pasakyti, kas kyla pirmiau – vizija, kaip atrodys knyga, ar istorija. Turbūt viskas vienu metu daug apie tai negalvojant, tiesiog vaikštant, būnant, gyvenant su pradiniu sumanymu. Net tekstą matau vizualiai, nes rašau jau susikūrusi knygos maketą, o ne į „Wordą“, kaip įprasta – rašydama į maketą jaučiu, kur mintis baigiasi. Aišku, redaktoriai po to kai ką taiso, koreguoja.

„Sukeistą“ kūriau dvispalvį, kad personažai ir jų tekstai atsiskirtų spalvomis, o Gedas pagal charakterį buvo visiškai raudonas.

 

Taip, personažai iš tiesų labai kontrastuojantys, skirtingi.

Norėjau, kad knyga būtų gausiai iliustruota, tačiau skirta ne vaikams, o paaugusiai auditorijai – tokiems skaitytojams skirtose knygose iliustracijų paprastai nebūna išvis. O aš manau, kad gyvename vaizdų kultūroje ir vaizdai mums svarbūs. Kaip galėtų atrodyti tokia vyresnei auditorijai skirta knyga? Kadangi personažai yra dailės mokyklos mokiniai, jiems labai tinka turėti savitą stilių, o jų stiliai skiriasi kaip ir asmenybės. Gedo potėpiai greiti, drąsūs, raudoni kaip ir tekstas. Paskui ši spalva nukeliavo ir į viršelį. Man svarbu, kad viršelis būtų matomas.

Nerimavau, jog ši knyga kitokia, kitokio stiliaus, bet tada nusprendžiau, kad galbūt taip į skaitytojų paauglių akiratį atkeliaus ir keista, netikėta vizualinė raiška. Tai praplės jų suvokimą, jog ne viskas turi būti kaip banali nuotrauka ant viršelio – dviejų įsimylėjėlių ar kardo.

 

Siekei, kad paaugliai išsiristų iš savo kiautų, nebijotų laužyti kai kuriuos stereotipus?

Taip, norėjau, kad prasiplėstų jų vizualinis akiratis.

 

O kaip kilo idėja į istoriją įpinti laumes?

Tautosakos ir mitologijos aktualizavimas man atrodė svarbus. Gal tai kažkaip susiję su atgimimu, kai nepriklausomybė, tradicijos ir bažnyčia, tautosaka, papročiai buvo susipynę. Su mitologija, tautosaka mane supažindino tėtis, tačiau pažintis įvyko urbanistinėje aplinkoje – manau, daug įdomiau kalbėtis apie mitologiją vaikui artimoje aplinkoje. Sakmėse, kurias dažnai skaitome, veiksmas vyksta kaime, ir tai mums tolima – kas kita pasakoti istorijas apie daugiabučius, Vilnių, Užupį, kur atsiranda tos mitologinės būtybės. Ypač jei konstravimo principas toks pat, kaip senovinių sakmių.

 

Turi idėjų naujiems kūriniams?

Ką tik pasirodė mano naujausia knyga „Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos“, skirta jaunesnei auditorijai negu „Sukeistas“. Bet rašydama šią knygą supratau, kad ji gana stipriai atskleidė mano, kaip rašytojos, charakterį, kad man toks kalbėjimo tonas, tokia raiška labai artimi. Pavyzdžiui, senovėje Joninių naktį ragana galėdavo vogti pieną iš karvės atlikdama tam tikrą ritualą. Aš šią situaciją perkeliu į mūsų dienas, į daugiabutį Joninių naktį, kur pienas laikomas šaldytuve. Taip pat yra sakmių, kai žmogui užmigus išlekia iš burnos bitelė, kuri yra siela, pasivaikščioti. Ir šią situaciją perkeliu į mūsų laikus, į mokinių aplinką.

Man labai patiko toks konstravimo žaidimas: pasiimu jau egzistuojančius tradicinius naratyvus ir juos aktualizuoju. Iliustracijas kuriu keistas, šiurpias, suprantamesnes kiek vyresnei auditorijai. Bet taip eksperimentuoju su skaitytojais – noriu, kad istorijos būtų gana nejaukios, jose tvyrotų keistų dalykų nuojauta.

 

Koks yra šiuolaikinis rašytojas? Ar jis skiriasi nuo praėjusio amžiaus rašytojo?

Atsiradę socialiniai tinklai tikrai pakeitė rašytojų raiškos platformą, bet ir seniau, net prieš kelis šimtmečius, menininko asmenybė lėmė požiūrį į jo kūrybą. Kūrėjai susikurdavo mitus apie save be feisbuko, pavyzdžiui, bendraminčių ratuose. Kitaip tariant, asmenybė niekada nebuvo atskirta nuo kūrybos.

Kitas svarbus aspektas: senovėje, pavyzdžiui, kelionės buvo prabangos dalykas, todėl knygos turėjo perteikti vaizdinius, sukurti pasaulį, kurio niekada gyvenime nepamatysi, neaplankysi – tolimi ir nepažinti kraštai, egzotika. Tai ir yra patyrimas per tekstą. Šiuolaikiniam žmogui šitai nėra itin aktualu, todėl literatūros kūriniai turi keistis, nes daugybę dalykų galima gauti kitais būdais, be literatūros. Vadinasi, knyga turi duoti tai, ko kitaip negausi, turi atliepti šiuolaikinį pasaulį.

 

Dažnai kalbama, kad knygų populiarumas vis mažės, nes egzistuoja skaitmeninis, virtualus pasaulis. Ar pastebi, kad jaunimas nenori skaityti, nesidomi literatūra?

Paaugliams knygos tikrai mažiausiai rūpi, nes visko labai daug, knygos konkuruoja su kitais formatais. Tačiau knyga niekur nedings. Panašiai yra su maistu: gali gauti lašelinę, bet gali pasigaminti ypatingą patiekalą ir suvalgyti. Manau, knyga visada bus visuminis patyrimas, ypatingas skaitymo malonumas. Norėčiau begėdiškai pasiūlyti į knygą žiūrėti su mažesne pagarba, panašiai kaip į žurnalą, kad žmonės drąsiau jas pirktų negalvodami apie vietą savo lentynoje. Kad knygomis keistųsi, dalintųsi, paliktų, atiduotų ir taip palaikytų leidybą. Neverta knygos sudievinti tarsi ypatingo objekto ir pirkti tik ypatingomis progomis, geriau propaguoti skaitymą kaip malonų laiko leidimą.

Draugai