×     Gintarė Visockytė

„Sašos Sokolovo „Durnių mokyk­lą“ perskaičiau vos išleidus, man buvo 16 metų ir mane tie žodžiai supte įsupo. Pirmąkart patikėjau žodžiu. Supratau, ką turiu daryti. Turiu žodžiu kurti stebuklus. Su šiuo kūriniu grožinė literatūra perkopė į kitą, aukštesnę dimensiją“, – atsiminimuose teigia Michailas Šiškinas. S. Sokolovas – vienas mįslingiausių šiuolaikinės rusų literatūros rašytojų. Gimė Kanadoje 1943 m., ankstyvoje vaikystėje su šeima buvo priverstas palikti šalį dėl tėvui pareikštų įtarimų šnipinėjimu. Tuomet visi persikėlė gyventi į pokario Rusiją. Vėliau keletą kartų rašytojas bandė bėgti iš šalies, 1975 m. jam tai pavyko. Gyvena JAV, kur 1976 m. ir pasirodė pirmasis romano „Durnių mokykla“ leidimas, netrukus buvo išverstas į anglų kalbą ir sulaukė Vakarų pasaulio pripažinimo.

Apie S. Sokolovo romaną „Durnių mokykla“, kūrybinę idėjų ir sielų partnerystę su M. Šiškinu bei dabartinį grožinės literatūros vertimų lauką Lietuvoje kalbuosi su vertėja Aušra Stanaityte-Karsokiene.

 

 

Apie ką S. Sokolovo knyga „Durnių mokykla“?

Apie Sovietų Sąjungoje gyvavusių vadinamųjų specmokyklų, skirtų sutrikusio intelekto vaikams, gyvenimą mokinio akimis. S. Sokolovo pavaizduotoje erdvėje kaip rasos lašelyje atsispindi gyvenimas dideliame beprotnamyje – sovietų šalyje. Todėl autorius net nebandė kūrinio spausdinti tėvynėje. Vis dėlto „Durnių mokyk­la“ nėra politinis pamfletas – vienu iš XX a. pasaulinės klasikos kūrinių ji tapo dėl kur kas platesnės filosofinės problematikos ir svarbesnių literatūrinių tikslų negu konkretaus politinio režimo demaskavimas.

Kaip apibrėžtumėte knygos žanrą? Tai romanas, sąmonės srautu parašytas vaizduotės kūrinys, o galbūt įsprausti į vieno žanro ribas jos net nepavyktų?

Literatūrologai turi iki šiol veikiančią universalią lentyną probleminio žanro kūriniams – postmodernizmą, o į ją patekusį didesnės apimties kokią nors bendrą ašį turintį kūrinį galima jau be problemų vadinti romanu (taip atsitiko ir „Durnių mokyklai“). Postmodernus romanas pirmiausia ir laužo įprastus romano žanro kanonus. S. Sokolovo romane nėra nuoseklaus linijinio pasakojimo, nėra net aiškiai išsiskiriančio pasakotojo. Tuo pat metu girdime mažiausiai tris balsus: bevardžio berniuko, kurio asmenybė neretai susidvejina, tad jis prabyla duetu, ir lyg antikinis choras į atskirą personažą susiliejusių jo ir bendramokslių balsų visumą. Į šią polifoniją nuolat įsipina suaugusių veikėjų žodžiai. Galiausiai kaip atskiras skyrius inkrustuotas trumpų apsakymų pluoštas.

S. Sokolovo meninį metodą būtų galima priskirti sąmonės srauto literatūrai. Savo kūrybą pats ne be pagrindo vadina proezija – prozos ir poezijos lydiniu. Šis terminas yra S. Sokolovui būdingo žaidimo kalbos medžiaga pavyzdys, kai iš tokių kentauriškų darinių kuriamos naujos prasmės ir estetinės vertės. Beje, Godos Grigolytės-Lučiūnienės vertime yra tikrai pavykusių S. Sokolovo proezijos lietuviškų atitikmenų. Yra ir diskutuotinų vietų, bet jų tokio daugiasluoksnio teksto interpretacijoje tiesiog negali nebūti.

Vertėjas Marius Burokas viename interviu yra sakęs, kad pagrindinis šio romano veikėjas – pati kalba, ir netgi lygina šį kūrinį su J. Joyce’o „Ulisu“. Ar sutiktumėte su jo mintimi?

Ši mintis vertinant S. Sokolovo kūrybą jau yra tapusi aksioma, jai sunku nepritarti. Neatskiriama šio autoriaus kūrybos savybė – gramatikos formų ir žodžių prasmių transformacijos, įvairių tekstų parafrazės, leidžiančios į žmogaus kalbos pasaulį pažvelgti nuo­stabos ir pasigėrėjimo kupinu žvilgsniu lyg pirmąją šio pasaulio sukūrimo dieną.

Ar „Durnių mokykla“ kuo nors išsiskiria kitų pastaruoju metu Lietuvoje pasirodžiusių verstinių knygų kontekste? Galbūt jo tematika primena kokią nors anksčiau jūsų skaitytą ar verstą knygą?

Pirmiausia romanas išsiskiria menine verte. Jis giminingas daugeliui garsiųjų postmodernistų, tokių kaip G. García Marquezas, J. L. Borgesas, U. Eco. „Durnių mokykla“ sužavėjo vienu postmodernizmo pradininkų laikomą rusų literatūros klasiką V. Nabokovą, pasižymėjusį literatūriniu išrankumu.

Romano tematika – ne visai standartinės psichikos asmenybė kaip šventasis kvailelis (rus. ju­ro­divyj – šį žodį aptinkame ir „Durnių mokyklos“ originaliame tekste), kai ką jaučiantis ir suprantantis galbūt daugiau ir giliau už vadinamuosius sveikuosius, pasaulinėje literatūroje nenauja. Užtenka prisiminti F. Dostojevskio „Idiotą“ arba vieno pirmųjų postmodernistų K. Kesey’o „Skrydį virš gegutės lizdo“. Na, o šiuo metu rengiamas spaudai mano verstas šių laikų britų klasikės Doris Lessing romanas „Nurodymai prieš nusileidimą į pragarą“, kuris pasirodys jau šį rudenį. Romano veiksmas taip pat vyksta psichiatrijos ligoninėje. Rašytoja šiame kūrinyje bando pažvelgti į atmintį praradusio žmogaus vidinę visatą.

M. Šiškinas, kurio romaną „Veneros plaukas“ esate išvertusi, S. Sokolovą vadina vienu iš savo įkvėpėjų. Jo teigimu, „su šiuo kūriniu rusų grožinė literatūra perkopė į kitą, aukštesnę dimensiją“. Romano vertėja G. Grigolytė-Lučiūnienė taip pat pabrėžia, kad „Laiškų knyga“ ir „Durnių mokykla“ – vieno kraujo. S. Sokolovas, kone kaskart klausiamas apie tai, ką mėgsta, pamini M. Šiškiną, o šis savo ruožtu atiduoda pagarbą S. Sokolovo kūrybai. Ar įmanoma palyginti šiuos du autorius?

M. Šiškinas yra tikras S. Sokolovo proezijos metodo tęsėjas. Vieno kraujo su „Durnių mokykla“ yra ne tik S. Parulskio versta „Laiškų knyga“ (2010, liet. 2011), bet ir mano verstas „Veneros plaukas“ (2005, liet. 2013). Kita vertus, šiame romane M. Šiškino tragizmas drastiškesnis, sukrečiantis graudulys kontrastuoja su cinišku kvatojimu.

Kad ir kaip būtų, ir S. Sokolovas, ir M. Šiškinas – itin svarbūs pastarųjų dešimtmečių rusų literatūros atstovai. Versdama „Veneros plauką“ galėjau tik dėkoti likimui, kad lietuvių kalbos sandara artimesnė rusų kalbai negu, tarkime, anglų ir suteikia vertėjui nemažai galimybių ieškoti atitikmenų virtuoziškai M. Šiškino kalbinei partitūrai.

Kokio žanro, autorių ar šalių verstinių knygų, jūsų manymu, trūksta Lietuvoje?

Viso pasaulio aukso fonde yra begalė lietuviškai neprakalbintų lobių. Tarkime, versdama „Veneros plauką“ pasigedau M. Šiškino gausiai parafrazuojamo senovės graikų rašytojo Ksenofonto veikalo „Anabasis“ lietuviško vertimo. Aliuzijos į bet kokį kūrinį literatūros tekste paprastai savaime rodo, kad jis turėtų būti skaitytojui pažįstamas, tad tokie pavyzdžiai vertėjams ir leidėjams sufleruoja veiklos kryptis.

Kita vertus, turime tiesiog titaniškų, labai kokybiškų vertėjų darbų, paneigiančių mitą apie įgimtą lietuvių kalbos galimybių ribotumą. Beje, vertimas – tai ne šiaip techninė išeitis skaitytojui, nemokančiam kūrinio originalo kalbos. Tai savo kalbos galimybių panaudojimas ir didinimas, pagaliau savos literatūros akiračio ir raiškos plėtra.

Šiuolaikinius užsienio autorius mūsų leidėjai, mano supratimu, lietuvių skaitytojui pristato gana išsamiai ir operatyviai. Pasidairius po rusų literatūrą galima aptikti, kad neišversti garsiausi šių laikų klasiko, praėjusiais metais mirusio mūsų amžininko Vladimiro Voinovičiaus romanai. Tarp jų itin įdomi, dar iki Vladimiro Sorokino „Opričniko dienos“ sukurta ir, kaip teigiama, pranašinga antiutopija „Maskva 2042“.

Kaip skaitytojui nepasiklysti tarp daugybės išleidžiamų knygų?

Turbūt labiau nei gerų verstinių ir lietuvių autorių knygų pasigendu sistemingos, išsamios, ne vien „patinka“ ar „nepatinka“ argumentais grįstos literatūros kritikos (ką jau kalbėti apie tokią prabangą kaip vertimo kritika) ir naujų knygų apžvalgų. Kompetentingos viešos diskusijos apie literatūrą trūkumas neišvengiamai skurdina skaitytojų skonį. Pavyzdžiui, minėtame M. Buroko straipsnyje kalbant apie „Durnių mokyklą“ neatsitiktinai atsiranda tokia frazė: „Manau, pabaigai pacitavęs pabaigą skaitymo malonumo nesugadinsiu niekam...“ Panašių teiginių sutinku ir kitų kritikų tekstuose. Visa tai rodytų, kad net tokias knygas kaip „Durnių mokykla“ skaitantys žmonės mano prarandantys dalį skaitymo malonumo, jeigu išgirsta pabaigą. Tačiau didysis nuotykis skaitant tokį tekstą juk yra stebėti ne kas vyksta, o kaip. Įspūdžiai tuo aštresni, kai ne tik žinai kūrinio pabaigą, bet jau esi bent kartą jį skaitęs ir gali, sakytum, be trikdžių susitelkti į tai, dėl ko iš esmės kūrinys yra atsiradęs. Ar kam nors estetinį malonumą yra sugadinęs žinojimas, kuo baigsis W. Shakespearе’о „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“, arba operos programėlėje perskaitytas libretas? Deja, trūkstant skaitymo kultūrą ugdančios kritikos tenka aiškinti net tokią abėcėlę.

Kokias 2–3 neseniai perskaitytas verstines ar lietuvių autorių knygas rekomenduotumėte geros grožinės literatūros pasiilgusiems skaitytojams?

Kaip skaitytoja nespėju paskui tikrai gausų vertų dėmesio knygų srautą, tad neteiksiu atsitiktinių rekomendacijų. Norintiems susipažinti su naujomis vertingomis knygomis galėtų būti naudingi du kasmet specialistų sudaromi ir žiniasklaidoje skelbiami geriausių per metus išleistų lietuvių ir užsienio autorių knygų sąrašai, bent iš dalies kompensuojantys sistemingos literatūros kritikos ir naujienų apžvalgų trūkumą. Taip pat prieš Vilniaus knygų mugę kasmet skelbiamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų atrinktų kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvyliktukas. Šio sąrašo antraštėje vartojamas epitetas „kūrybiškiausios“ gali atrodyti miglotas, keistokas ir net klaidinantis, bet, nepaisant to, pats šis sąrašas – tikrai kompetentinga rekomendacija skaitytojams. Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga jau 10 metų tęsia projektą „Metų verstinė knyga“ ir vasario mėnesį skelbia du atrinktų geriausių metų grožinių verstinių knygų sąrašus: šiuolaikinių autorių ir klasikos. Iš 2018 m. leistų knygų atrinkti 25 geriausi šiuolaikinių autorių kūriniai ir 6 vertingi klasikos vertimai.

Tai nereiškia, kad visi į šiuos sąrašus nepatekę kūriniai menkaverčiai, gali būti alternatyvių nuomonių, kita vertus, į sąrašus įtrauktų kūrinių kokybė paprastai garantuota. Iki kitų metų turint nešališkai ir profesionaliai atrinktų 12 lietuvių ir apie 30 užsienio autorių sąrašą skaitytojui, sakyčiau, jau yra ką veikti. O pasirodę kritikų ir vertėjų atsiliepimai apie neseniai lietuviškai išleistą S. Sokolovo romaną „Durnių mokykla“, manau, paskatins skaitytojus susidomėti šia knyga jau dabar. Gero skaitymo!