Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai renka nuo 2003-iųjų. Tyrėjai kasmet aptaria ankstesnių metų lietuvių grožinės literatūros knygas, ryškiausias tendencijas ir atrenka dvylika išskirtinių kūrinių. Šiemet slaptu balsavimu kūrybiškiausia knyga tapo Dariaus Žiūros autobiografinė proza „Diseris“.

 

Darius Žiūra. „Diseris“, V.: „Kitos knygos“, 2024

 

Yra gerų knygų, kurios saugiai tęsia tradiciją, ją atsargiai modifikuodamos ar bandydamos sąmoningai griauti. Tačiau griovimas irgi reiškia sąsajas su ardoma paradigma. Tokias knygas dažnai rašo filologinį išsilavinimą turintys rašytojai, nors nebūtinai. Tai tik tendencija, o ne dėsnis, ir jokiu būdu nėra kažkas blogo. Kūrybiškos būna ir tokios knygos, jų irgi esame apdovanoję Kūrybiškiausios metų knygos premija.

Tačiau yra knygų, kurios išnyra tarsi iš niekur, atsiranda anapus tradicijos, pradėdamos kažką visai nauja. Jų autoriai dažnai būna ne filologai (tai irgi turbūt tendencija, o ne taisyklė), jie nelabai galvoja apie savo vietą literatūroje ir nesigręžioja į autoritetus. Jie įsiveržia į literatūrą naujomis formomis, nauju rašymu (Roland’o Barthes’o aprašyta reikšme), tam tikru kitoniškumu. Taip nutiko su pirma Ievos Dumbrytės knyga „Šaltienos bistro“, taip vyksta ir su Dariaus Žiūros „Diseriu“. Tai visiškai skirtingos knygos, bet jas sieja didžiulė kūrybinė drąsa ir rizika.

Per šiųmetinę Vilniaus knygų mugę „Litexpo“ kavinėje atsitiktinai atsidūrėme prie vieno stalo su I. Dumbryte. Gerdama kavą ji pasakojo, kad pirmos knygos rankraštį siuntė visoms leidyklos iš eilės. Vienos mandagiai atsakė „ne“, kita mandagiai pagyrė, tačiau nerizikavo leisti knygos, kurios autorė – niekam nežinoma išsišokėlė. Surizikavo tik leidykla „Kitos knygos“. Nežinau, kokia buvo D. Žiūros knygos leidimo istorija, tačiau simptomiška, kad ir ją išleido „Kitos knygos“ (drauge su Vilniaus dailės akademijos leidykla). „Kitos knygos“ – jau pats leidyklos pavadinimas tarsi įpareigoja kitoniškumo rizikai.

Kuo „Diseris“ kitoks?

Ši knyga gerokai sujaukia mūsų literatūrologinių stalčiukų tvarką. Koks knygos žanras? Autofikcija? Esė? Akademinis romanas? Ar tai iš viso grožinė literatūra? Juk knyga apdovanota Antanuko premija „Už negrožinės knygos grožį“. „Diseris“ praplečia ir keičia grožinės literatūros sampratą, parodo, kad ji nėra iškalta uoloje, kad jos apibrėžimus kuria literatūrologai, bet keisti verčia menininkai.

Knygos subjektas-personažas-pasakotojas neatitinka įprastos menininko, išdidaus genijaus, kuriam dėl meno daug kas leistina ir atleistina, įvaizdžio. Kaip diskusijoje renkant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką kažkas pasakė: nenarciziškas vyriškumas, nenarciziška menininko savimonė. Menininko, kurio žvilgsnis aštriai kaip peilis skrodžia tikrovę, kurio vaizduotė jautresnė, bet negarantuoja privilegijų.

Knygoje svarstoma (reflektuojama ar analizuojama – kaip ir su žanru, tikslaus žodžio tenka paieškoti), kaip kuriami vizualiniai menai, kuo svarbus kon­cep­tua­lus jų atnaujinimas, kaip veikia žvilgsnis ir ką jis daro. Ir ko jis negali, bet ką gali kalba ir rašymas. Mums, žodžio ir literatūros žmonėms, pastaroji knygos plotmė labai svarbi. Pagaliau joje esama tiesiog puikios literatūros. Jos  kulminacija – skyrius „Ką aš kalbu, kai kalbu apie plaukimą“.

O grožis? Na, rašytojui ir literatūros kritikui, tikiu, grožis nėra tabu. Taip atsakau į šią provokuojančią dia­logo nuotrupą:

„– Įdomu, kad kritiniame šiuolaikinio meno žodyne sąvokos grožis apskritai nėra. Todėl meno kritikai to nepastebi, – sakau.

– Aš manau, kad pastebi, – sako S., – to neįmanoma nepastebėti. Bet tai problema. Tiesiog žiūrovui problema pripažinti, kad iš tikrųjų taip yra. Tai tabu.“