Alvydo Šlepiko apsakymų knyga „Namas anapus upės“ jau sulaukė skaitytojų susidomėjimo ir įvairių nuomonių. Ir dėl klasikinio pasakojimo būdo, aktua­lumo šiuolaikiniam skaitytojui, buvo kvestionuojama knygos apimtis – ar trumpų 7 apsakymų užtenka sukurti įtaigų, paveikų naratyvą? Esu iš tų skaitytojų, kuriuos A. Šlepiko pasakojimo strategijos įtikino ir nekliuvo knygos apimtis, – daugiasluoksnis naratyvas ir mįslingi siužeto posūkiai, ypač apsakymų pabaigos, žadino intelektinę intrigą, o atrinkti tekstai sudaro vientisą, konceptualų kūrinį. 

Knygoje vaizduojamų laikų skalė išties įvairi: nuo kone belaikio, amžino pasikartojimo – pasakiško, mitologizuoto naratyvo, sietino su Didžiosios Motinos archetipu, iki socializmo ir komunizmo įsivyravimo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir apokaliptinių, futuristinių motyvų. Skirtingų laikų pasakojimus susieja romantinis ir egzistencinis siaubas, kelio archetipas, mįslingumas ir universalios kaltės, pasiaukojimo, absurdo, pasaulio slaptingumo temos. Formuluotę „romantinis siaubas“ nuskaičiau iš Herkaus Kunčiaus – jis taip apibūdino šią A. Šlepiko knygą. Man atrodo, šis konceptas – viena iš apsakymų įtaigumo dalių – sklandus, šviesus, tiesiog upeliu čiurlenantis pasakojimas staiga sutinka kliūtį, keičiančią visuminę teksto sampratą, tekėjimo vagą. Įvardytas romantinis siaubas yra ir egzistencinis, taigi pamatinis. Tačiau apsakymuose, kaip ir pasakose, veikėjams labai svarbu neužsimerkti, t. y. patirti, išgyventi su didybe, paslaptimi, tamsa atsiveriantį klaiką. Įvyksta iniciacija ir sumokama kaina – dėl savęs ir dėl kito. 

 

Alvydas Šlepikas. „Namas anapus upės“. Dailininkas Zigmantas Butautis. Redaktorė Dovilė Gimberienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Apsakyme „Didžioji Motina“ mitinė, pasakiška esybė regima kaip „baisi ir nepaprastai graži“ – tėvo ir vaiko akimis. Labai įdomu, kad iki šiol buvęs aklas berniukas dievybę ir jos atnešamas dovanas regi kaip šviesą. O aguonų spalva, iš pradžių apsakyme turėjusi kraujo, aukos, brutalumo konotacijas, vaiko įvardijama kaip „skaisti ir džiaugsminga“. Tėvas patiria kitokius vaizdinius: „Tėvas to neregėjo, jis buvo pervertas, nutvilkytas to nepakeliamo garso, to virpesio, tačiau bijojo nusisukti ir žvelgė Didžiajai Motinai į akis, jusdamas, kaip ryja jį tų akių tamsa“ (p. 13). Apsakymo pabaiga suponuoja, kad galbūt tas aklas bejėgis senis, kurį pamato praregėjęs vaikas, yra jo tėvas – patyręs savitą, kraupią iniciaciją, susidūręs su šventybe, sumokėjęs už savo nuodėmes, už karščiausią troškimą – kad sūnus pagaliau išvystų pasaulio grožį. 

Būties dualumas ir susidūrimas su neregimuoju pasauliu, kraupia sukeistinos tikrovės puse ryškus ir apsakyme „Debesis“. Trumpą ramybės ir susitaikymo su savimi bei pasauliu mirksnį keičia grėslumas, egzistencinis nerimas, kuris šiepia aštrius dantukus, kvatojasi ir šaiposi iš žmogaus mėginimo perprasti svetimybę. Pirmykščio chaoso pragarmė ir siaubas veria duris, tačiau ir čia apsakymo veikėjui svarbu neužsimerkti – tokia žinojimo ir patyrimo kaina: „Dainius sėdėjo ir juto, kad nepaisant šalčio, lėtai besismelkiančio į nugarą ir sėdmenis, nepaisant ne visai žieminių batų, jo sąmonė pradeda žvelgti giliau, suprasti daugiau. Ir apie paukščius, ir apie debesį, ir apie patį save“ (p. 16); „Pirmiausia tarsi stigma jo delne atsirado juodas taškas: juodo, pūvančio kraujo dėmė, kuri greitai plėtėsi, ir jau galėjai pastebėti susiformuojančius žmogiško, bet kartu ir priešiško, svetimo silueto kontūrus. (...) Jis žiūrėjo į artėjančius padarus ir žinojo – dabar svarbiausia neužsimerkti“ (p. 18). Idilę keičia susidūrimas su pačia mirtimi, savo paties baigtinumu – tokios apsakymo tonacijos priminė Juozo Apučio noveles, ypač „Nubudimą pavakare“. A. Šlepiko kūrybos recepcijai aktualus ir pasakų naratyvas – veikėjo išbandymo ir iniciacijos momentai. Skaitydama apsakymus, prisiminiau ir lietuvių liaudies pasaką apie mirtį ir motiną, jos paaukotas akis, kad atgaivintų sūnų, ir nevienareikšmę pasakos pabaigos traktuotę. Daugiareikšmės yra ir A. Šlepiko apsakymų pabaigos. 

Dar kartą norisi pabrėžti „atmerktų akių“ svarbą – drąsaus žvilgsnio į siaubą, tamsumas, o kartu ir savo Šešėlį, motyvą. Sieju tai su, atrodytų, iš visos knygos tematiškai itin išsiskiriančiu apsakymu „Pav­lovo šunys“. Vis dėlto apsakymo protagonistė – Ivano Pavlovo asistentė – mąstysena ir pasirinkimais parodo, kas būna, kai subjektas užsimerkia prieš tiesą, prieš moralę, prieš kitų kančias, prieš šešėlinę savo asmenybės pusę. Absurdo logika, grotesku grįstas apsakymas priminė H. Kunčiaus karnavalizuotus naratyvus ir yra itin aktualus dabarties karo Ukrainoje kontekste. Kolektyvinė kanukžmogių sąmonė ir Homo sovieticus garbinama ideologija A. Šlepiko apsakyme virsta groteskišku pasakojimu-perspėjimu. Nes tokia sąmonė, deja, nėra vien istorinis praeities reliktas. Absurdo pjesės ir klasikinio kaltės naratyvo dermė ryški pjesėje „Kada ateis Mikis?“ Nuorodos į Samuelio Becketto dramą „Belaukiant Godo“ ir Kosto Ostrausko „Gyveno kartą senelis ir senelė“ papildomos futuristinių apokaliptinių ir ekologinio nerimo motyvų. 

Taip pat minėtinas universalusis rūsio, kuriame kažin kas paslėpta, simbolis. Šis rūsys – tai mūsų pasąmonė, į kurią nugrūdamos tamsiausios ir šiurpiausios paslaptys. Ir vėl peršasi aliuzijos – Mėlynbarzdžio pasaka, uždraustojo kambario motyvas ir visas psichoanalitinis diskursas – privalomybė susidurti su trauma, kalte ir tamsiaisiais vidiniais užkaboriais. Simboliška, kad būtent įsivaizduojami (galbūt) vidiniai vaikai jaučia juodų paslapčių dvoką ir skatina senolį atverti pasąmonės rūsio duris. Apskritai vaiko personažas knygoje labai svarbus – intuicija, tiesai atmerktos akys ir ryžtas leistis į kelią, kad ir koks klaidus, sudėtingas ar net neįmanomas jis būtų. 

Kelio archetipas A. Šlepiko knygoje taip pat itin reikšmingas. Vaizduojama išorinė ir vidinė kelionė, įkvėpta pasakų ir istorinių aplinkybių. Nuo susitikimo su Didžiąja Motina iki traukimosi, nuo artėjančio fronto, nuo Kryžiaus kelio iki kelionės per karščio nusiaubtą pasaulį. Sušmėžuojantis Cormaco McCarthy romano „Kelias“ motyvas A. Šlepiko savitai perkuriamas ir papildomas. Nuo atsiverčiančio siaubo iki vilties – ir vėl vaikas, apsakymo „Kelias tolimas“ veikėjas Helmutas, kuris iki paskutinės minutės nepraranda ryžto ir tikėjimo: „...o ten juk turi gyventi žmonės. Surasiu žmonių, ir tada nebeprapulsime“ (p. 61). 

Paskutinis norimas aptarti aspektas – matriarchato ir archetipinės motinos – linija. Ji ryški jau pirmame apsakyme „Didžioji Motina“ ir paskutiniame knygos tekste „Dykvietė“ (įrėminanti struktūra). Čia regimas apvertimas ir savitas feministinis aspektas – nukryžiuojamos ir atpirkimą turi atnešti moterys (vėl sumokama kaina). Nukryžiuotoji „motina“ kreipiasi būtent į moterišką dievybę: „Motin, motin, kodėl mane apleidai!“ (p. 98) Visas vaizdas regimas vaiko akimis – susidaro įspūdis, kad jis kone vienintelis nujaučia įvykio mastą, svarbą, patiria atsivėrusią tuštumos bedugnę, prapulties ir išgelbėjimo dualumą. Kitos „motinos“ juokėsi ir leido muziką, o Tomas „juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį ir negalėjo atsakyti – kodėl, kodėl?“ (p. 100) 

A. Šlepiko knygą „Namas anapus upės“ labiausiai vertinau dėl apvertimo, skaidraus, šviesaus romantinio pasakojimo sudūrimo su grėslia egzistencija ir jos keliamu siaubu, sukeistintos tikrovės ir netikėtų, nevienareikšmių pabaigų, klasikinio apsakymo ir atviro kūrinio koncepto dermės, įdomiai interpretuojamų archetipų, pasakų, biblinių intertekstų ir užuominų į kitus literatūros kanono kūrinius. Dvelktelėjo klasika su magiškojo realizmo prieskoniu: nuo J. Apučio, Dainos Opolskaitės iki Jolitos Skablauskaitės. Tačiau šie dvelktelėjimai nesukliudė autoriui sukurti originalią, įdomią knygą, kurios išrišimus dar ilgai dėliosiu.