Janis Juonevas. Retrospektyvaus svajotojo liūdesys

Janis Juonevas (g. 1980) – latvių rašytojas, 2013 m. debiutavęs romanu „Jelgava ’94“. 2014 m. už geriausią debiutą apdovanotas Latvijos literatūros metų ir Europos Sąjungos literatūros premijomis. Šią esė publikavo naujas latvių literatūrinis e. žurnalas „Sans“ (Nr. 1).

Veidenbaumui

Senuosius – tikruosius – žurnalus galima, pavyzdžiui, užuosti. Gyvuoja nuomonė, kad dabar spausdinamiems žurnalams būdingas geriausias kvapas pasaulyje. Vienas spaudos reikaluose nusimanantis žmogus man pasakė: kuo intensyvesnis kvapas, tuo paviršutiniškesnis darbas, nes neleista išdžiūti dažams.

Kvapas gali keistis. Kartą antikvariate „Planeta“ įsigijau 1987 m. žurnalą „Tarybų Latvijos komunistas“. Namuose pastebėjau, kad jo lapus kadaise buvo apšlapinęs katinas. Natūralus ir gerai išsilaikęs kvapas sukūrė svaigią žurnalo turinio harmoniją.

Su senaisiais – tikraisiais – žurnalais galima valyti stiklus ir ne tik juos. Įsivaizduokite tokį reginį: prie pusiau nuvalyto lango sustingusi jauna namų šeimininkė su rankoje suglamžytu lapu, kuriame likę tik pusė eilėraščio; kitą pusę tamsioje vietoje laiko studentas, kuris iš tenai niekada neišeis, nes nesugebėjo panaudoti popieriaus tam, kam buvo sugalvojęs.

„Yellow Book“ – mano mylimiausias meno ir literatūros žurnalas, kuris XIX a. paskutiniojo dešimtmečio metams Ang­lijoje suteikė pravardę „geltonieji devyniasdešimtieji“. Koks buvo sukrėtimas, kai 1895 m. laikraščiuose pasirodė žinutė: „Oscaras Wilde’as areštuotas su „Yellow Book“ rankoje!“ Pasirodo, jis laikė Pierre’o Louis knygos „Afroditė“ leidimą geltonu viršeliu.

Su senais žurnalais galima įkurti ugnį. Grafas perskaito lapą ir įmeta į židinį...

Prieš daugelį metų mačiau prekiautojo e. knygomis reklamą, kuri vaizdavo knygų deginimą viduramžiais. Su šūkiu „Iš rinkmenų laužo nesukursi!“. Šios rinkmenos netinka nei židiniui, nei langams valyti. Įspūdis toks, tarsi e. knygos labiau apsaugotos nuo sunaikinimo nei įprastos popierinės knygos. Vis dėlto noriu papriekaištauti autoriui –­ laužo nesukursi ir jo nereikia, bet rinkmeną sunaikinti yra kur kas lengviau.

Rolanas Stankūnas. „Transmutacija“

Vadinasi, galima pagalvoti, kad e. žur­nalas yra praradęs visas gerąsias senųjų žurnalų ypatybes, nepateikiantis nieko nauja. Pas mus dar gajus įsitikinimas, kad seniau viskas buvo geriau. Lemtingiau ir revoliucingiau. Galima skelbti išvadą, kad elektroninis formatas neprilygsta veiksmingiausioms naujovėms, palietusioms knygą. Yra buvę dar beprotiškiau. Pavyzdžiui, nuo I iki VI amžiaus, kai senuosius papirusus – vieną ilgą lapą – pakeitė kodeksas (mažesni lapai įrišti ir sutvirtinti nugarėle). Šis formatas turėjo įtakos skaitytojo mąstysenai iki mūsų dienų. (Dabartinės elektroninės medijos sugrįžta prie papiruso – vieno ilgo žemyn slenkančio lapo. Gal jis nukreips mūsų mąstyseną prie antikinio lygmens?) Kitą didelę revoliuciją sukėlė Gutenbergas – atsirado teksto dauginimo galimybė. Elektronikos amžius žengė dar toliau – galbūt šis begalinis dauginimas apsaugos tekstus nuo išnykimo.

E. knyga ir e. žurnalas yra tik senųjų išradimų tolimesnė evoliucija. Pamirškime pyktį ir pamėginkime naujajame formate įžvelgti ką nors gera. Prieš metus vienas ponas, numatęs senosios knygos nemirtingumą, retoriškai paklausė: „Ar jūs imtumėte kompiuterį į lovą?“ Laikas atsakė: ir kompiuteris drąsiai užėmė katino vietą. Galvojant apie kvapus, svorį, popieriaus lytėjimo trūkumą – man patiko naujo latviško žurnalo „Sans“ pavadinimas, prancūziškai reiškiąs „Be“. Tekstas be kūno. Literatūra be papildymų. Be svorio ir išraiškos. Kam visa tai? Tekstas – realybės imitacija. Ir e. žurnalas artėja prie grynosios knygos. Sunku demonstruoti, bet lengva skaityti. Jo neįsidėsi į lentyną kambariui papuošti ir pasididžiuoti prieš svečius. Nesukrausi įspūdingos krūvos prie lovos. Vien tik skaitymas. Neišliekantis tekstas. Naujasis formatas teoriškai artėja prie Borgeso aprašytos Babelio bibliotekos: „Iš tikrųjų pakaktų vieno tomo, (...) kurį sudarytų nesuskaičiuojamas plonų lapų skaičius.“

Žinoma, visiems patinka seni lapai, prie kurių prikišus nosį tekstas sumirguliuoja. O kaip taikliai pastebėjo Prous­tas: „Vienintelis tikras rojus yra tas, kurį esame praradę.“ Todėl galima tvirtinti, kad e. formatas senas knygas ir senus žurnalus padaro dar mielesnius. Knyga mirė – tegyvuoja knyga! Ir prikišu nosį prie šilto ekrano.

Ryga–Varšuva–Praha

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis