Stanislavas Lvovskis. Kelionė iš Ilinojaus į Los Andželą: apie Vytauto Pliuros eilėraščius

Stanislavas Lvovskis – poetas, prozininkas ir vertėjas, redaktorius bei kritikas. Kartu su rusų rašytoja, flash fiction autore Linor Goralik į rusų kalbą išvertė lietuvių kilmės poeto Vytauto Pliuros rinkinį „Švelnumas pragare“. Nors straipsnyje autorius ne kartą pabrėžia, kad V. Pliuros poezija būtina rusų literatūrai, visiškai tos pačios priežastys lemia, kad „Švelnumą pragare“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas, o išleido leidykla „Kitos knygos“, būtina perskaityti ir lietuviams. Viena svarbiausių priežasčių, apie kurias straipsnyje kalba S. Lvovskis, – dėl nuolatinių istorinių perversmų susvetimėjome su savo patirtimis, asmeninėmis istorijomis, jų nesugebame priimti be pasiteisinimų ir pagražinimų.

Vertėja

 

Stanislavas Lvovskis. Kelionė iš Ilinojaus į Los Andželą: apie Vytauto  Pliuros eilėraščius
Vytautas Pliura. Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Nepavyksta Vytauto Pliuros eilėraščių priskirti kokiam nors vienam kontekstui – rusiškam ar amerikietiškam. Iš dalies jis seka bytnikus – visų pirma dėl lyrinio gesto tiesmukumo ir siekio pasakyti viską. Tiesa, V. Pliuros tekstai (išskyrus kelis tikslingai politiškus) beveik neturi to visuomeninio patoso, dėl kurio šiandien tampa vis sunkiau skaityti daugumą Alleno Ginsbergo ar Lawrence’o Ferlinghetti kūrinių. Galima teigti, V. Pliurą šis tas sieja su Charlesu Bukowskiu, tačiau bijau, kad sąsajos apsiriboja mirgančiu atotrūkiu tarp „aš“-personažo ir realios per tekstą prasišviečiančios autorinės instancijos. Ir V. Pliura, ir Ch. Bukowskis mini savo pažįstamus ir tikrus įvykius. Tiesa, neįmanoma (ir nebūtina) nustatinėti įvykių tikrumo, paminėtų draugų bei pažįstamų realumo – daug svarbesnė asmeninio patikimumo nuojauta. Abiem atvejais susiduriame su detaliomis biografijomis, abiejų poetų eilėraščiuose estetiškai svarbus galingas jausmas, kad pasakojamos istorijos tikros – tikros jei ne istorine, tai psichologine prasme.

Vis dėlto Ch. Bukowskis, skirtingai nei V. Pliura, yra savotiškas stoikas. V. Pliuros tekstuose autoriaus figūra artimesnė tam, ką kritikas Ilja Kukulinas vadina rimtu infantilizmu. Emocijos parodomos be nutylėjimų, jų spektras maksimaliai platus, skaitytoju visiškai pasitikima.

Knyga „Švelnumas pragare“ sudėliota kaip pasakojimas žmogaus, pasitelkusio psichoanalitinį raktą savam gyvenimui rekonstruoti. V. Pliura mus veda paties nueitu keliu: pirmuosiuose eilėraščiuose žinome tiek pat mažai, kiek iš pradžių žinojo jis pats, o paskutiniuosiuose – tiek, kiek autorius žinojo tuo metu, kai rašė eilėraštį. Tai tikras pasakojimas, labai primenantis autobiografinį romaną su juodraštiniais personažais ir pasikartojančiais, siužete plėtojamais motyvais, su nukrypimais į politinę ar filosofinę retoriką, taip pat su laisva kompozicija bei įvykių, nutikusių skirtingais herojaus gyvenimo periodais, slinktimi. Rinkinio dramaturgija aiški, nors ir gana sudėtinga – ji primena holivudinio filmo dramaturgiją su būdingais netikėtais emocinių būsenų pokyčiais. Greičiausiai todėl V. Pliura pagal savo knygą galėjo pastatyti spektaklį.

Dauguma tekstų labai atviri – gerokai atviresni nei dauguma net to paties Ch. Bukowskio eilėraščių. Tokį su seksualine sfera ir, kalbant plačiau, su kūniškais išgyvenimais susijusių detalių tankį regėjau tik antologijos „Daugiau jokių kaukių“ („No more masks“) tekstuose – šioje antologijoje sudėtas įspūdingas XX a. feministinės amerikiečių poezijos korpusas.

Tačiau vargu ar V. Pliurai būdinga įlytinta optika. Seksas jam tėra intensyvesnis sąveikos su pasauliu būdas. Todėl netikslinga ieškoti panašumų su žinoma rusų gėjų lyrika. V. Pliuros neverta lyginti nei su Jaroslavu Mogutinu (panašumų yra nebent su keliais ankstyvaisiais pastarojo eilėraščiais), nei su Jevgenijumi Charitonovu. Pabrėžtinai provokatyvi autorinė pirmojo pozicija ir Pavelo Ulitino paslėpto siužeto stilistiką primenanti antrojo greitakalbė reprezentuoja visiškai kitas poetikas – taip pat ir dėl autorinės savivokos ypatumų. V. Pliuros tekstų kalbantysis man atrodo savarankiškesnis, tolerantiškesnis, suvokiantis ir priimantis savo gyvenimišką patirtį. 

Eilėraštyje ilgu pavadinimu „Kai išmušiau jam dantis prie lovos stovinčia puošnia senamadiška lempa, jis prisiminė, kur jo piniginė“ V. Pliura pasakoja, kaip dirbdamas berniuku-prostitute apiplėšė klientą. Tiesą sakant, apie tai sužinome tik iš pavadinimo. Eilėraštyje aprašomi dalykai nutiko anksčiau nei pavadinime minimas įvykis. Tačiau pavadinimas viskam suteikia atspalvį: iš pat pradžių žinome, kad berniukas, kurį turtingas geraširdis „tėvelis“ nusipirko žiemą gat­vėje ir parsivedė į viešbučio kambarį, šis paauglys, kuris kaip geriausiuose sentimentaliosios literatūros pavyzdžiuose eilėraščio vyksmui plėtojantis sušyla ir prisimena, ką reiškia jaukumas, karšto gėrimo puodelis, šilta lova, eilėraščiui pasibaigus įkaitins klientą „puošnia senamadiška lempa“ ir pavogs jo piniginę. Sentimentalaus pasaulio vaizdas sudūžta, tačiau vietoje tokiems atvejams būdingų išvadų „štai kokiu romantišku brutaliu asilu buvau jaunystėje“ arba „tai štai kokia iš tiesų yra jūsų garbinama buržuazinė visuomenė“ pasirodo gyvas ir beveik beginklis (prieš galimą moralinį pasmerkimą) žmogus.

 

Stanislavas Lvovskis. Kelionė iš Ilinojaus į Los Andželą: apie Vytauto  Pliuros eilėraščius

 

Stanislavas Lvovskis. Kelionė iš Ilinojaus į Los Andželą: apie Vytauto  Pliuros eilėraščius
Citatos iš V. Pliuros rinkinio „Švelnumas pragare“ („Kitos knygos“, 2021)

 

Eilėraščio intonacija neprimena nei provokacijos, nei atgailos prieš skaitytoją. „Taip, – sako autorius, – aš buvau dar visai vaikas, norėjau bent naktį praleisti šiltame viešbutyje – ir aš tai padariau. Nesididžiuoju, bet aš tai padariau.“ V. Pliuros istorijos tikslas nėra pasiteisinti, tai greičiau istorija apie orumą ir suvoktą unikalios patirties vertę, net jei ta patirtis ir nėra labai patraukli.

Tai mus veda link dar vienos įžvalgos. Visuomet, kai kalbama apie įlytintą vieno ar kito tipo optiką (pabrėžtinai moterišką, lesbietišką ar gėjišką), kyla pagunda tekstus, kuriems tokia optika būdinga, laikyti pasakojimais apie tam tikras patirtis. Tačiau „Švelnumas pragare“ pasakoja apie kitką. Ši knyga visų pirma yra apie Ameriką.

Vargu ar yra šalis, kurią rusų sąmonė būtų labiau mitologizavusi nei JAV. Linor Goralik, su kuria kartu vertėme V. Pliurą, pastebėjo, kad vienas svarbiausių šio mito komponentų yra įsivaizdavimas, jog visų amerikiečių biografijos panašios. Pirminio šio įsivaizdavimo šaltinio greičiausiai reikia ieškoti holivudiniuose filmuose. „Švelnumas pragare“ funkcionuoja kaip šio stereotipo paneigimas, nes knygoje pasakojama apie žmogų, kuris dirbo scenaristu tame pačiame Holivude, mokytojavo pradinėje mokykloje, buvo Kalifornijos universiteto absolventas ir iš pažiūros tipiškas vidurinės klasės atstovas ir tuo pat metu gyveno gyvenimą, kokį dauguma vidurinės klasės atstovų gali pamatyti nebent košmariškame sapne. V. Pliuros knyga mums pasakoja, kad liberalios vertybės nesuteikia leidimo į sterilų priemiestinio gyvenimo rojų su tvarkingomis vejomis, bet duoda galimybę gyventi paties pasirinktą gyvenimą.

Toks santykis su pasauliu ir visuomene turi itin svarbią reikšmę rusų poezijai (ir ne tik rusų poezijai, bet rusų – ypač) – reikšmė suteikiama ne vaizdiniui, o galimybei. Viena svarbiausių šiandienio žmogaus problemų – būtinybė nuolat rinkti išsibarsčiusius savo kasdienės egzistencijos fragmentus. Daugybė su darbu, įvairaus pobūdžio bendravimu, religinėmis arba transcendentinėmis patirtimis, seksu, kinu ar internetu susijusių išgyvenimų dažnai menkai tarpusavyje dera, egzistuoja tarsi paraleliai. Kitas pavyzdys: tas pats žmogus iš pradžių patiria įstatymu tapusį žiaurumą (tarkime, armijoje), o tuomet grįžta į visuomenę, kurioje už žiaurumą baudžiama (tiesa, dažnai baudžiama pasirinktinai). Aiškumo dar mažiau, kai susiduriame su patirties perdavimu iš kartos į kartą. Rusijoje šį procesą apsunkina dėl staigių istorinių permainų įsivyravęs žmonių atsiribojimas nuo asmeninės praeities – todėl ir manau, kad V. Pliuros patirtis rusų poezijai itin svarbi.

Klestint tokiam atsiribojimui itin svarbu kritiškai priimti ir rinkti savo patirtis – ne aiškinti, ne sublimuoti pasitelkiant ideologiją, o priimti kaip visumą, visuomet paliekančią erdvės klausimams ir nesupratimui. V. Pliura ne tik sukuria tokio kritiško priėmimo pavyzdį, bet ir tam būtiną kalbą.

 

/ / /

V. Pliura gimė centriniame Ilinojuje, vaikystę praleido ūkyje. Jo tėvas lietuvis išgyveno koncentracijos stovykloje ir po karo emigravo į JAV. Motina – vokiečių ir airių kraujo turinti amerikietė. Kaimietukas, prižiūrėjęs angusų veislės jautukus ir žvejojęs tvenkinyje, paauglys-prostitutė Los Andžele, Vietname kovęsis karys. Scenaristas, prodiuseris, dramaturgas ir režisierius. Savamokslis dailininkas. Pradinės mokyk­los mokytojas. Poetas, eilėraščius rašyti pradėjęs tik 1993 m. – kaip pats sako, „beveik atsitiktinai“.

Šiuo metu (straipsnis publikuotas 2003 m., V. Pliura mirė 2011 m., – vert. past.) V. Pliura gyvena Los Andželo priemiestyje Boldvin Hilse ir dalyvauja projekte „Lamp Art Project“. „Lamp“ bendruomenė siekia suteikti pagalbą psichikos ligomis sergantiems ir viename iš skurdžiausių miesto rajonų gyvenantiems žmonėms. V. Pliura serga maniakine depresija su psichozės epizodais ir panikos atakomis.

Turime beveik idealią biografiją politiniam korektiškumui iliustruoti – sergantis, eilėraščius rašantis gėjus su įspūdinga patirtimi. Akivaizdu, kokių įtarimų gali sulaukti tokia asmenybė ir beveik galima numanyti, kokias reakcijas sukels „Švelnumo pragare“ vertimas į rusų kalbą – jei į knygą išvis kas nors atkreips dėmesį. Konservatyvūs dešinieji „kritikai“ paleis eilinę porciją liūdnų apmąstymų „kur-ritasi-literatūra-išpardavė-Rusiją-ištvirkėliai-bet-nieko-dievas-su-mumis“. „Solidiems žurnalams“ prijaučiantys kritikai piktinsis, kad prastam skoniui ribų nėra. Liberalesni kritikai apsiribos homofobiškais pasišaipymais, kurie net tarp sąlygiškai padorių žmonių šiandien beveik laikomi geru tonu.

Vis dėlto šią knygą būtina perskaityti. Tam yra vienui viena labai paprasta priežastis, kurią savo eilėraštyje visai kitu pagrindu suformulavo Ch. Bukowskis: „...tai pati tikriausia magija, jokios apgaulės.“

Jokios apgaulės.

Vytautas Pliura.

 

Iš rusų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„Новое литературное обозрение“, 2003, Nr. 4.

 

Vytauto Pliuros „Švelnumas pragare“ ČIA