Esu tikras, kad užduotis pagirti Dovydą Grajauską tėra dar vienas likimo man siųstas piktas išbandymas. Nieko nuostabaus, jau kurį laiką man tiesiog nesiseka. Jei žmona prašo paragauti pieno, – nes tam ir esu, kad būčiau išbandytas, ir išbandytas būtų pats pienas, – jis visad sugižęs.

Rašyti D. Grajauskui laudaciją – mieli bičiuliai, primenu, kad tai „iškilmingas pagiriamasis žodis nusipelniusiam žmogui“, – yra didelė nelaimė. Ne tik todėl, kad mus siejanti partnerystė, artimas ryšys ir meilė susiklostė ne vien dėl (jo) poezijos, o – ko gero, dar labiau – nepaisant įvairios gyvenimo poezijos. Viskas yra kur kas blogiau – D. Grajauskas nėra iškilmingas. Rengiasi juodai arba truputėlį kaip samurajus. Jis nėra ir pagiriamasis, išskyrus kai yra giriamas. Bijau, kad jei iškilmingai pagirčiau jį ir paprašyčiau, kad įteiktumėt jam rožių, likčiau nesuprastas. Bet D. Grajauskas yra nusipelnęs.

 

Dovydas Grajauskas. Skaistės Grajauskės nuotr.

 

Tiems, kurie laureato nepažįsta ir, pavyzdžiui, prasilenkdami autobuse papuola į rudų kaip prūdas poeto akių gelmę, greičiausiai teko pajusti tą abejingą, susigūžti verčiantį žvilgsnį, spinduliuojantį ne tiek jautrią ir aukštai plevenančią poeto sielą, kiek – veikiau – pasiūlymą palengva slinkti tolyn ir gal net šiek tiek, truputėlį, vos vos, tiesiog atsiknisti. Klystate. Jis tiesiog drovus ir toks yra jo veidas. Dovydas, kaip dabar madinga, slapta yra empatiškas, jo poezija – irgi. Empatija netrukdo būti geru žmogumi – jis puikiai žino, kad durniui reikia duoti ne kelią, o į dantis. Nors laureatą mačiau mušant tik būgną, pasinaudodamas proga, kad esu už 133 km nuo laureato, norėčiau jį deramai išplūsti.

Dovydai, – kuris jau net labai užaugęs viešai sakė, kad užaugęs visai norėtų būti poetu, – tikiuosi, kad žagsi kas sekundę ir negali atsigerti kaip žmogus, kas mane gal kiek ir paguodžia.

Dovydai, – kuris kadaise sakė, kad jo svajonė žlugusi arba kad gal tokios nė nebuvo, – kad tau vidurius sutrauktų, kad visą parą gertumei vien mineralinį vandenį „Tichė“ ir taip greitai įgytum naujų svajonių.

Dovydai, – kurio poezijos ironija visada atsisuka prieš jį patį, virsdama paslėpta atjauta šalia esančiam, – kad tau antrą premiją skirtų rytoj, trečią – poryt ir taip dar penkias, ir visas turėtum atsiimti Kultūros ministerijoje, o už septintą – lipti į kubilą.

Dovydai, – kurį viešai kalbinti visada iš esmės yra nesąmonė, nes ir pats supranta, kad viską juodu ant balto parašė, ir nėr čia ko be reikalo kalbėti, – kad tau nugara nueitų pagaugais ir niekad negrįžtų.

Dovydai, – kuriam bobelka Irena, apsauginis Osvaldas ir gerokai įšilus Birutė, ir net vargšas Čiorikas atrodo bliuzo ir metro nusipelnę ne mažiau nei Rilke, Degas ar Picasso, – tebūna tau nuodėmės nepelnytai atleistos, kad nuolat jaustumeisi kaltas.

Dovydai, – apie kurį kritikai rašo, kad jo realizmas normatyvus, nes neišlaiko niūrumos svorio ir tuojau peršoka prie lengvabūdiško gatvių folkloro, – te kritikai niekada nepamato jokios tavo liūdnos figūros ir teklesti tavo poezijoje folkloras, nes niekas Marijos žemėje bliuzo neklauso, bet žino, kad rašai apie liaudį ir viskas čia yra tìkra arba bent jau liaudies kūryba.

Dovydai, – teprakeikia tave liaudis, kad rašai negražiai, ir dar apie ją, kaip jau ne kartą prakeikė veidaknygėj, nes, cituoju: „mėšlinoj sieloj – mėšlinos eilės“, „jei matot, kad kažkas blogai, pradėkit nuo savęs gerinti!“, ir niekada tau skųstis tegul teneleidžia, nes rytojus yra šviesus ir dar būtų šviesesnis, jei ne tu, jį sudirbęs.

Dovydai, – kurio interviu apie poezijos knygą spaudoje yra su žyma N-18, nes gyvenimas toks, koks apdainuotas, yra gyvenimas tik suaugusiems, nes sunkus baisiai, o personažai kojas pakratė gal net ir dusyk: iš tikro ir dar išgalvotai, – teateinie pas tave gyvenimo vaikėjimo beigi lengvėjimo metas, ir kas kartą pardavėja dokumento tavęs tepaprašo prieš rašant.

Dovydai, – kuriam kalba ir ritmas yra įgimti, tegyvena tavo ausy kumelaitė ir atžagaria koja tau galvą tespardo kas vakarą, o tavo būgnelis visus stiklus amžinai teišbarškina.

Dovydai, – te tavo pyktis dėl neteisybės ir nudurnėjimo žmogiško būna silpnųjų paguoda, tebūna žinia, kad viskas kaip bliuzas, kaip po senovei – geriau nebus, bet geriausia, kad nebus ir blogiau, – ar bent jau greičiausiai.

Dovydai, – kurio dienos pilkos ir vakarai baisai nuobodūs, – te tavo naktys būna margos, nes jos yra kontrabanda.

Dovydai, – te tavo draugai lėtai nesulaikomai smirsta, nusiprausia ir vėl lėtai nesulaikomai smirsta kuo dažniau netoliese, o vėliau šarvojasi kur nors netoliese, „Aternoj“, po langu, kad spėtum darkart su jais apsiuostyt.

Dovydai, – kuriam ryte Druskininkuos noris dainuoti, kad yra Severiutė, – tenebūnie prie didelio užtiesto stalo tau vietos, nes tu ir esi Severiutė. Ir tada te prisėdus ant laiptų ir padainavus tau merkiasi akys ir vis labiau teprisimerkia, kojas palikdamos atlapas. Ir teaplanko tave miego demonas, kuris yra demonas, nes jis niekada nemiega, taip tapdamas siuto demonu, kuris visada siunta, ir krūmai tave tepriglaudžia nakčiai.

Te senasis Kalvis Kalvaitis tave nutrenkia, Dovydai, ir ištremia į jotvingių gentį. Ir teišplūsta tave draugai šeštadienio vakarą: esi galas, suradęs sau lazdą.

P. S. D. Grajauskas yra puikus poetas, turintis neįtikėtiną kalbos pajautą ir gebėjimą atidžiai pažvelgti į kito vienatvę bei priminti, kad gyvenimas – net jei ir raišas – eina toliau.