Günter Grass. „Katė ir pelė“. Iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

„Katė ir pelė“ – 1961 m. išleista antroji Günterio Grasso „Dancigo trilogijos“ dalis, lietuviškai pirmąsyk pasirodžiusi 1994 m. Ji plonesnė nei kitos trilogijos knygos (naujasis lietuviškas leidimas – vos 176 p.) ir dažnai pristatoma kaip lengviausiai pasiduodanti skaityti. Bet sąlyginis knygos paprastumas – iliuzija. Tie, kas joje įžvelgė vien paaugliškos Joachimo Malkės būties aprašymą, kupiną nuotykių, svaičiojimų, prasimanytų (bet dėl to ne mažiau įtaigių) paslapčių ir atkaklaus vyriškumo siekio, neaprėpė pasakojimo gabaritų. Ši patraukli savybė būdinga daugumai G. Grasso kūrinių: visada leidžiama tikėtis, kad bus proga perskaityti knygą kitaip, įžvelgti po linksmais vaizdeliais paslėptas užuominas.

Rasti jas „Katėje ir pelėje“ neleng­va: G. Grassas kaip visuomet daugybinis – daugiažodis, daugiareikšmis, daugiaspalvis... Simbolių klodai persidengia užstodami vienas kitą: metaforų vaidmuo tenka tiek paskiriems sakiniams ar trumpiems epizodams, tiek ištisoms pastraipoms, net skyriams. Tekste apstu ir išplėstinio simbolinio kodavimo, besitęsiančio nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Vienas tokių simbolių – vanduo, skiriantis viešąją, visiems prieinamą pasaulio dalį nuo gelmėse esančių mistinių klodų. Romano pradžioje Malkė mokosi plaukti, vėliau, perpratęs techniką, tampa geriausiu nardytoju vaikiščių kompanijoje, kol kartą paniręs nebegrįžta, taip tarsi demonstruodamas apsisprendimą likti po vandeniu atrastoje erdvėje – slaptoje nuskendusio laivo pirmugalio (beje, J. Kunčino vertime šis netradicinis terminas kartojamas net kelis sykius) kertelėje, kurią prisitaiko savo vienatvei. Embleminis knygos leitmotyvas – skaitytojams nuolat primenamas epizodas apie katę, susigundžiusią krutančiu ant pievelės snaudusio Malkės Adomo obuoliu ir užšokusią jam ant kaklo. Nesvarbu, kad tikslių šio įvykio aplinkybių vėliau niekas nebeprisimena: kartais teigiama, jog norinti žaisti katė griebė Malkę už kaklo pati, kartais pasakojama, jog kažkas ją specialiai užmetė. Svarbiausia, kad vėliau pagrindinio knygos herojaus gyvenimas pradeda staigiai keistis drauge su to meto istoriniais įvykiais įgydamas pagreitį. G. Grassas taip atkreipia dėmesį į atsitiktinumų svarbą: kas dabar žino, ką derėtų kaltinti dėl vėliau nutikusių dalykų ‒ katę, politikų veiksmus, aukštesniąsias jėgas ar tiesiog gyvenimą...

Esminiai knygos klausimai, kaip ir visoje „Dancigo trilogijoje“, susiję su atsakomybės problematika: kiek už istorijos eigą atsakingas kiekvienas iš mūsų, ar aplinką ignoravusiam individui tenka mažesnė kaltė nei aktyviai ją kūrusiam, ar priešinimasis vyraujančiai vystymosi krypčiai galės išlaisvinti nuo prisiminimų naštos, nuo minčių apie tai, kad besipriešinant neišnaudotos visos galimybės? Antrojo pasaulinio karo metais bręstančių Dancigo paauglių būrelio kasdienybės aprašymas labai tinka ieškant atsakymų į panašius klausimus. Toks erdvėlaikio pasirinkimas leidžia autoriui įtaigiai atskleisti ir dar kelis reikšmingus aspektus.

Pirmas jų – kaip bėgant laikui visuomenė pripranta prie būsenų, kurios anksčiau rodėsi nepriimtinos. Karui užsitęsus, Malkė ir jo draugeliai nejučia suauga (siekdami pasirodyti prieš kitus, rūpinasi nebe pakabukais ant kaklo, o galimybe pasigirti kariniais žygdarbiais), tačiau nesusimąsto, jog tai, kas vyksta aplink, vis labiau panašėja į visuotinį pamišimą. Antrasis – sutelkęs dėmesį į bendrųjų visuomenės konstruktų raidą, o ne veikėjų psichologines peripetijas, G. Grassas išryškina aplinkybių poveikio visuotiniams pokyčiams nereikšmingumą. Plintant karo siautuliui visi lieka, kokie buvę (mokytojai įgyvendina mokymo programą, šėliojantys mokiniai jų neklauso, berniukai nardo aplink nuskendusį laivą ir kirkina mergaites kine), nors puikiai jaučia rutinos fatališkumą: „Tuo metu mano mamytė palaikė ryšį su vienu, rodos, Todto organizacijos statybos vadovu. O gal ji vis dar virė nuo skrandžio opos kenčiančiam oberleitenantui Štyvei bedruskius dietinius valgymus, kurie jį taip pririšo prie mūsų namų? Ir vis dėlto vienas šitų ponų nesivaržydamas įsispyręs į mano tėvo šlepetes vaikštinėjo po mūsų butą, beje, net nesuvokdamas, kaip tai simboliška. O motina, tarsi sekdama iliustruoto žurnalo patarimais, sukūrusi namų jaukumą iš kambario į kambarį tampė akivaizdų gedulą“ (p. 132). Taip autorius tarsi ramina skaitytojus: viskas laikina, viskas praeina, prie visko priprantama. Bet kartu nuolat primena ant Malkės užšokusią katę pabrėždamas – net ir toks, regis, nereikšmingas mažmožis geba viską pasukti netikėta linkme.

Pabaigoje mėginsiu nuraminti tuos, kuriems atrodo, kad apžvelgdamas knygos siužetą nuklydau tuščių išvedžiojimų link. Egzistencinius G. Grasso kūrybos klausimus akcentuoju ne šiaip sau. Vargu, ar LRS leidykla, per porą metų išleidusi naują rašytojo romanų seriją, turėjo kokių nors slaptų minčių, susijusių su Lietuvos piliečių mentaliteto virsmais, bet šie leidiniai mus pasiekė pačiu laiku. Ko gero, būtent šiandien, kai daugelis karštai ginčijasi dėl karo ir pokario peripetijų, Vasario 16-osios akto originalumo, nepriklausomybės šimtmečio minėjimui skirtos simbolikos tinkamumo etc., pradedame įsisąmoninti savosios praeities svarbą. Praeities, apie kurią – nors ir neįklimpstant į istorinių faktų gausą – nuolat kalbama „Katėje ir pelėje“. Praeities, kuri, lyg romane aprašomas nuskendusį minų tralerį dengiantis žuvėdrų mėšlas, „gumulėlis po gumulėlio kaupdavosi sluoksniais“. Besiskverbiantiems gilyn G. Grassas labai padeda. Skaitydamas jį suvoki: nesvarbu, po ką kapstaisi, svarbu pažinti ne tik paviršių. Taip, kaip tai mėgino daryti Joachimą Malkę supę vaikėzai, žiautarodami kalkėtus nuo laivo tiltelio nukrapštyto mėšlo gabaliukus, kurie „neturėjo jokio skonio – gal atsiduodavo gipsu ar žuvų miltais, o gal viskuo, kuo tik norėjai: laime, mergaitėm, ponu Dievu“ (p. 8).

 

Günter Grass. „Šuniški metai“. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Istorinės atminties problemos nag­rinėjamos ir „Šuniškuose metuose“ –­ 1963 m. pasirodžiusioje paskutinėje „Dancigo trilogijos“ dalyje, kurios vertimas į lietuvių kalbą išleistas 1997-aisiais. Šįsyk romane pabrėžiamas mėginimas pasislėpti nuo istorijos atliekant parodomąją atgailą, išsižadant praeities nuoskaudų: „Toks elgesys vis labiau ir labiau darosi visų veiksmo dalyvių pagrindine gyvenimo taisykle: pamiršti! Nosinėse, rankšluosčiuose, pagalvių apvalkaluose ir skrybėlių pamušaluose siuvinėjami šūkiai: „Kiekvienas turi mokėti pamiršti.“ Užmaršumas natūralus dalykas. Atmintyje turi gyventi malonūs prisiminimai, o ne kankinančios baisybės. Sunku prisiminti ką nors teigiama. Todėl kiekvienas privalo turėti ką nors, kuo jis galėtų tikėti: pavyzdžiui, Dievą; arba jeigu negali tikėti jį, tai tegu tiki grožiu, pažanga, geru pradu žmoguje ar šiaip kokia idėja – Mes čia, Vakaruos, tvirtai tikime laisve, vis dar“ (p. 549).

Žodžiai, be abejo, skirti vokiečiams, apimtiems masinės viešųjų išpažinčių manijos praėjus maždaug dešimtmečiui nuo karo pabaigos. Bet kaip puikiai šios grasišku sarkazmu persunktos eilutės tinka dabarčiai, kai noras visur (neišskiriant nė mūsų „nuolat atsiliekančios“ šalelės) ir visada (nepaisant, ar to reikia) demonstruoti liberalų požiūrį tapo savotiška mada. Ar to gana, ar galima atsipirkti vien demonstravimu? Tai pagrindiniai „Šuniškų metų“ klausimai.

Rašytojo atsakymas į juos vienareikšmis: ne! Nemalonių atminties kertelių negali uždengti joks tikėjimas – iš jų besiskverbiančios mintys verčia abejoti savimi, aplinkiniais, gimtine, tikrove, viskuo, kas galėtų virsti praeities duobes užglaistančia medžiaga. Tad ką daryti? Kaip atsikratyti tos šuniškos patirties, kaip išmesti iš galvos metus, kai šuns kilmė (romano veiksmas vystosi lyg bibliniame epe – susiejant atskirus laikotarpius su aviganių genealogijos atstovais, kilusiais iš mitinės Lietuvos vilkės) buvo svarbesnė už žmogaus prigimtį?

Pasakodamas apie šunišką pagrindinių veikėjų Valterio Materno ir Edžio Amzelio gyvenimo tarpsnį G. Grassas išmėgina įvairius galimų atsakymų variantus. Romaną sudaro trys dalys („knygos“): „Ankstyvosios pamainos“, „Meilės laiškai“ ir „Materniados“. Pirmoje dalyje Maternas ir Amzelis – draugai, kuriems bręstant lemta stebėti Trečiuoju Reichu virstančios Vokietijos agresijos augimą. Antroje dalyje jų aplinka aprašoma žvelgiant iš šalies – tam panaudojamas savotiškas epistolinio žanro formatas. Pabaigoje tiesioginį susirašinėjimą keičia svetimų laiškų perpasakojimai. Šįsyk Materno ir Amzelio bičiulis Haris Lybenau, laiškais besikreipiantis į pusseserę, tame pačiame draugų būrelyje besisukiojančią Tulą Pokryfkę, nušviečia gerokai platesnį laikotarpį – nuo 1927 m. iki karo Europoje pabaigos. Trečioji romano dalis – bene svarbiausia. Joje iš belaisvių stovyklos paleistas Maternas blaškosi po karo nualintas vokiečių žemes ieškodamas buvusių pažįstamų ir bendražygių.

Būtent „Materniadose“ išryškėja jau aprašytų įvykių tikrasis svoris, mėginimų teisingai juos įvertinti neįmanomybė. Materno klajonių tikslas – atkeršyti už praeities skriaudas, ypač už tas, kurias dėl savo gyslomis tekančio iš dalies žydiško kraujo patyrė jo draugas Amzelis. Jam nesvarbu, kad prie nemenkos Amzelį ištikusių nelaimių dalies prisidėjo ir pats. Jis norėtų pamiršti, kad kadaise priklausė ne tik komunistų partijos kuopelei, bet ir fašistuojančių SA rudmarškinių būriui.

Maternas mano, kad kerštas padės atstatyti teisybę, leis užsimiršti („Aš ateinu teisti su juodu šuniu ir sąrašu vardų, įrėžtų mano širdyje, blužnyje ir inkstuose, JIE NORI LIKTI BE RANDŲ“, p. 440). Bet jau pirmasis mėginimas atsiskaityti už praeitį buvusio SA būrio vado Zavackio namuose nueina perniek: užuot nuteisęs vienos iš savo organuose įrėžtų pavardžių savininką, prisigėręs bulvinio šnapso keršytojas kartu su šeimininkais gula į lovą. Grupinio sekso scenos aprašymas netrukus perauga į prasminį būtojo laiko įvykių atpirkimo vaizdinį: „O, atvirų durų naktie, kai Inguliukas turi atsigult ant šoniuko, kad draugas galėtų prieit iš pryšakėlio, o vyras mandagiai iš paskuigaliuko: Ingės skylėj taip erdvu ir gera (...). Tik kad ne tas nerimas. Ak, tu draugyste supainiotoji! Kiekvienas kito fenotipo. Ketinimai, leitmotyvai, žudymo motyvai, skirtingos patirtys, sudėtingos harmonijos siekimas: tiek galūnių! Kas čia ką bučiuoja? Ar tu – ar aš? Kas dar čia gali reikšti pretenzijas? Kas žnaibo pats save, kad kita pusė rėktų? Kas čia ketina teisti su širdyje, blužnyje ir inkstuose įrėžta pavarde? Būkim teisingi. Kiekvienas nori bent kiek pabūti saulėj. Kiekvienas nori pabūt ten, kur geriau“ (p. 447).

Problemos neišsprendžia ir vėlesni Materno mėginimai atsiteisti su praeitimi. Jų aprašymas „Šuniškuose metuose“ vis grąžina prie to paties klausimo: ar įmanoma atstatyti teisybę? Gal gyvenime, kaip ir romane, viskas užkoduota, o mūsų elgsenos variantai priklauso nuo to, kelintas kilmingosios šunų dinastijos atstovas sukasi aplink kojas viename ar kitame epizode? Šį įspūdį sustiprina ir visai trilogijai būdingi nuolatiniai atsikartojimai: apsukus ratą, grįžtama prie tos pačios tematikos, tų pačių veikėjų, tos pačios kasdienybės neišvengiamumo. Besisukantys ciklai įtraukia, užburia ir galiausiai vėl bloškia atgal...

Skaitytojus gali sudominti ne tik (o gal net ne tiek) filosofinių pradmenų link vedantys klausimai, bet ir lietuviški motyvai. Kaip ir visoje G. Grasso kūryboje, „Šuniškuose metuose“ jų nestinga. Be minėtos Lietuvos vilkės, nuo kurios prasidėjęs garsiųjų šunų giminės medis per Perkūną, Zentą ir Harą atveda iki pačiam fiureriui padovanoto Princo, knygoje kartojasi ir pagoniškų baltų dievų, Lietuvos upių, miestų, kunigaikščių vardai. Čia susidursime su Perkūnu, Pikoliu ir Patrimpu, perbridę anapus Ragainės kliuksinčius pelkynus stebėsime ledonešį Šešupėje, išgirsime apie Vytauto, Kęstučio, Radvilų ir kitų didikų karines bei politines gudrybes. Nuo stabmeldystės laikų iki XX a. vidurio vedanti tikrų ir išgalvotų įvykių kombinacija pakylėja knygą į istorinio mito kategoriją ir... vėl grąžina prie egzistencinių problemų.

Tad gal neverta jų vengti? Ypač šiandien, kai dauguma tautiečių pagaliau susimąstė apie atsakomybę: dėl šuniškos praeities, šuniško elgesio, šuniškų santykių. Tegul ir pavėluotai. Skaitykime, galvokime ir nesikandžiokime.