Vidas Morkūnas. „Reportažas iš kiaušinio“. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungosleidykla, 2012.

Regis, Danutė Kalinauskaitė apie Vidą Morkūną bus pasakiusi: rašo nedaug, bet gerai. Iš tiesų, parašęs Vidas Morkūnas viso labo dvi knygas – šią, minimą apžvalgoje, ir dar vieną, novelių rinkinį „Manekeno gimtadienis“, išleistą ar tik ne PK serijoje 2001 metais. Jau tada mane pribloškė neįprastas šito autoriaus rašymas: jo hiperrealizmas atrodo nesuvaidintas, neutriruojamas, be jokio melodraminio ekshibicionizmo. Toks pat autentiškas, kaip autoriaus vaizduojamas pasaulis. Su „dusnia senstančių daiktų laikinybe“ – itin keistu, slogiu, gyvų daiktų ir mirusių žmonių pilnu pasauliu. Morkūno pasaulis – kaip kiaušinis, kuriame gyvybiniai procesai vyksta, sakyčiau, visai kitokia trajektorija, negu įprasta. Kiaušinis čia nebėra gyvybės simbolis, veikiau mirties alegorija, taigi kiaušinio pasaulis Morkūno prozoje pasmerktas ne kaltis į išorę, išsiveržti į erdvę, o trauktis į save. Tokia mažutė besitraukianti visata, artėjanti prie paslaptingo singuliariumo taško. Vargiai iš jo beišsiris dinozauras ar višta.

Pasakojimas pavadintas „reportažu“ –­ vadinasi, pasakojimas pretenduoja į taupumą, tikslumą, jame nebus metaforų, interpretacijų ir panašių stilistinių grožybių, šiaip jau būdingų beletristikai. Iš dalies taip ir yra. Barokinės sakinio figūros autoriui nebūdingos. Jis bando kalbėti, sakyčiau, netgi preciziškai – neretai tvarkingai ir tiksliai vardydamas daiktus, objektus, reiškinius, vyksmus. Bet vienas iš tų daiktų – objektų būna toks keistas, kad toji tikslinga tvarka atrodo visiška nesąmonė. Pavyzdžiui, pasakotojui beeinant namo, į glėbį jam įšoka žvėrelis. Jo išvaizda nefiksuojama, bet galima tikėtis, kad žvėrelis – mielas, pūkuotas, ieškantis žmogiškos šilumos. Pasakotojas parsineša žvėrelį namo, sukala dėžę, laiko mūriniame tvartelyje su triušiais, šienu, dviračiais ir panašiai. Viskas būtų paprasta, jei tas žvėrelis nebūtų mirtis. Jo vardas nuo teksto ir nuo skaitytojo sąmonės tarsi atskirtas – figūruoja tik pavadinime. Kaip mįslės įminimas: mįslė vienur, atsakymas –­ kitur.

Vienas gražiausių knygos kūrinių – apsakymas apie upę Letą. Pasakojimas toks vizualus ir spalvingas, kad vien sapnui nepriskirsi. Tai veikiau giesmė apie dylančią atmintį ir pienišku balkšvumu užliejančią užmarštį, kurią galima sieti ir su fizine mirtimi, ir su beprotybe. Galbūt autorius, prisimindamas tragiškąjį Edgarą Alaną Poe, bandė pasakyti, kad irstant kūnui, pamažu irsta ir siela, bent jau toji, kurią suformavo nerūpestingas ir sotus gyvenimas?.. Gal todėl ir apsakymo pavadinimas toks – „Mėsa ir musės“. Smūgis vartotojiškam pomirtiniam gyvenimo supratimui. Tokiam panašiam į senovės faraonų, kai tikėta, kad prisikelsi kartu su visais savo daiktais ir vergais. Tačiau šiuo atveju pavadinimas nežada prisikėlimo, kad ir kokie gražūs būtų dar bandančios save išlaikyti, įsikabinti į kūno „mėsą“ sąmonės sapnai.

Apskritai ramų kultūros vartotoją (kartais norisi pasakyti – atrajotoją) Morkūno pasaulis gali ir papiktinti. Štai apsakyme „Savaitgalis“ viskas vyksta vos ne kaip kokiame „Rojuje Lietuvos“: rūkoma antiena, iš rūsio nešami marinuoti agurkai, užstalėj aidi dainos, girti giminaičiai stripinėja kieme ir laisto patvorio jurginus... Šventė kaip reikiant, nesvarbu, kad laidotuvės, nes ir pats velionis draugiškai sėdi prie stalo ir ragina kelti taurelę.

Ir kuo gi čia piktintis? Kad velionis –­ gyvas? Ar ne per daug mes, lietuviai, kaip tauta, esame smulkmeniški? Senovės prūsai dėl to galvos nesuko.

Būdingas ironiškai Morkūno pasaulėvokai ir apsakymas „Skenduolės“. Skaitytojui tarsi užmenama mįslė: gyvos ar negyvos yra abi apsakymo veikėjos, motina ir dukra, gyvenančios vamzdyje šalia savo namų gaisravietės?.. Apsakymo pradžia: „Kai motiną pagaliau rado, atrodė ji kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių.“ Apsakymo pabaiga: „Mamytė apsimyžusi gulėjo suragėjusių skarmalų migyje. Atrodė kaip negyva.“ Tiesą pasakius, ta mamytė – lyg koks fantomas, jos gyvastingumą sunku įrodyti, bet štai apleista jos mergaitė tikrai gyva, nes peralkusi, ėdama utėlių, ujama suaugusiųjų, o gal ir nepilno protelio, nes monetas, užuot ką nusipirkusi, sumeta į vandenį ir žiūri, ar blyksės saulės spinduliuose. Gyvumui kartais ir tokio įrodymo užtenka...

Apskritai nepatarčiau šios knygos skaityti lietuviams, kurie, emigravę į užsienį, lietuvybės sklaidą supranta kaip šakočių ir kugelio propagavimą, o lietuvių tautą –­­ kaip rūpintojėlių ir koplytstulpių drožėjų, poetų pranašų ir sąžiningų statybininkų būrelį. Viename išeivijos laikraštyje tautiškai nusiteikusi moteriškė (iš aistringo tono spėju, kad emigravusi pedagogė) baisingai pasipiktino fotografu, kuris savo nuotraukoms pasirinko kažkokį apleistą lietuvišką bažnytkaimį su jo svyrančiais stogais ir personažais. Ji suvokė tai kaip sąmoningą tautos juodinimą. Kas būtų, jeigu perskaitytų Morkūno knygą?.. Baisu ir pagalvoti.

Kadangi skaitantieji yra protingi arba bepročiai, tai aš tyliai viliuosi, kad toji moteriškė knygų neskaito ir pasvirusio pasaulio dainius Morkūnas nebus apjuodintas.

Max Frisch. „Homo faber“. Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2013.

1957 metais parašyto Maxo Fri­scho romano naujas leidimas – patogioje „Baltų lankų“ serijoje „Mažos didelės knygos“. Lietuviškai taip pat išleistas „Štileris“ (1970 m. „Vagoje“) ir „Tarkim, aš Gantenbainas“ (1998 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje). Kadangi rašytojas – seniai pripažintas klasikas, ir ne tik romanistas, bet ir dramaturgas, jo bibliografija solidi, tačiau minėtieji trys romanai yra geriausiai žinomi. Gerai žinomais galima pavadinti ir rašytojo gyvenimo faktus, kurie siejo jį su Ingeborga Bachman ir Mariana Olers, antrąja jo žmona, ir vėliau atsispindėjo autobiografiniame rašytojo apsakyme „Montaukas“.

Lotyniška frazė homo faber reiškia žmogų kalvį, vertybių gamintoją, meistrą. Čia itin tinka ir posakis, kadaise buvęs labai populiarus, – „žmogus yra savo likimo kalvis“. Tiesą pasakius, savo populiarumo jis neprarado ir šiandien, tik kalvystę pakeitė moderniosios technologijos, o žmogų –­ tam tikros visuomenės grupės, pavyzdžiui, politikai. Homo faber tipo žmonių apstu ir šiandien, jų veikiausiai bus visada – todėl ir romanas, ko gero, nepasens. Ir Frischo romano veikėjui, Valteriui Feiberiui nieko nėra nepaaiškinamo ir nelogiško – jis netiki nei likimu, nei atsitiktinumais, nei keistenybėmis.

Man įsiminė toji romano vieta, kai dykumoje, lėktuvui patyrus avariją, Feiberis naktį žiūri į tyrus ir mato „daiktus tokius, kokie jie yra“: nei uolų panašumo į žvėrių dantis, nei paslaptingo mėnulio, nei vaiduoklių, nei prakeiktų sielų, tik agavos, smėlis, sugedęs lėktuvas ir driežai. „Kodėl aš turiu jaudintis dėl to, ko visai nėra?“ –­ sako jis, ir jo žodžiai, tiesą pasakius, atrodo besą racionalūs, o tam tikromis aplinkybėmis ir labai paguodžiantys.

Kita vertus, Feiberis – ne filosofas, o technikas, technokratas, taigi jo empirinis pažinimas ir negali apibrėžti to, ko „visai nėra“. Juolab kad jis sąmoningai eliminuoja iš savo empirinių pojūčių vaizduotę. Sutinku, kad neretai vaizduotė, ypač jei ji laki, –­ tikra našta, galbūt netgi siaubas. Bet argi ne ji yra savotiška žmogaus gelbėtoja, ar ne ji išskleidžia ir suglaudžia etinius ir estetinius prieštaravimus, ar ne ji yra dvasios viršūnės ir prarajos?.. Ar galima būtų neigti, kad jeigu Feiberis būtų apdovanotas vaizduote, romano vyksmas būtų pakrypęs kitaip, tarkim, daug racionalesne linija –­ juk vaizduotė mėgsta paradoksus?

Tačiau Feiberio nuomonė dėl vaizduotės tvirta („Aš negaliu įsivaizduoti jokios nesąmonės, vien norėdamas kažką išgyventi“), todėl atsitiktinumas ir sugriovė jo gyvenimą. Vertybių gamintojas, žmogus meistras, likimo kalvis sunaikino savo vertingiausią kūrinį. Keliaudamas susipažįsta su trisdešimčia metų jaunesne moterimi ir ja susižavi, nežinodamas, kad ji –­ jo dukra. Racionalus protas nepalieka jo iki paskutinės minutės, – sunku būtų to neįvertinti kaip teigiamybės, – tačiau nei dukters žūties, nei jo paties ligos nenumato. Netgi mirtis, tas racionaliam protui logiškai, o ne mistiškai suvokiamas procesas, pasirodo besąs atsitiktinumas: jis gelbėjo dukrą nuo gyvatės įkandimo, o ji mirė „dėl to, kad nebuvo diagnozuota kaukolės pagrindo fraktūra, compressio cerebri, kurią sukėlė jos griuvimas nuo žemučio šlaito. Arteria meningica media sužeidimas, vadinamoji epiduralinė hematoma, kurią lengvai buvo galima pašalinti operacija (kaip man sakė)“. Toks sausas mirties priežasties išvardijimas dar labiau pabrėžia jos atsitiktinumą.

„Kuo gi aš kaltas?“ – klausia savęs Feiberis. „Aš nedūmiau akių merginai“... „aš pasipiršau jai, nors nebuvau įsimylėjęs“... „Kodėl aš jos ieškojau Paryžiuje?“ Daugybė klausimų, kylančių žmogui, matančiam daiktus tokius, „kokie jie yra“. Bet argi jis žino, kokie jie yra? Štai kad ir Zabeta – juk racionalus jo protas ilgai nepripažino galimybės, kad jinai – jo dukra. Ji turėjo būti „tai, ko visai nėra“. Kaip į drakonų dantis panašios naktinės kalvos Tamaulipaso dykumoje, kurioje nukrito lėktuvas, kaip „prakeiktos sielos“, besi­blaškančios mėnesienoje, kaip visi kiti atsitiktinumai, kuriais gyvenimas apdovanojo Feiberį.

Atsitiktinumai, ko gero, yra logiškos žmogaus gyvenimo grandys, kad ir kokie keisti ar kvaili jie atrodytų mūsų protui, besistengiančiam nusikalti savo likimą pagal vienokią ar kitokią formulę.