Mindaugas Kvietkauskas. „Gruntiniai vandenys“, V.: „Odilė“, 2025

 

Mindaugas Kvietkauskas, „Gruntiniai vandenys“

Truputį keista rašyti šiuos žodžius – antroji literatūrologo, eseisto, vertėjo ir poeto Mindaugo Kvietkausko poezijos knyga. Pirmoji – „Rabi“, laimėjusi Rašytojų sąjungos Pirmosios knygos konkursą, buvo išleista 1998 (!) metais. Ne veltui knyga vadinasi „Gruntiniai vandenys“, o tekstas ant viršelio skelbia: „ilgai tekėjusių nematoma vaga eilėraščių proveržis“.

Knyga tikrai palieka kruopščiai apgalvotos, ilgai ir su meile puoselėtos visumos įspūdį (čia verta paminėti knygos grožį sukūrusią dailininkę Sigutę Chlebins­kaitę), joje skamba darnus ir brandus balsas. Truputį neįprasta knygos struktūra: kiekvienas skyrius pradedamas savotišku įvadu – poetine esė. Kiekviename skyriuje taip pat yra po vieną ar du poezijos vertimus. Tie vertimai, papildantys, praplečiantys autoriaus balsą, kartu tarnauja ir kaip poetinio dialogo priemonė – poetas versdamas kalbasi su kitais jam svarbiais poetais.

Pusiausvyra tarp intymios dviejų žmonių santykių istorijos ir miesto, regiono, Europos istorijos yra viena iš M. Kvietkausko rinkinio temų. Autoriaus intelektualumas – juslingas. Meilė čia yra ir santykių, ir aliuzijų pynė. Poezija, kultūra, architektūra, menas padeda kalbėti apie jausmus, o jausmai grąžina prie žmogaus. Rašoma apie elegišką, ilgesingą, pabaigos nuojautų kupiną meilę. Tokie eilėraščiai (daugiausia jų trečiame skyriuje „Intakų gyslos“) intymią poeziją iš atviro išsipasakojimo, proziško atsivėrimo sugrąžina į kultūros lauką ir klasikinės poezijos erdvę.

Kitos temos – vaikystė ir pašaukimas, vienatvė, kartu ir šiuolaikinio pasaulio būsenos. Šaknų, gelmių ieškojimas primena asmeninę poetinę archeologiją. Prie miesto, valstybės, pasaulio istorijos autorius prideda savo istoriją ir jos refleksiją.

Antrame skyriuje pasigirsta trubadūro, juokdario balsas, jis prasiveržia poetine daina, bravūrišku gyvenimo teigimo šūksniu. Gyvybės ir mirties, „taško begalybėje“ temą išryškina autoriaus poetinis pokalbis su lenkų kūrėja Anna Swir (jos eilėraštis „Negimusi“ ir autoriaus eilėraštis „Nėštumas“).

Aiškiausiai šioje knygoje girdimas balsas yra Vilniaus – daugialypio, daugiasluoksnio, pamiršto ir sunaikinto. Poetas rašo apie tai, kas pradingę ir ką galima atkurti, apčiuopti, net restauruoti. M. Kvietkauskas eilėraščiais stengiasi grąžinti sostinei miestiškumą ir paslaptį, nutildytą žydišką balsą, kultūros gyvenimo įtampą. Elegijos, odės tonais, senųjų lietuvių rašytojų kūrybos perprasminimu, jų žodynu Vilniaus istorija įgyja tūrį, ji grąžinama į europietišką tėkmę.

Įvadinėje esė autorius kalba apie „žiūrėjimą į tai, kas vyksta ties riba“, apie tai, kad „niekas čia nėra galutinai nubrėžta“, taip įduodamas mums knygos supratimo raktus.

 

„Bet sušnabždi man: o jeigu

šio miesto esmė dar išlikus,

o jeigu per mus dar gali

sugrįžti jo bokštų era.“

(p. 107)

 

Toms Treibergs. „Tankmė“, iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas, V.: „Baziliskas“, 2024

 

Toms Treibergs, „Tankmė“

Leidykla „Baziliskas“, regis, bus pirmoji, taip rimtai užsimojusi leisti šiuolaikinę latvių poeziją. Ir ne kąsneliais, ne įvairaus plauko antologijomis, o atskirų autorių knygomis ar rinktinėmis. Taip mes susipažinome su Arčiu Ostupu, Jeļena Glazova, Monta Kroma.

Pernai pasirodė poeto, režisieriaus, aktoriaus ir žurnalisto Tomo Treibergo (g. 1985) knyga „Tankmė“ („Biezoknis“), Latvijoje išleista 2019 m. Ją vertė Dominykas Norkūnas. Pavadinimas „Tankmė“ labai tiksliai apibūdina T. Treibergo poeziją. Jo eilėraščiai – nelengvai atveriami, kupini gaivališkos jėgos ir tamsios paslapties, savotiško poetinio atkaklumo gyventi, smalsumo. Imažistiniai, tikslūs, ekspresyvūs vaizdai, peizažai, aplinkos detalės derinami su vidinių būsenų slinktimi. Rašytojo poezijos laukas yra erdvus ir gana abstraktus, konkrečių erdvės taškų, įvykių, asmenybių jame nedaug.

Rinkinys skamba taip, tarsi būtų rašytas baigiantis pasauliui arba sėdint ant to pasaulio krašto. Net gamta nėra romantiška ar draugiška, ji tiesiog yra – atšiauri, šiaurietiška, priimanti tiek, kiek pats esi pasiruošęs jai atsiverti. O visa kita – politika, žmonių santykiai, istorija – tėra trumpalaikiška. Net eilėraštyje apie Auš­vicą „visa menantys ir sergstintys“ yra medžiai. Na, ir kiemsargis. Arba – Kiemsargis.

T. Treibergo eilėraščiai kai kur atrodo sunkiasvoriai, kai kur pernelyg ezoteriški. Jie reikalauja atidaus įsiskaitymo, tačiau ritmingas poetinis pasakojimas, vaizdų seka ilgam išlieka atmintyje. Visas „Tankmės“ paveikslas ima aiškėti tik per ją prasibrovus, pamažu.

Knygą puikiai papildo mįslingos, poetiškos, frag­mentiškos ir melancholiškos Dominyko Andriuškevičiaus fotografijos. Tarp vaizdų ir teksto užsimezga gražus lietuviškas ir latviškas dialogas: spalvomis, nerimastinga nuotaika, prieblanda.

 

„Jei užpjudytų nebūtimi –

priešinčiaus.

Jei užpjudytų laiku –

priešinčiaus.“

(p. 33)

 

Dane Zajc. „Kalba iš žemės“, iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė, V.: „Slinktys“, 2024

 

Dane Zajc, „Kalba iš žemės“

Slovėnų poetas Dane Zajcas (1929–2005), pasak kito slovėnų poeto Alešo Štegerio – „slovėnų ir visos Europos poezijos šamanas“, vienas žinomiausių šalies poetų, pagaliau prabilo lietuviškai. Dvikalbę, iš keleto rinkinių sudarytą knygą vertė Kristina Tamulevičiūtė.

Skaitant šią itin ryškią – spalvomis ir įvaizdžiais – poeziją, ima atrodyti, kad autorius kas rytą atnašauja kruvinas aukas, perpiet šoka su būgnu, o vakare medituoja. Tai tikrai šiek tiek ritualinė poezija: labai intensyvi, pilna nuolat kartojamų įvaizdžių, parašyta progiesmiu, gana niūri, tačiau tokio niūrumo, koks būna prieš prasigiedrijant.

D. Zajco pasaulis yra grėsmingas, pavojingas, kruvinas, dažnai tylus ir tuščias, kupinas biblinės ir groteskiškos vaizdinijos. Atrodo, kad poetas įnirtingai, su skausmu ardo pasaulį ir žmogų į sudedamąsias dalis, bando tą pasaulį ne sukurti, o iškurti, sugrąžinti į pirmykštį būvį. Šituo pasiutimu autorius, kaip ir jo rašomi eilėraščiai, primena britų ir amerikiečių poeto Tedo Hugheso „Varną“. Tik Varnas yra triksteris, demiurgas, cinikas, o D. Zajco poetinis pasaulis (beje, neturintis vienijančio herojaus) yra tragiškas, liudijantis tik mirtį ir dažnai bergždžiai ieškantis prisikėlimo.

Viltį teikia tai, kad D. Zajco pasaulio centre, pačioje šerdyje, slypi paslaptis – neperteikiama žodžiais, neišsakoma, bet esanti. Dalį poeto tekstų sudaro pastangos tą paslaptį išgliaudyti, nusakyti, apibūdinti ir kartu šios, regis, neįmanomos pastangos refleksija.

Derėtų paminėti taupų, taiklų K. Tamulevičiūtės vertimą ir jai pagelbėjusį redaktorių Vladą Braziūną – puikus žodžių ir frazių parinkimas, suveržta frazė tikrai atsirado su juo bendradarbiaujant. Labai tikiuosi, kad geros poezijos mėgėjai susidomės poetu ir jo rinktine. Be jokios abejonės, ji yra viena geriausių pernai išleistų verstinės poezijos knygų.

 

„Sieloj nešioju kruvinos

virvės mazgą

ant ąžuolo kuolo.“

(p. 19)

 

„Šviesa šiaurinė. Estų poezijos rinktinė“, sudarė ir vertė Danutė Sirijos Giraitė, V.: „Slinktys“, 2024

 

„Šviesa šiaurinė. Estų poezijos rinktinė“

Pernykščiai metai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo paskelbti estų literatūros metais. Pasirodė nemažai estų prozos vertimų, o kalbant apie poeziją vertėtų paminėti žinomiausios estų literatūros vertėjos Danutės Sirijos Giraitės sudarytą ir verstą pirmąją Lietuvoje dvikalbę estų poezijos antologiją. Joje rasime vienuolikos įvairių kartų autorių kūrybą.

Pažiūrėkime, kaip estų poezija atrodo šioje antologijoje. Beje, kalbant apie antologijas dažnai pamirštama, kad jose atspindimas ne objektyvus tam tikros šalies ar epochos paveikslas, o subjektyvus – priklausantis nuo sudarytojo ar sudarytojų atrankos, supratimo apie poeziją, įvairių kitų aplinkybių.

Paprastai manoma, kad Šiaurės Europos šalių poezija (prie jos su tam tikromis išlygomis priskirčiau ir Estiją) yra santūri, peizažinė, net rūsti; žmogus ir gamta joje dera, bendradarbiauja, o ne disonuoja. Humoras ar ironija tokioje poezijoje prislopinti, o istorija, politika ir šiuolaikybė groja antru smuiku. Iš dalies tai tiesa, nors santūria šioje rinktinėje esančios poezijos nepavadinčiau, – veikiau tramdomai aistringa, siekiančia aprėpti visus pasaulio registrus nuo kasdienės buities iki visatos. Tačiau nežinia, ar tokį estų poezijos regėjimo lauko plotį ir gylį lemia vertėjos pasirinkimas, ar pačių autorių ir apskritai estų poezijos specifika.

Antologiją pradeda estų literatūros klasiko Jüri Talveto eilėraščiai – daiktiški, nostalgiški (su lietuvišku prieskoniu!) – ir žaismingas Astrid Reinlos siurrealizmas, o baigia išradingi ir intensyvūs Mihkelio Kaevatso tekstai. Knygoje randu daug vitmeniško skambesio, buvimo žmogumi grožio ir gėlos, net meditacinės lyrikos (Mathura). Iš šio fono išsiskiria šiek tiek ekspresionistinė Jaano Malino poezija ir kandūs, energingi (kažkodėl norisi sakyti – „alkani ir raumeningi“) Maarjos Kangro tekstai, taip pat sibaritiška, kupina spalvų ir mėgavimosi gyvenimu Karlo Martino Sinijärvo poezija.

Rinktinė įdomi, atskleidžianti estų poezijos paletę, bet norėtųsi didesnės, aprėpiančios daugiau autorių. Įdomiai atrodytų bendra lietuvių ir estų antologija, savotiškas poezijų pokalbis. Tikiuosi, visa tai dar atsiras.

 

„Tą kraujo lašą praliejau už kultūrą.

Turbūt praliejus būčiau ir daugiau,

jei tik kas būtų prašęs.“

(Maarja Kangro, p. 189)