Jauna poetė iš Naujosios Zelandijos Hera Lindsay Bird (g. 1987) pati sau netikėtai tapo pasauline žvaigžde. Provokatyviais, linksmais, organiškais eilėraščiais išgarsėjusi poetė vasaros pradžioje tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ kvietimu Lietuvoje skaitė savo kūrinius, bendravo su gerbėjais ir dalijosi ateities planais. Kalbėjomės apie poezijos autobiografiškumą, „stand-up“ žanrą, mėgstamus rašytojus ir, žinoma, Johną Watersą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką turėtume žinoti apie Herą Lindsay Bird?

Tikriausiai nieko! Gyvenu Naujojoje Zelandijoje, rašau poeziją, mėgstu žiūrėti olimpines žaidynes ir dirbu knygyne. Tai sudaro didžiąją mano tapatybės dalį.

Ar visada pasitelkdavai poeziją norėdama išreikšti save, atskleisti mintis?

Ne. Visada tai dariau rašydama, bet nebūtinai poeziją. Poezija susidomėjau studijuodama universitete. Iki tol buvo muzika, įvairūs menai, apsakymai ir daug blogos mados! (Juokiasi.)

Kiek eilėraščiuose yra tavo gyvenimo?

Beveik visi jie apie mano gyvenimą, bet ne jį visą sudedu į eilėraščius – aš ne Karlas Ove Knausgårdas. Didžioji mano gyvenimo dalis poezijai per nuobodi. Taip pat yra keletas dalykų, apie kuriuos nerašyčiau, nes tai susiję su kitais žmonėmis, todėl, manau, dalytis šia informacija būtų neteisinga.

Ką tau reiškia poezija?

Myliu poeziją, bet ji, kaip forma, man nėra ypač išskirtinė. Norėčiau rašyti skirtingoms auditorijoms, o poezija atrodo tam tinkamiausias būdas, bet man patinka ir grožinė proza, esė, scenarijai. Poezija – puikus žanras dėl aštrių emocinių vingių, galimybės laisvai perteikti vaizdus ir kalbėti apie savo gyvenimą, bet tai gali ir kiti menai.

Ar domėtis poezija paskatino konkretūs poetai?

Taip – Frankas O’Hara, Chelsey Minnis, Richardas Sikenas, Markas Leidneris, Anne Carson, Danielis Bailey, vėliau – Danielis Bermanas.

Tavo eilėraščiai labai drąsūs ir atviri. Ar nemanai, kad rašydama apie tam tikrus dalykus rizikuoji?

Kai kuriems žmonėms toks rašymo būdas atrodo rizikingas, bet, manau, rizikos ir pažeidžiamumo samprata yra individuali. Kartais sunkiau parašyti sklandų meilės eilėraštį negu gilų, daug intelektualinių pajėgų reikalaujantį tekstą. Dažnai derinu abu šiuos dalykus, bet turbūt labiausiai rizikuoju, kai kalbu apie meilę, optimizmą ir visokius „Hallmark“ televizijos dalykus. Taip pat labai pasisekė, kad mano šeimos nariai yra plačių pažiūrų. Atsipalaiduoti neleidžianti šeima – didžiausias ir gana dažnai patiriamas rūpestis. Esu tėvams dėkinga, kad man neteko to patirti.

Kaip jie jaučiasi, skaitydami apie tavo asmeninį gyvenimą?

Manau, gerai. Tėvai patys mane supažindino su įvairiomis meno ir muzikos bei literatūros rūšimis, ir aš niekada nejaučiau, kad egzistuoja kokios nors ribos. Nors mano poezija greičiausiai atrodo keista, tėvai visuomet palaikė. Tiesa, jie nėra konservatyvūs, abu gyvena įdomų gyvenimą, kuris, mano manymu, lengvai galėtų tapti eilėraščio objektu.

Pirmąją knygą nusprendei pavadinti savo vardu. Ar taip norėjai pasufleruoti, kad turinys – labai asmeniškas?

Taip, norėjau parodyti, kad knyga labai asmeniška. Bet tuo pat metu išreiškiau pagarbą nuostabioms 10 dešimtmečio popžvaigždėms, kurios pirmuosius albumus pavadino savo vardais. Tai toks egoistinis veiksmas, kurį būtina atlikti. Ir dar šis pavadinimas atskleidžia mano humoro jausmą.

Ar nustebai, kai „Hera Lidsay Bird“ tapo populiariausiu poezijos rinkiniu Naujojoje Zelandijoje?

Taip, labai! Kiekvienas, besitikintis parduoti rašomą poezijos knygą, yra naivuolis, išskyrus laurea­tus ir garsenybes. Patyriau tikrą nuostabą, kai buvo parduota tiek daug kopijų, ir esu už tai nuoširdžiai dėkinga.

Papasakok apie Naujosios Zelandijos poeziją.

Naujoje Zelandijoje poezijos kultūra labai stipri. Tradiciškai daug rašoma apie gamtą – tikriausiai tai būdinga ir kitoms šalims. Bet turime ir daug santūriai juokingos poezijos, kuriai būdingas tam tikras pokalbio tonas. Dažnai neigiamas didingumas ir įmantrumas, nors tokie dalykai man patinka. Mano mėgstamiausi Naujosios Zelandijos poetai yra Gregory Kanas, Tayi Tibble, Freya Daly Sadgrove, Chrisas Tse ir Zarah Butcher-McGuniggle.

Esi sakiusi, kad užtrunki mėnesį, kol parašai eilėraštį. Kaip šis procesas vyksta?

Taip buvo anksčiau, kai daugumą eilėraščių sudarydavo ilga, nepertraukiama metaforų grandinė. Žaidžiau su tekstu, išbandžiau įvairias technikas ir metodus, tad dabar rašydama sugaištu mažiau laiko. Taip yra ir todėl, kad bandau rašyti apie kitokius dalykus. Tiesą sakant, rašyti mokiausi analizuodama mėgstamus kitų eilėraščius ir bandydama pakeisti patį procesą.

Tavo eilėraščiai „Keatsas mirė, todėl padaryk mane iš užpakalio“ ir „Monika“ tapo virusiniai ir išplito po visą pasaulį. Kaip manai, kodėl jie sulaukė tiek dėmesio?

Net neįsivaizduoju! Gal žmonės retai susiduria su poezija, atvirai kalbančia apie popkultūrai būdingus dalykus. Bet tokia sėkmė man – paslaptis. Jei žinočiau, kodėl šie eilėraščiai tokie populiarūs, sukurčiau daugiau!

Kartais esi vadinama „instagramo poete“. Ką apie tai manai?

Tai šiek tiek juokinga, nes nenaudoju instagramo paskyros poezijai viešinti – turiu tik asmeninę paskyrą. Dabar apskritai mažai naudojuosi socialiniais tinklais, taigi trumpinys „instagramo poetė“ tikriausiai reiškia, kad esu „lengvai randama ir perskaitoma moteris“.

Vytauto Puplausko nuotrauka

Galbūt bendrų dalykų su komikais turiu ne daugiau, o tiek pat, kiek su poetais. Manau, komediją ir poe­ziją sieja nepasiteisinę lūkesčiai, eksperimentai su kalba, judėjimas netinkama kryptimi, greiti toniniai ir emociniai poslinkiai. Mano mėgstamiausias komikas yra Stewartas Lee – tikresnis poetas nei dauguma tikrų poetų.

Šis klausimas šiek tiek keistas, bet kuri knyga tau pačiai patinka labiau – pirmoji ar antroji?

Antroji, nes fiksuoja laiko akimirką. Pirmojoje yra dalykų, kurie man patinka, ir tokių, kurie dabar jau vargina. Tikriausiai kiekvienam rašytojui naujausia knyga yra mėgstamiausia. Taip ir turėtų būti.

Kaip rinkaisi nuotraukas viršeliams?

Žinojau, kad noriu savo nuotraukos, nes viršelis turėjo būti išskirtinis, toks, kurį būtų galima susieti su pavadinimo idėja. Todėl leidėjai paprašė mados fotografą Russellą Kleiną padaryti keletą mano nuotraukų. Ant viršelio geriausia. Man ji patinka, nes kadras ir baisiai keistas, ir kartu moteriškas. O lietpalčio dėvėjimas saulėtą dieną – puiki, daugelį mano eilėraščių temų nusakanti metafora.

Tavo interneto svetainėje yra skiltis, skirta Johnui Watersui. Ką jis tau reiškia?

Jis daro mane laimingą. Kai tik jaučiuosi sutrikusi, nusivylusi ar liūdna, galvoju apie J. Watersą ir tai, koks jis bjaurus, kaip gerai apsirengęs ir kaip myli Kalėdas. Žiūriu į jo nuotraukas, kai privalau elgtis blogai arba atgauti gyvenimo energiją.

Neseniai pirmą kartą apsilankei Lietuvoje. Kas labiausiai įsiminė?

Lietuva buvo puiki! Būdama užsienyje labiausiai mėgstu tiesiog vaikščioti gatvėmis, stebėti ir galvoti: „Oho, esu kitoje šalyje.“ Patiko viešai šokantys pagyvenę vyrai, linksmos riedlentėmis važinėjančios paauglės rožiniais plaukais ir gerai atrodantys šunys. Taip pat susipažinau su daug malonių jaunųjų poetų ir rašytojų.

Kokie artimiausi tavo planai?

Darau pertrauką darbe – daugiau dėmesio skirsiu rašymui. Dar nežinau, kas iš to išeis.