Viename Mykolo Saukos pasakojime veikėjai stebi sodininko žarną, kanalus kabeliui, vamzdžius. Apyvokos ir apdailos reikmenys šiose istorijose rodosi ne vien kaip fizinės tikrovės atributai – jie tampa būties signifikatais. O Regimantas Dima žodžius ir sakinius sulipdo į pasakojimą sausai kaip santechnikas, vedžiojantis žarnas ir vamzdžius atbula ranka. Lėktuve, įspraudus tokį romaną į krėslo tampres prie saugumo atmintinės, jie kvepėtų vienodai.

Mykolas Sauka. „Grubiai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Lėktuvu kitąkart paskraido ne tik parlamentarai, bet ir debiutinės prozos veikėjai. Ir jeigu manai, kad nepatogiausia vieta lėktuve yra prie klozeto, tai Sauka paneigia šį plačiai paplitusį mitą – lėktuve erzina palydovų beriamos saugumo instrukcijos, triukšmaujantys vaikai: „Ir aš svarsčiau, ar tai tas pats vaikas, kuris klykia ir kituose skrydžiuose, ar kiekvienąsyk būna naujas“ (p. 61), o klaustrofobinį terorą vainikuoja nuožmus principinis mūšis su gretimu bendrakeleiviu, kurio kojos, pamažu skečiamos, galiausiai prisiliečia prie pasakotojo ir pažadina „ypatingą viščiuko broilerio neapykantą kitam viščiukui broileriui“. Ir štai vos nusileidęs lėktuvu Paryžiuje veikėjas patenka ne kur kitur, o į tualetą, kur laukdamas eilės sutinka tamsiaodį personažą ir įsivelia su juo į tarpkultūrinį, veik tarpcivilizacinį konfliktą.

Dar vienas lėktuvas – Malaizijos oro linijų lėktuvas, numuštas Ukrainos teritorijoje –­ pralekia ir kitame tekste. Tiek tų ženk­lų iš atpažįstamos banalios tikrovės. Kartkartėm įterpiamos atpažįstamos aktualijos iš tikro yra apgaulinga sojilautka. Rašytojo tikrovė, kaip mėgstama sakyti, yra absurdiška, groteskiška, protarpiais kafkiška.

Saukos veikėjas lėktuve, nė akies krašteliu nepažvelgęs pro iliuminatorių, nepamato pūkuotų katedrų, bekraščių šachmatų lentų su kreivais žaliais langeliais, paskui keleivį iš apačios slenkančio kreivo kryžiaus formos šešėlio, atvėpusia lūpa neklaidžioja po Versalio veidrodžių galeriją ir po raitytus rūmų sodus. Veikėjo žvilgsnis koncentruojasi į siaurą perimetrą – krėslą lėktuve ar krūmą sode ir tualetą mieste, bet ten, toje striukoje buitinėje detalėje, neprasmenga, o perjungia vidinės refleksijos režimą į aštriai skrodžiantį ironijos rentgeną.

Šitaip, pavyzdžiui, Saukos su plačiu užmoju, nelyg siekiant nuo vinies nuriedėjusio rulono, per kelis apsakymus išplėtota šikinyko ontologija lietuvių literatūroje stoja greta Vinco Kudirkos tupyklos ir Sigito Parulskio skylės būtinosios.

Dauguma kritikų ir žurnalistų atkreipia dėmesį į apsakymų rinkinyje ironiškai vaizduojamą menininką –­ pretenzingą ir paviršutinišką. Už šį tipažą aiškiai visuotinesnis ir visateisiškesnis yra kasdienybės liūdnas klounas ir linksmas kalinys, it nuo erkučių patalynėje patiriantis diskomfortą įvairiose gyvenimiškose situacijoje, o ypač –­­ buitinėse. Saukos veikėjas – tai žmogus kokone, toks Kafkos vabalas, desperatiškai mėginantis išsiveržti iš kasdienybės pančių, išsinerti iš odos ir tapti oriu, prasmingai egzistuojančiu individu. Palyginimui su šiuo universaliu Saukos veikėju tinka Šarūno Saukos paveikslas „Vėl namie“, kur žmonių figūromis it parazitai ropoja varlės dydžio pilki žmogeliukai, tų figūrų miniatiūriniai klonai, parazituojantys savo „šeimininkų“ kūnuose, nuogoje jų laisvėje; taip pat ir jaunesniojo Saukos personažus mažučiukai numanomi sąmonės personažiukai – nesibaigianti komp­likuotų paprastų pasirinkimų aibė –­ įkalina buitinėje plokštumoje, nedideliuose, bet gausiuose jos iššūkiuose, kai „pradedi šukas laikyti šaldiklyje, vietoje augalų laistyti knygas“ (p. 40). (Tikras parazitas netgi pasirodo apsakyme „Dezo­dorantas“ – tai cukrinis žvyninukas, paliekantis veikėjo veide likiminę žaizdą.) Ne tik buitinės nesėkmės pakyla į egzistencinį lygmenį, kitą kartą svarbios patirtys išaiškinamos per buitinę alegoriją – tame pačiame „Dezodorante“ seksualinė sueitis palyginama su dviem ekologiško pieno čiurkš­lėmis, kurios abi prašauna pro puodelio kraštą. Buitinės katast­rofos apoteozėje iliustruotame apsakyme apie šaldytuvą „Let’s string on“ jau pats veikėjas atviru tekstu pripažįsta: „Visada turėjau problemų su tvirtinimo detalėmis. Ir su tvirtinimu. Ir su detalėmis“ (p. 75), ir galiausiai nuo daiktų ir remonto siaubo pabėga į kaimą.

Banalioms situacijoms ypatingo žiau­rumo ar žaidybiškumo, netikėtumo ir šmaikštumo suteikia ir kiti lietuvių trumposios prozos autoriai: Arūnas Spraunius, Žydrūnas Drungilas, Nerijus Laurinavičius, tad ar Saukos tekstai šiame kontekste kitokie, ar ypatingi? Taip, ypatingi –­ vien dėl to, kad jaunasis autorius su lietuvių kalba daro neįtikėtinus fokusus, prieš kuriuos savo rašalus nuleistų meistriškiausi metaforų virtuozai. Uošvienė, po šimts, čia palyginama su lašeline! Vien dėl sprogstamo užtaiso leksikos Saukos tekstai nėra tik anekdotai. Jeigu vienkartinis pokštas, perskaitytas antrą kartą, jau nesuskamba, –­ mat didelė dalis rinkinio kūrinių buvo publikuoti periodikoje, – ne mažiau žaismės galima rasti gretimame sakinyje, kitame puslapyje – tik gliaudyk palyginimus kaip moliūgo sėklas, tik rankiok paradoksus kaip glindas iš plaukų.

Man asmeniškai liko viena mįslė: kas užkoduota dramos forma užrašytame tekste „Auksinio lotoso paslaptis“ –­ tradicinė psichoanalitinė kritika ir net semiotinė analizė šiuo atveju visiškai bejėgės. Iš nevilties galvoju perrašyti tą aporiją dvejetaine sistema ir tada išversti į brūkšninį kodą arba DNR –­ gal padės.

Knygos reverse nupaveiksluotam autoriui galima pripaišyti juodus akinius ir prirašyti „Thug’s Life“, kaip daroma feisbuke prie kietų siužetų, nes Sauka yra lietuvių literatūros gangsteris.

Regimantas Dima. „Vilniaus plovas“. –­ V.: „Tyto alba“, 2015.

Manding, jau vien šio romano pavadinimas yra neskoninga metafora, nusileidžianti nebent Beatos kulinarinių knygų pavadinimams ir žąsiniškų maisto kritikų terminijai, nes plovas turi tokią prastą pigios valgyklos konotaciją ir žymi antrarūšį patiekalą iš riebaluota virėjos ranka prirašyto valgiaraščio, kad ingredientų ištaigingumu jį pranoksta net baltoji mišrainė. Užtat plovu pavadinti šį konkretų kūrinį pritinka. Plovu, antrą kartą pašildytu. Ryžiai pervirę, jautiena sausa, net be kečupo. Pataikė autorius pavadinimą taikliai – gero apetito nesitikėk.

Knygos neišgelbėtų pavadinime vietoje plovo pasiūlytas egzotiškesnis ra­tatujis ar kasuletas, net vegetariška receptūra neišgelbėtų... Ir dėl to liūdna.

Juk puikiausią patiekalą įmanu sugadinti du kartus įbėrus druskos, o į savo pasakojimo plovą Dima jos suvertė tiek, kad ne tik skonį užmušė, bet ir paskutinę intrigos viltį užpylė pustrečio šimto puslapių sausa faktografija. Urtė Navalinskaitė „Kamanėje“ vienu sakiniu sudėlioja verdiktą: „Tai ne istorinis, ne šnipų, ne detektyvinis ir net ne romanas.“ Kitaip sakant, „Vilniaus plovas“ yra ne literatūra. Šiurpoka, ar ne? Geriausiu atveju – beletristinis istorijos paskaitų konspektas su skysta erotikos esencija ir receptorių nė neveikiančiu nuotykių pipiru.

Per pasakojimo ydas be galo sudėtinga atrasti ką nors verto pacituoti net ne literatūros salone, o namiškiui virtuvėje. Mano supratimu, pirmoji kiek proziškesnė pastraipa išnyra jau perlipus knygos vidurį, kai veikėjas Sigitas iš šių laikų siužetinės linijos (jų knygoje dvi) atsiduria viešbutyje Maskvoje ir, išvydęs atminimo lentelę režisieriui Andrejui Tarkovskiui, kurį jaunystėje taip mėgęs, pasiryžta įžūliam poelgiui –­­ pavaizduojama veikėjo vidinė slinktis iš „menko vabalėlio“ į apsimetėlio amplua (p. 148). Savaime fragmentas neypatingas, bet knygos kontekste retas ir išskirtinis. Kai kur autorius turbūt nejučiom įterpia retorinę figūrą: pavyzdžiui, bėglių vijimosi scenoje minties pakartojimas tuo pačiu veiksmažodžiu ir įvardžiu sukuria šiokią tokią veiksmo įtampos galimybę: „Bernso berniukai apsigavo, nusivijo ne tuos. (…) Tylomis žiūrėjo jie į du pavytus kazachus, o kazachai tylomis žvelgė į žmogžudžius. Ne tie“ (p. 123). Korektiškai ir nuovokiai autorius į pasakojimą įvėlė bankininką Gitaną Nausėdą, žinomą knygų kolekcininką, kuris atseit galįs turėti pagrindinių veikėjų Zano ir Batyro senų vertingų biografijos dokumentų, tik kaip užsiminė, taip ir paliko – gyvajam ekonominių aktualijų personažui vaidmuo detektyve taip ir nebuvo patikėtas, nes juk knygoje nė per padalą neįsuktas pats detektyvas.

Gležnus personažų bandymus savarankiškai kvėpuoti užsmaugia pasakotojo puikybė ir visažinystė – Dima savo dievinamus istorinius herojus Batyrą ir Zaną tampo kaip marionetes už virvučių ir žiūri į juos iš aukšto. Jokios pastangos įsijausti ir išjausti. Didžioji literatūros galia kurti pasaulį vien iš žodžių kombinacijų čia lieka 2D. Ir ne tik pasakotojo nuostata savo herojų atžvilgiu neprikelia iš mirusiųjų negyvo kūdikio – puslapių venomis taip ir neįsicirkuliuoja gyva kalba. Sintaksė sulaužytu stuburu, pavyzdžiui: jis „nors ir rašė eiles apie tironiją, rašė apie tironus, jam žinomus tik iš knygų“ (p. 32). Į skaitytoją apeliuojantis ir jį atvirai informuojantis pasakotojas antai dievagojasi Walterio Scotto stiliumi istorijos neaprašinėsiąs (p. 72). Tik nelaimei, pats alternatyvaus stiliaus ir nepasiūlo. Tiesa, kai kurios pastabos skaitytojui šmaikščios, pavyzdžiui, pasiaiškinimas, kodėl vietoje keiksmažodžių paliko daugtaškius – neleido mat redaktorės, „nes ne tam jos kelerius metus mokėsi lietuvių filologijos“ (p. 216).

Kita menkinančią potekstę turinti užuomina apie stimpanko stiliaus literatūros kūrėją, suprask, palankiai skaitytojų ir kritikų sutiktą Andrių Tapiną, manyčiau, išduoda tikruosius Dimos ketinimus – bandymą nukopijuoti „Vilko valandos“ sėkmę įšokant į populiariojo nuotykių romano šlovės traukinį. Tikėtina, kad su mintimi apie tiražą įterpta ir sadomazochistinio sekso scena, beje, pavaizduota ganėtinai įtikinamai (p. 164), nors jos meninio lygio su BDSM žanro pilkąja autoritete neturiu kompetencijos lyginti. Moterų charakterius knygoje geriausiu atveju išeina tik ignoruoti, – aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl niekas leidykloje, kur dirba šaunios šiuolaikiškos profesionalės, kodėl niekas Dimos šeimoje su moterų dauguma nepatarė jam mest iš galvos retrogradiškos moters vaizdavimo klišės. Skaičiau ir svarsčiau, ar atgyvenęs moters, žinančios savo vietą, šablonas, atsikartojantis šiuolaikinių pusamžių lietuvių autorių Dimos, Jaroslavo Melniko, Gedimino Stanišausko kūryboje, gali būti sovietmečiu brendusios kartos ženklas? Verta patyrinėti literatūros sociologams. Tik prieš akis iškyla Romualdo Granausko proza, kurioje neatsimenu nė vieno moterį menkinančio paveikslo. Tebūnie jie tradiciniai, bet be pagundos pažeminti – net autobiografinėje prozoje Granauskas tarytum saugo žmo­ną Genutę nuo savo paties trūkumų ir svorio.

Galų gale, Dima padarė meškos paslaugą išstudijuotiems Lietuvos istorijos veikėjams, nes kažin ar artimiausiu metu kas nors ryšis juos literatūroje ekshumuoti grakščiau, ir surinktą solidžią medžiagą it kapinių plėšikas ištraukęs į dienos šviesą paliko irti tarytum aplinkos poveikiui neatsparią mumiją, jis lyg teroristas pasimeldė paskutinį kartą prieš šventyklą ir ją su polėkiu susprogdino. Pokalbiuose žiniasklaidai autorius atskleidė rašysiąs daugiau istorinių romanų – jeigu tai ne ekstremistinis grasinimas, jam derėtų paieškoti prozą kalti išmanančio partnerio, kaip lenktynininkui – šturmano.

Savo ruožtu skaitytojas, jeigu įsigijo kūrinį per pastarąsias 14 dienų ir išsaugojo kasos čekį, dar gali pasinaudoti vartotojų teisėmis ir knygą grąžinti.