Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Anna Halberstadt. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Daivos Kairevičiūtės darbai man buvo žinomi jau anksčiau, panaudojau juos Lietuvai skirtam tarptautinio poezijos žurnalo, leidžiamo Nepale, numeriui.

Tuo metu buvau apsistojusi senojoje Vilniaus dalyje, „Rinno“ viešbutyje. Kambarį užsisakiau dar būdama Niujorke. Telefonu draugė Krista paklausė: „Ar žinai, kur įsikūręs tavo viešbutis? Vienu namu aukščiau nuo vietos, kur augai, – Pylimo g. 29!“ Vaikystėje ši gatvė vadinosi Komjaunimo.

Į mano kambarį antrame viešbučio aukšte Daiva atėjo nešina fotosesijai skirta technika ir baltų gerberų puokšte. Vokiečiams priklausantis viešbutis atrodė lyg būtų apleistas – seni baldai, paveikslai ant sienų. Padėkojau Daivai už gėles; mūsų bendravimas buvo paprastas.

Daiva ėmė ruoštis fotosesijai: paprašė atsisėsti ant kėdės, už manęs išskleidė medžiagą, pastatė apšvietimą ant trapios knygų lentynos – tokia pat lentyna stovėjo bute, kuriame augau, iš jos ir nuo palangių virsdavo knygos, o būdavo laikomos net tarp batų ir skrybėlių senoje ąžuolinėje drabužinėje. 

Kol keitėme fotosesijos scenografiją, viešbučio kambaryje tarsi teatro dekoracijos viena po kitos nuvirto kėdė ir lentynos, galiausiai mudvi kvatodamos atsidūrėme ant grindų. Tad abi nuotraukos su gėlėmis būtent taip ir užfiksuotos.

Vėliau nuėjome pavakarieniauti į kavinę MO muziejuje, įsikūrusią būtent tame skvere, į kurį pasivaikščioti mane vesdavosi tėvas. Kavinė nuo mano viešbučio nutolusi per porą namų. Parodžiau Daivai seną pastatą kitapus gatvės, dabar ten – kelionių agentūra, o kita namo pusė palikta nykti. Seniau ten veikė pirtis, į ją motina vesdavosi mane maudytis, kai komunaliniame bute Pylimo gatvėje neturėdavome karšto vandens. Atsimenu fantastines nuogų moterų figūras garinėje pirtyje, girtą, o gal nesveiką vaikiną, spoksantį pro apledėjusį langą į prieškambarį, kuriame persirengdavo moterys, ir keletą moterų, šaukiančių ant jo ir grūmojančių kumščiais... 

Daiva paklausė, ar mėgstu būti fotografuojama ir ar nuotrauka gali pavogti sielą. Manau, gera nuotrauka, kaip ir eilėraštis, gali užfiksuoti asmens būdą, nuotaiką, tuo metu jo gyvenime tvyrančią atmosferą ir laikotarpį.

Daiva padarė du portretus – viename aš slapstausi ar veikiau stebiu gyvenimą iš už gėlių, o antrame laikau gėles tarsi Karmen kastanjetes, pasirengusi šokti. Turbūt mintyse ji pamatė dvi asmenybės puses ir du vaizdinius, kurie turėtų būti susiję su mano kūryba.

Neseniai Izraelio poetas Yehielis Fishzonas prisipažino: perskaitęs mano poeziją ir dar manęs nepažinodamas, įsivaizdavo, kad eiles užrašė vyras arba jauna moteris. Spėju, turėjo galvoje šiuolaikinę feministę, profesionalę, kuri nelaiko savęs menkesne už vyrą, kuri gyvenimo ir karjeros neformuoja remdamasi tradiciniu požiūriu į moters vaidmenį – kad turėtų būti antroje vietoje po savo vyro, jam patarnauti, jį globoti ir maitinti. Nors ji vis tiek gali būti maitintoja, motina ir meilužė.

 

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Radzevičiūtė

 

Anna Halberstadt – Vilniuje gimusi, JAV gyvenanti poetė.

 

 

Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė