Trečiasis Donaldo Kajoko romanas, kartu su knygomis „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012), sudaro trilogiją. „Skudurėlių šventė“ ne tik pratęsia „Ežero“ veikėjų istorijas (tiesa, veiksmas vyksta praėjus 15 metų), bet ir užpildo spragą tarp dviejų ankstesnių knygų, sutvirtina „Kazašo“ priklausymą trilogijai. Naujasis romanas yra savotiškas dviejų pirmųjų mišinys: perimami veikėjai, objektai ir netgi struktūriniai elementai.

Kaip teigė D. Kajokas, „Skudurėlių šventė“ yra knyga apie dviejų vyrų mirtį. Ir tai daugiau ar mažiau nusako kūrinio siužetą – veikėjai gyvena gyvenimus lėtai artėdami link išnykimo.

Romano veiksmas vyksta vos vieną dieną – lapkričio 30-ąją. Tačiau per našlę Ulą, Gabrielių ir jo įsūnį Jurgį skaitytojas supažindinamas su pastarųjų 8 mėnesių įvykiais, pateikiamos trijų žmonių patirtys ir perspektyvos. Tai, mano nuomone, geras autoriaus sprendimas. Parodoma, kaip įvairiai gali būti suvokiama realybė – vienos tiesos nėra, kelių tiesų – irgi. D. Kajokas neišsigando rizikos tris kartus perpasakojant tuos pačius dalykus sukelti skaitytojui nuobodulį ir to sėkmingai išvengė. Trys žiūros taškai padeda iš sub­jektyvių pasakojimų susidėlioti objektyvesnį, tačiau ne iki galo objektyvų vaizdą, nes šiame romane viskas gali būti suprasta visaip. O tai galima vertinti ir kaip knygos pliusą, ir kaip minusą. Romane aprašoma nesybių rūšis, susiskirsčiusi į daugybę partijų, kurių kiekviena turi savą to paties D. Kajoko eilėraščio interpretaciją. Panašiai ir „Skudurėlių šventės“ skaitytojus galėtų sieti bendras klausimas – tai kas gi, po galais, ten nutiko?

Knygą sudaro keturi skyriai, tačiau pirmasis, „Lapkričio trisdešimtoji“, apimtimi ir pobūdžiu primena įžangą. Kiti trys padalinti pagal tai, iš kieno perspektyvos matoma istorija. Juos verta aptarti atskirai. Savotiškai žemiškiausias skyrius yra „Našlė“ – viskas regima Ulos, Gabrieliaus brolio našlės, žvilgsniu. Ula – pragmatiškai mąstanti moteris, išlaikanti racionalų požiūrį į gyvenimą ir keistus jo įvykius. Deja, siekiant suteikti skaitytojui daugiau informacijos, perėjimai nuo temos prie temos Ulos galvoje kartais atrodo nenatūralūs, per ryški rašytojo ranka: „Skaičiuos baltus žąsiukus, bet naktinės lempos neišjungs. Vienas baltas žąsiukas... du... balti žąsiukai... trys balti... keturi... penki... šeši... šeši... šeši balti... Lygiai šeši... Kas šeši? Tiek to, apsieis ir be žąsiukų. O šeši rūmuose gyvena nuolat“ (p. 26).

 

Donaldas Kajokas. „Skudurėlių šventė“. Dailininkė Aistė Puikė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Rekomenduoju perskaičius romaną dar kartą grįžti prie skyriaus „Našlė“ – tai padės geriau pastebėti autoriaus paliktus kabliukus bei žaidimus su smulkesniais, ne tokiais svarbiais siužeto įvykiais, suvesti galus. Žvelgiant retrospektyviai, įžanginiame ir šiame skyriuose atskleidžiami svarbiausi dalykai ir taip tarsi išduodamas kūrinio kulminacinis taškas, bet skaitytojas to nepastebi ir susidomėjęs skaito toliau, svarbu tampa ne tai, kas įvyks, o kaip įvyks.

Romano anotacijoje ir pristatyme D. Kajokas prasitarė, jog nori atskleisti žmogaus vidų, jį išanalizuoti. Dažniausiai tai jis ir daro, tačiau kai nedaro, kyla klausimas, ar tas veikėjas tekstui yra reikalingas, ypač tada, kai neturi įtakos pagrindinių personažų likimams. Vienu iš tokių tariamai nereikalingų veikėjų tampa Ulos sugyventinis politikas Valius Gužulis. Vis dėlto politiko reikalingumą romane galima pagrįsti. Visų pirma, personažas pasitarnauja atskleidžiant Ulos paveikslą, o ji svarbi pasakojant pagrindinių veikėjų istoriją. Be to, kai kurie žmonės yra tiesiog tušti ir į juos neįmanoma gilintis. Todėl nesigilinimas tampa savita gilinimosi forma.

Panašiai galima pagrįsti ir kitus veikėjus, bet įveikus jų būtinumo abejones, kyla kita problema. Ilgėliau siužete figūruojantys personažai pradeda atrodyti šiek tiek dvimačiai, stereotipiniai, kai neskiriama pakankamai dėmesio vidiniams jų pasauliams plėtoti. Penktą dešimtį pasiekusi, pusiau slapčiomis rūkanti ir į veidrodį vis žvilgčiojanti našlė ar tautos sąžine save laikantis, skandalingai išsiskyręs politikas primena karikatūras. Satyra ir kritika yra gerai, tačiau, panašu, nuskintas ant žemiausios šakos kabėjęs obuolys. Šiek tiek užkliūva (tačiau nepiktina) ir stereotipinis komentaras apie anytos ir marčios santykį bei alkoholį mėgstančio klebono vaizdavimas. Iš šio ir kitų su bažnyčia bei dvasininkais susijusių epizodų atrodo, jog D. Kajokas pritartų šiai Alfonso Andriuškevičiaus minčiai: „Kiekvienoje stambioje religijoje skiriu tris jos, pavadinkime, aspektus: mokymą, mitologiją ir instituciją. Taigi, pats nepatraukliausias krikščionybės aspektas man yra būtent josios susikurta ir išplėtota bažnyčios institucija.“

Trečiame skyriuje pateikiama Gabrieliaus Aušauto istorijos versija. Jei kai kuriems šalutiniams veikėjams dėmesio skirta nepakankamai, tai Gabrieliaus pokyčiai, santykis su išoriniu pasauliu, gamta ir savimi atskleidžiami išsamiai. Sugrįžta „Kazaše“ tvyrojęs sapniškasis realizmas, tekstas tampa painus. Dvaro šeimininko dievišką dykinėjimą sujaukia per skudurėlių šventę nutikęs įvykis: Gabrieliui užsilipus į medį, iš jo rankų išslysta ir netoli įsūnio nukrenta kirvis. Po šio nutikimo prasideda neigiami Gabrieliaus pokyčiai, atsiranda užplaukimais vadinami sapnai, kurių (ne)realumą sunku apibrėžti, blogėja vyro būsena. Galiausiai jis miršta taip, kaip nepavyko mirti „Kazašo“ Izidoriui Šalvai – perdozavęs tablečių. Kyla noras piktintis, kaip toks smulkus nutikimas galėjo nulemti personažo likimą?

Šis epizodas reikalauja daugiausia interpretacijų visoje knygoje. Kadangi D. Kajokui nesvetimi Rytai, atsakymo galima (bet nebūtina) ieškoti vedų mokyme. Išsigandęs Gabrielius akimirką pamanė, jog nužudė įsūnį Jurgį, t. y. įvykdė žmogžudystę mintyse, o tai jau yra nusikaltimas, tik dėl tokio nusikaltimo realiame, institucionalizuotame pasaulyje niekas negali nubausti. Ar dėl to kyla Gabrielių slegiantys jausmai („Pastaraisiais mėnesiais jaučiuosi iščiulptas, iškamuotas, nuolat slegiamas kaltės – lyg būčiau ką baisaus padaręs...“, p. 138)? Gal būtų buvę lengviau susitaikyti su įsūnio mirtimi (realiu nusikaltimu) nei gyventi tarpinėje būsenoje, kai tikrovė ir mintys nesutampa? Taip pat galima įvykį aiškinti paraleliais pasauliais, jų sąsajomis, persidengimais ar laiko paradoksais – šios temos paliečiamos paskutiniame – Jurgio – skyriuje: „...žmogus beveik išsitus metus buvo žuvęs, tačiau sykiu ir gyveno lyg niekur nieko, sakytum, būtų gyvų gyviausias“ (p. 13); „Niekas tau nepriekaištavo, girdi, atėmei žmogaus gyvybę, vis dėlto pasąmonė, sapnai, gilėjanti vienatvė turbūt primindavo: netyčia, bet tu tai padarei!“ (p. 283) 

Būtent Jurgio skyrius paaiškina daugelį siužeto neaiškumų ir intrigų (Napoleono kepurės, nesėkmingo dvaro apiplėšimo scenas), šiame skyriuje sugrįžtama į pradžios tašką, romano ratas užbaigiamas. Tiesa, keisti įvykiai paaiškinami neįprastai – pasirodo, Jurgiui atsivėrė gebėjimo sustabdyti laiką galia. Tai įvyko krentant kirviui, kai vaikinas sušuko: „Ne, Gabrieliau!“ Atskleidžiama, jog kirvis krito tiesiai į vaikino galvą ir tik šis stebuk­las jį išgelbėjo. Skyriuje laiko sustabdymui skiriama nemažai dėmesio, apmąstoma ir Johanno Wolf­gango Goethe’s „Fausto“ eilutė „sustok akimirka žavinga“. Kai Jurgio bandymai su savo galia nuveikti ką nors gero patiria nesėkmes, suformuluojama idėja, jog žmogus neturėtų kištis ir trukdyti likimui. Tad ir savo gyvybės išgelbėjimas buvo klaida, sutrukdžiusi natūralią pasaulio tėkmę. Tą patį svarstė ir Gabrielius, mąstydamas apie savo galią gydyti, tačiau padarė kitokią išvadą: „Po tos nakties Gabrielius jau neabejojo, nesipriešino prašymams ištiesti ranką negandos ištiktam žmogui, nevargino savęs klausimais (...) stengėsi padėti ir tiek“ (p. 73). Skirtingos tų pačių apmąstymų išvados neleidžia suprasti, kokia iš tikro yra autoriaus pozicija. Galbūt ta, kad visi keliai veda į mirtį.

Jurgio istorija primena vokiečių rašytojo Markuso Orthso romaną „Magiška kepurė“. Pagrindinis skirtumas: M. Orthso Simonas nesugebėjo suvaldyti ir atsisakyti jam netyčia atitekusios galios tapti nematomam, todėl galiausiai išnyko. O Jurgis pasinaudoja paslaptingo, iš „Kazašo“ pažįstamo Vano Fo pagalba, sugrįžta į lemtingą pavasarį ir atsiduoda likimui. Nors veikėjai pasielgia skirtingai, tačiau jų likimai yra tokie patys.

Leisdamasis į žaidimus su laiku D. Kajokas neišvengia vienos kitos logikos klaidos. Kaip Jurgis galėjo netrukdomai viršyti greitį („lėkti kaip patrakęs“, p. 282), jei keliai turėjo būti pilni laike sustingusių automobilių? Kaip jaunuolis žada lyg niekur nieko įsimaišyti į žmonių minią vykstant skudurėlių šventei, jei joje jau dalyvauja praeities jis? Ar Jurgio ketinimas grįžti į praeitį ir pakeisti įvykius neprieštarauja principui niekur nebesikišti? Taip pat skaitytojas lieka su keliais neatsakytais klausimais: kodėl galia sustabdyti laiką Jurgiui atiteko būtent tuo momentu? Nejaugi jis niekada anksčiau nėra pasakęs „Ne, Gabrieliau“? Kodėl galia nepradingo Jurgiui išsigelbėjus, kai nebegrėsė pavojus? Ar dėl Jurgio galios atsivėrė anattų (nesybių) pasaulis? Ir kodėl šis pasaulis atsivėrė ne pavasarį (per šventės įvykius), o vasarą?

Ulos ir Gabrieliaus skyriuose pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau ketvirtajame skyriuje kalbama paties Jurgio lūpomis. Pasakojimas įtikina, tačiau vos vos persistengta: kartais jauno žmogaus balsas atrodo šiek tiek dirbtinis, nežinau, ar tekste atsirandantys anglizmai (boifriendas, hepiendas, draivas, cool) atjaunina tekstą.

Manau, kiekvienam poetui-eseistui-prozininkui kuris nors iš žanrų yra centrinis. Sakydamas centrinis kalbu ne apie geriausią, svarbiausią, o tą, kuris apima ir kitų dviejų idėjas. D. Kajokui tokiu centru virsta proza, kurios santykį su poezija („Skudurėlių šventėje“ gausu autoriaus eilėraščio eilučių, ir ne tik) jau aptarė Viktorija Daujotytė „Metuose“ publikuotame straipsnyje „Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo“. Romane daug ir ankstesniuose esė rinkiniuose skelbtų minčių, knygos „Lapės gaudymas“ (2013) elementų.  Apmąstomos temos bei keliami klausimai būdingi esė žanrui: menas, genijus, vienatvė, vienišumas, beprotybė, žmogaus ir likimo santykis, meilė, tikėjimas, nuodėmė, pasaulio (ne)pažinumas. Kas nors gali paklausti: kam viską maišyti, ar negalima buvo šių temų apmąstyti eseistikoje? Galima, tačiau prozos kūrinyje įmanoma samprotauti tarsi netyčia, o įterpdamas šias temas į fantastinį romaną autorius žino, jog idėjų sklaida bus didesnė.

Kelią į romaną „Skudurėlių šventė“ prasiskina ne tik paties D. Kajoko poezija. Aptinkama aliuzija ir į Aido Marčėno eilėraštį „Rugpjūčio žvaigždės“: rugpjūtį „Gabrielius išėjo į lauką nusišlapinti. Išėjo, užvertė galvą ir aptirpo. Seniai buvo matęs tokį aukštą, miriadais žvaigždžių alsuojantį dangų! Viešpatie, kokia galybė! Kokia gilybė!“ (p. 83) Ir nors šįkart autorius nebando perinterpretuoti Šventojo Rašto asmenybių istorijų (kaip Marijos Magdalietės „Kazaše“ ir Judo „Ežere...“), tai nereiškia, jog šventraščio romane visiškai nėra. Šypsnį sukelia Leonido Brežnevo paminėjimas šalia citatos iš Biblijos. Neįprastai daug Marcelio Prousto – cituojamos ilgos ištraukos. Logiškas, tačiau nuspėjamas pasirinkimas M. Proustą cituoti skyriuje apie Prancūzijoje gyvenantį Jurgį.

Pagirtina, kad jei D. Kajokas imasi apie kažką rašyti, padaro reikiamus namų darbus. Iš „Ežero“ perimtas fantastinis romano pasaulis yra išsamus, apgalvotas. Muzika aprašoma įtikinamai, akivaizdu, autoriui ji nėra svetima. Įsigilinta ir į laiko temas, pavyzdžiui, pasidomėta apie Planko sieną. Diletantiškas tokių dalykų aprašymas sugadintų bendrą kūrinio vaizdą, jo rimtį. Tiesa, galbūt muzikai ir fizikai galėtų paprieštarauti, tačiau paprastas skaitytojas bus įtikintas.

Tad kaip galima apibendrinti „Skudurėlių šventę“? Kaip ir ankstesni ilgieji D. Kajoko prozos tekstai, tradicinio fantastinio romano su savitu pasauliu rėmas pripildytas poezijos ir filosofinių, religinių, kultūrinių apmąstymų. Lyginant su ankstesnėmis trilogijos dalimis, „Skudurėlių šventės“ struktūra įdomesnė, nors ir sudėtingesnė. Iš visų universalių klausimų ir samprotavimų ryškiausios dvi idėjos. Realybės įvairumo idėją perteikia trys tų pačių įvykių pasakojimai. Antroji – pasaulis jau yra geras ir burtų lazdelė žmonėms paprasčiausiai nereikalinga. Nors minėtų spragų ir mažiau vykusių elementų sunku nepastebėti, jie nėra kertiniai. Pavadinimas gundo romaną lyginti su švente. „Skudurėlių šventė“ – tai šventė, kuriai ruošiantis ir kurią švenčiant iškyla nemažai smulkių, vos vos erzinančių nesusipratimų. Visa tai po truputį pildo kantrybės taurę ir gadina nuotaiką, tačiau iki galo nepripildo ir nesugadina. Naujasis D. Kajoko romanas – nors ir ne didingiausia metuose, bet kalendoriuje verta paminėti šventė.