Elena Ferrante. „Nuostabioji draugė“. Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – V.: „Alma littera“, 2016.
Elenos Ferrante’s romanas – iš tų populiarių šeimos sagų, kurios mielai ir be įsipareigojimų skaitomos (turiu omeny nesudėtingą, bet paveikų autorės stilių). Nors „Nuostabioji draugė“ visai nepanaši, tarkim, į Johno Galsworthy’o „Forsaitų sagą“, kur elegantiškas sakinių grožis užima kvapą – J. Galsworthy’o novelė „Obelis“, versta Liongino Pažūsio, man buvo vienas gražiausių paauglystės skaitinių – Ferrante’s neapolietiškoji šeimos saga įdomi kitais aspektais.
„Nuostabioji draugė“ – atbalsis „naujojo italų romano“, apie kurį straipsnį kadaise parašė Juozas Tininis („Aidai“, 1964). Jame buvo paminėtas terminas verizmas, reiškiantis nuogos gyvenimo realybės vaizdavimą be pagražinimų, netgi natūralistiškai, savo maniera susijęs su vėliau atsiradusia neorealistine literatūros srove ir neorealistiniu italų kinu (F. Fellini’o, M. Antonioni’o filmai). Tokios literatūros tipažai – vidurinysis miestiečių luomas, varguomenė, prostitutės, vagilės (Dacios Maraini „Vagilės užrašai“, Alberto Moravijos „Čiočiarė“, „Romietė“) – charakteriai, pulsuojantys temperamentu, spalvingais regiono papročiais ir prietarais, aršiu neteisybės pajautimu, maištingumu, humoru ir godžia, gaivalinga gyvenimo meile.
Sakyčiau, daugelis neorealizmo bruožų būdingi ir Ferrante’s „Nuostabiajai draugei“: skurdus Neapolio kvartalas bei jame gyvenančias šeimas ištikusios likimo peripetijos liudija ir moralines visuomenės žaizdas, ir tikrovės rūstumą, ir netgi „išniekintą moteriškumą“ (Tininio terminas). Tačiau neįpusėjus knygos pajuntama socialinių pokyčių įtaka: romano veikėjai pamažu atsitiesia, brenda iš beviltiško skurdo, ima bręsti oriam gyvenimui. Paprasčiau tariant, prasigyvena: kas iš darbo, kas iš mokslo, kas iš įgimto nuovokumo ir darbštumo.
Pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas ypatingai dviejų moterų draugystei, psichologiniams jų portretams ir abiejų socialinio statuso augimui, tačiau nereikėtų šios istorijos skaityti tik kaip draugių likimo dramos. Eleną su Lila supa gaivališkumu kunkuliuojanti kvartalo aplinka ir spalvingiausi personažai, šeimos ir klanai, pasiruošę už savo garbę, jei reiks, kovoti dantimis ir nagais. Tai daro įspūdį, apie ką beskaitytum: ar apie mergaitę, kurią nenaudėlis užkabino gatvėje ir visa mergaitės giminė susiruošė jam duoti į snukį, ar apie Naujųjų metų naktį, kai reikia susprogdinti daugiau fejerverkų negu kaimynai. Veikėjų temperamentas pribloškia, nes sunku įsivaizduoti situaciją, kai Lilą su Botičelio Venera palyginęs brandaus amžiaus ponas turi bėgti nuo Lilos gerbėjo kumščių. Na, galima suprasti, Lilos gerbėjas – komunistuojantis darbininkas, neišsilavinęs, juodom panagėm, o tokiems savininkiškumo instinktas kartais prabunda netikėčiausiais momentais...
Ko gero, lyriškoje lietuvių prozoje tokio ugningo jausmų proveržio ir būti negalėtų, tai svetima lietuviškam temperamentui ir žemdirbiškajai (valstiečių) kultūrai. Tikrus jausmus demonstruoti pavojinga – didelė skaitytojų dalis yra emociniai konformistai, kuriuos jausmų jėga gąsdina. Tiesa, „Neapolio kvartalų“, pulsuojančių gaivalingomis aistromis ir paradoksais, galima aptikti ir mūsų realybėje. Tačiau jie lieka bulvarinės žiniasklaidos akiratyje kaip savotiška marginalija, iliustruojanti politikų ir valstybinių institucijų nekompetenciją pamirštant, kad socialinė atsakomybė tenka ir pačiai žiniasklaidai, ir bendruomenėms.
Viena iš jautriausių socialinės neteisybės fiksuotojų lietuvių literatūroje buvo Bitė Vilimaitė, sugebėjusi pažvelgti į „Neapolio kvartalus“ be rožinių akinių, suvokdama socialinės ir dvasinės žmogaus atskirties siaubą ir rūstų jo gyvenimo grožį. Socialinės aplinkos ir žmogaus atskirties tema savitai atsiskleidžia ir Lazdynų Pelėdos „Raštuose“ (7 tomai, 1955). Šiuo aspektu įdomesni Marijos Lastauskienės kūriniai. Nors tekstai netolygūs meniškai, įdomūs savo verizmu, kuris iššoka, nepaisant lyriškos pasakojimo manieros. Štai, pavyzdžiui, bajoraitė, iš meilės ištekėjusi už paprasto kaimiečio, šukuojasi šepečiu plaukus, o anyta duoda jai medinę lentelę, kad pasidėtų ant kelių, nes pribers utėlių į lovą. Kad marti neturi utėlių, anytai į galvą netopteli. Taigi Lazdynų Pelėdos kūriniuose „išniekinto moteriškumo“ tema, priskiriama XX a. pradžios italų romanistų plunksnai, užima gana svarbią vietą.
Ferrante’s romanui „išniekinto moteriškumo“ neprilipdysi, nors abi draugės užauga skurdžiame kvartale, kuriame lyg džiunglėse kasdien tenka kovoti už savo būvį, kad ir kas tai būtų – ėjimas į mokyklą, kasdienis darbas namuose ar kautynės su berniūkščiais. Toks būvis liudija, kad moteriškumas valdomas, moters likimas nulemtas iš anksto (ankstyvos vedybos, šeima, sunkus darbas, kova dėl išgyvenimo). Tačiau Lila ir Elena iš šio modelio vaduojasi, joms padeda ir socialiniai pokyčiai, ir mokslas, ir stiprūs charakteriai. Kadangi romano pasakotoja – Elena, štai kaip ji apibūdina Lilą: „Ji atrodė pati stipriausia iš mūsų, mergaičių, stipresnė net už Encą, Alfonsą, Stefaną, už savo brolį Riną, už mūsų tėvus ir visus suaugusiuosius, neišskiriant nė mokytojos su karabinieriais, galinčiais įmesti į cypę“ (p. 57). Pasakotojos Elenos balsas nuosaikus, švelnus, ramus, besistengiantis viską pavaizduoti objektyviai, todėl tokia kontrastinga, maištinga, keista ir mįslinga kartais pasirodo Lila, iškylanti jau ne kaip draugė, bičiulė, o kaip dvasios sesuo, antrasis Elenos „aš“.
„Nuostabioji draugė“ gali pamokyti pažinti ir žmonių charakterius. Vienas įdomiausių šalutinių personažų – Donatas Salvatorė, geležinkelio tarnautojas, poetas mėgėjas ir donžuanas. Kaip paradoksaliai ir tiksliai sutampa visos jo veiklos sritys!.. Mandagus ir inteligentiškas žmogus, geras valstybės tarnautojas, myli savo žmoną, nemuša ir neplūsta nei jos, nei vaikų, laikraščiuose spausdina savo rašinėlius, o eilėraščių knygą dedikuoja Melinai, vargšei likimo nuskriaustai kaimynei, kurią, neaišku kodėl, gal iš gailesčio, suvilioja. Kai jo dėmesio netekusi Melina netenka proto ir plaudama laiptus iš kibiro ima gerti purviną vandenį, jam, žinoma, nepatogu, bet ką padarysi. Paskui Salvatorė, pasitelkdamas visą mandagaus žmogaus žavesį, bando suvilioti penkiolikmetę Eleną, bet mergaitė pasibaisi ir pabėga.
Ir ko jis man taip įsiėdė atmintin, tas nelemtas Salvatorė? Juk geri ir padorūs žmonės vaikų netvirkina. Taip elgiasi tik padugnės. Šituo tikėti daug paprasčiau ir lengviau, nei žinoti ar patirti. Netgi literatūroje.
Sara Poisson. „Grožio mašina“. – V.: „Alma littera“, 2016.
Sarmata sakyt, bet tiek jau to – iki šiol nebuvau perskaičiusi nė vienos Saros Poisson knygos. Skaitydama „Grožio mašiną“ pakėliau akis, pasižiūrėjau į sieną ir paklausiau savęs: „Kodėl?..“ Ką aš skaičiau tuomet, kai neskaičiau S. Poisson?
Į tokį klausimą atsakyti sunku, nes daugelis knygų nepasilieka ne tik atminty, bet iškeliauja ir iš namų. Į kaimo bibliotekas, pas draugus ir pažįstamus, į knygų mainų lentynas ar į mažąsias bibliotekėles. Dažniausiai tokia dalia ištinka romanus – ką padarysi, žanras toks. Su aiškia baigtimi: užmezgei ir nutraukei. Ir nebeprisimeni.
Prisiskaičiusio žmogaus paprastai jokia nauja knyga neapstulbina, tačiau Poisson knyga kelia nuostabą. Tiesą pasakius, net nežinau, ar šį jausmą galima pavadinti gryna nuostaba – ją perpus miešia liūdesys ir džiaugsmas, nes pasakotojos savivokos istorija, individualybės tapsmai atpažįstami ir patvirtinami. Autorė tiksliai kuria savo esė konstrukciją – tokios pavydėtų ne vienas impulsyvių fragmentų kūrėjas. Jos teksto frazės ne tik tikslios ir protingos, bet ir žaismingos, grakščios, subtiliai prisodrintos įsimintinų detalių. Ką jau kalbėti apie tikrą skaitymo malonumą suteikiantį neįkyrų, prikišamai nedemonstruojamą humorą ir švelnų autoironijos žavesį.
Autorė cituoja ne vieną žymų ir protingą žmogų. Kadangi žino, kodėl ir kam, tos citatos neiššoka kaip pilypai iš kanapių, o figūruoja kaip organiška tekstų dalis. Tai brandžios prozos ir brandaus autoriaus ženklas. Toks įspūdis, lyg knygoje nėra nereikalingų fragmentų – jokio tuščio plepėjimo, kurį mėgsta esė rašymo mėgėjai, pasitelkiantys garsias citatas ir paskui nebežinantys, kaip prie jų pritempti savo tekstą.
Rašytoja nebijo kalbėti apie savo patirtis („Kūną, meilę, grožį, bjaurumą. Išsakyti tai, ko daugelis nepasakojame garsiai.“). Toji drąsa nesusijusi su bravūrišku ekshibicionizmu, būdingu ne tik vyrams rašytojams, bet ir kai kurioms moterims autorėms, bandančioms perimti „vyriško“ kalbėjimo iniciatyvą. Poisson įkūnija savitą moters balsą ir, tiesą pasakius, šis balsas kelia nemenką nuostabą, nes lietuvių literatūroje nelabai rasi ką nors panašaus. Balsas logiškas, autoironiškas, o kartu – švelnus ir tarsi pažeidžiamas. Subtiliai ir be baimės, atsikratant iki gyvo kaulo įkyrėjusių moteriškos prozos šablonų, perteikiamos moters patirtys, tapatybės formavimasis, individualumo suvokimas, kuris, lyginant su tradicine moterų proza, netipiškas.
Nė viena knyga, tuo labiau eseistikos, negali išvengti sąmoningų ar pasąmoninių vaikystės, paauglystės ir iniciacijos į suaugusiuosius prisiminimų, susijusių su praeity sustingusiu laiku, su patirtimis, kurios būva skaudžios ir švelnios, intuityvios ir sąmoningos... „Grožio mašina“ įdomi tuo, kad joje pabrėžiamos ne trauminės, fizinės, išorinės patirtys kaip faktoriai, nulemiantys personažo vystymąsi, bet veikiau vidinės, turinčios ne ką menkesnę įtaką žmogaus individualumo formavimuisi. Todėl tokie gražūs Saros aprašyti tiesūs plaukai, mažos akys, plisuota sovietmečio laikų uniforminė suknelė (pasigedau siaubingojo kaproninio „žiursto“, bet, manau, autorė jį paliko potekstei), vėliau – pėdkelnės, oranžinis kvailos moters kambarys ir t. t. Beje, žodis „kvaila“, kurį autorė ramiai pritaiko sau, toks pat sąlygiškas, kaip ir žodis „grožis“, nes šioje knygoje veikiausiai nėra tiesmukai, paviršutiniškai suvokiamų sąvokų; „bjaurumas“ toks pat svarbus ir gal net turi savitą estetinę reikšmę. O koks žavingas Saros minimalizmas, kurį norisi apibrėžti ne kaip puritonišką pasitenkinimą kukliais dalykais, tačiau ir kaip dvasinio orumo, nepriklausomybės ženklą.
Ką jau kalbėti apie moteriškojo rašymo tapsmus: kad ir kiek tai aptarinėtume, vos pasakoma „moteriškasis rašymas“, nuskamba kažin kaip ne taip; gerokai įspūdingiau skamba „vyriška proza“ ir, tarkim, „vienišojo egzistencializmas“. Ir niekas dėl to nekaltas. Natūralu, jog didelei daliai skaitytojų kur kas labiau patinka moteriški romanai nei moteriška eseistika. Štai ir žurnalistė, klausinėjusi Poisson apie naująją knygą, nuoširdžiai prisipažįsta, kad dar neperskaitė jos, nes lengvai skaityti tokios neišeina... Ko gero, tai tiesa, ir nieko čia nepadarysi. Moteriškosios patirtys populiariojoje kultūroje dažniausiai išreiškiamos kitaip. Paprasčiau ir nuoširdžiau. Kad ir suklikus kokią nesąmonę televizijos eteryje beigi parodžius tam tikrą pirštų kombinaciją.
„Grožio mašina“ – ne „Grožio kirtis“. Poisson knyga skirta vienatvei ir lengvam liūdesiui, daug giedresniam už kvailą džiaugsmą. Ir, žinoma, tiems, kurie įtariai žiūri į moteriškų patirčių nuoširdumą ir leidžia sau prabangą skaityti lėtai, sugrįžti prie to paties sakinio tam, kad pasigrožėtų kukliai švytinčia jo elegancija.