Ramunė Brundzaitė. Hausas prie Dunojaus

Ted Cascio, Leonard L. Martin. „Hausas ir psichologija". Iš anglų kalbos vertė Linas Vasara. – Vilnius: „Metodika", 2012.

Jeigu kultinis serialo „Daktaras Hausas" personažas, medicinos diagnostikos specialistas Hausas atsidurtų prie Dunojaus kartu su rašytoju Claudijum Magrisu, jie, ko gero, pasimėtytų intelektualiais juokeliais. Jeigu Hausas perskaitytų knygą „Hausas ir psichologija", „gali būti ir taip, kad atmestų visą čia rašomą informaciją kaip pseudopsichologų vapaliones" (p. 10). O jei dar išmoktų lietuviškai – tai tikrai ką nors į vertėją sviestų.
Per kelis tamsius žiemos mėnesius peržiūrėjau aštuonių „Daktaro Hauso" sezonų serijas. Tai toks serialas, kur piktas, bet genialus gydytojas, medicinos Šerlokas Holmsas kasdien šlubinėja po ligoninę, įsakinėja savo komandai laužtis į pacientų namus ir kitaip laužo taisykles, kad išsiaiškintų, kuo serga pacientas. Įtraukiantis detektyvas, tik potencialūs žudikai čia ne Smitas, Džonas ar Džonsonas, bet vilk­ligė, limfoma ar sarkoidozė. Serialo populiarumą viena knygos autorių aiškina taip: „Identifikuodamasi su Hausu aš galiu įsivaizduoti save, sugalvojančią pačius puikiausius pokštus ir sakančią viską, ką galvoju, nė velnio nesijaudindama, kaip jausis mano kandžių replikų aukos" (p. 148, Bellos DePaulo „Meluoja visi").
„Hausas ir psichologija" – tai psichologų, „pasaulyje pripažintų ekspertų, įsimylėjusių „Hausą" (p. 10), straipsnių rinkinys. Serialo situacijas ir veikėjus pasitelkiant kaip pavyzdžius, knygoje nagrinėjamos neįsisąmonintos žmonių elgesio priežastys, socialiniai ryšiai, humoras, priklausomybė, kodėl visi meluoja ir panašūs dalykai. Kai kuriuose straipsniuose aiškinami paprasti ir su psichologija bent šiek tiek susidūrusiam žmogui žinomi dalykai, tai šiek tiek erzina. Ypač kai nesudėtinga mintis iliustruojama keturiais pavyzdžiais ir tris kartus pakartojama. Tačiau pasitaiko ir įdomių įžvalgų bei faktų. Straipsnyje „Viskas dėl geresnės pacientų savijautos? Priežastys, kodėl norime padėti kitiems" aiškinamas Hauso nuolat įrodinėjamas teiginys, kad žmonės yra linkę neigti sau ir kitiems tikruosius pagalbos motyvus. Tariamas altruizmas dažnai slepia norą kažką gauti, būti įvertintam, poreikį kontroliuoti situaciją, kaltės jausmo slopinimą. Be to, noras ar nenoras padėti priklauso nuo mūsų savijautos, nuo asmens, kuriam reikalinga pagalba, žavesio, lyties, nuo to, ar šalia yra mus stebinčių žmonių, net nuo aplinkos triukšmo. Dažniausiai norime padėti tiems žmonėms, į kuriuos jaučiamės esantys panašesni. Straipsnyje apie visuomenės paramos vaidmenį rašoma, kad „kartais naudingiau yra tik žinoti, kad pagalba egzistuoja, bet ne naudotis ja. Galiausiai mėginimas siekti tikslo pačiam savivertei kenkia ne taip kaip prisipažinimas, kad tave nugalėjo, ir pagalbos prašymas" (p. 103). Straipsnyje apie priklausomybę teigiama, kad narkomanai, išbandę įvairias narkotines medžiagas, išsirenka savo „nuolatinį narkotiką". Pavyzdžiui, žmonės, patyrę potrauminį stresą, dažnai renkasi alkoholį, o nesugebantys sutelkti dėmesio ar hiperaktyvūs žmonės – kokainą. Po kiekvienu straipsniu yra siūlomos literatūros ir susijusių akademinių straipsnių anglų kalba sąrašėlis.
Vos atsivertusi knygą pradėjau įtarti, kad čia prastai išversta: skaitant kliuvo ang­liškos sakinių konstrukcijos, asmeninių įvardžių perteklius. Susiradau originalų tekstą. Pasidarė dar liūdniau: kai kur pakeista prasmė, padaryta faktinių klaidų (žiūrėjusieji serialą žino, kad Hauso mylimoji Steisė buvo ne medikė, bet teisininkė, o Vilsonas vaikų neturi!). Mieli leidėjai, kaip jūs leidote versti ir redaguoti knygą „Hauso" nemačiusiems žmonėms?! Ar nebijote, kad tokie „Hauso" fanatikai kaip aš ims laidyti į jūsų daržą (ar langus) akmenis? Klaidos, tiesa, gali būti ir visai elegantiškos – korektūra beveik kuria poe­ziją – pavyzdžiui, vietoj „šiknius" 178 puslapyje atsiranda „šikšnius".
Viršelyje turėtų raudonuoti užrašas: „Spoiler alert!" Nepradėkite skaityti, jei dar nebaigėte žiūrėti serialo. Štai aš šešioliktame puslapyje sužinojau apie veikėjo mirtį, o tai turėjo įvykti tik po trisdešimt keturių mano dar neperžiūrėtų serijų.

Claudio Magris. „Dunojus". Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. –­ Vilnius: „Vaga", 2012.

Gyvenimo upė teka mūsų venomis, kaip ir mokytojo Marios Vuco, ir su kiekvienu širdies dūžiu mumyse, taip pat ir jame, nusėda laiko dumblas, kuris vieną dieną pakils iki širdies ir ją užklos, bet šią akimirką ta srovė mūsų nenuneša, tik sūpuoja (p. 75).

„Norėčiau parašyti knygą „Neris", –­ tariu Ievai, kai sėdime po Žirmūnų tiltu. Pro mus, susėdusias prie upės, tąsyk praskuodžia visas nacionalinis parkas – gulbė, kirstukas, antys, baidarininkai, garlaivis. Oru prašvilpia naikintuvai, išmušdami mus iš ramaus būvio, kaip upę iš ramaus tekėjimo išmuša slenksčiai. Pasakoju draugei apie knygą. Sulaukiu skambučio su darbo pasiūlymu rytoj vertėjauti italams hidraulikos tema. Pagalvoju, kad galėčiau kartu atsivesti ir Claudijų Magrisą, kuris papasakotų apie sedimentologą (sedimentologija – tai mokslas apie nuosėdas ir nuosėdines uolienas) Amedėjų, „pasak kurio, Dunojus išteka iš čiaupo" (p. 19).
Nobelio premijai nominuotas italų ra­šytojas, literatūrologas, germanistas Claudijus Magrisas gimė 1939-aisiais Trieste. Apie šį daugiakultūrį miestą, kuriame susikerta italų, slavų ir germanų pasauliai, yra parašęs knygą „Paribio tapatybė". Tebedėsto Vokietijos ir vokiškai kalbančių šalių literatūrą Triesto universitete. „Dunojus" – daugiausiai įvertinimų sulaukęs, daugiau nei į trisdešimt kalbų išverstas C. Magriso kūrinys, rašytas dvidešimt metų.
„Vaga" išleido „Dunojų" tekėti į knygynus. Knyga neša skaitytoją neskubriai, kaip upė, vingiuodama, pasisukiodama. Sakiniai ilgi ir vingrūs kaip upokšniai. „Dunojus" lėtai skaitomas gramzdina į dugną gausia enciklopedine informacija ir apkrauta, metaforiška kalba. Italai devintajame dešimtmetyje subūrė slow-food (lėtojo maisto) judėjimą, skatinusį grįžti prie mėgavimosi kokybišku maistu niekur neskubant. Claudijaus Magriso knyga galėtų būti lėtojo skaitymo pavyzdys.
„Dunojus" – tai pasakojimas apie laiko tėkmę. Apie keliavimą. Apie Vidurio ir Rytų Europos regioną, santvarkas ir ideologijas. Apie literatūrą. Čia faktinė informacija derinama su filosofinėmis įžvalgomis. Daug pasakojama apie žmones, vienaip ar kitaip susijusius su upe, dažniausiai Dunojaus įkvėptus menininkus. Knygoje pasirodo prancūzų rašytojas Ferdinandas Céline'as, poetas iš Bohemijos miško Adalbertas Stifteris, Aušvico daktaras kankintojas Josefas Mengele, taip pat Goethe, Kafka, Freudas. Tai ir kultūrinės geografijos, apimančios Dunojaus baseiną, enciklopedija, ir intelektualios, profesionaliai parašytos kelioninės eseistikos knyga.
Vokietijoje C. Magrisas ieško Dunojaus ištakų ir apmąsto vokiečiakalbių kultūrą, kuriai knygoje skiriama daugiausiai dėmesio. „Kelti klausimus apie Europą šiandien reiškia savęs klausti, koks yra kiekvieno iš mūsų santykis su Vokietija" (p. 30). Vienoje rašytojas prisėda Café Central, aplanko nusikaltimų muziejų, stebi zuikių medžioklę centrinėse kapinėse ir prisimena Mariahilferstrasse gyvenusį prodėdę Otą („Eikš, Džovani, einam į kalnus, sakydavo jam, ir abudu giliai įkvėpdavo deguonies iš deguonies kaukių."). Čekoslovakijoje (knyga pirmą kartą išleista 1986 metais, tad autorius kalba iš to laiko perspektyvos) lanko pilis ir drevenicas. Vengrija jam –­ saulėgrąžų ir kukurūzų geltonis, „ši šilta bei gyvybinga spalva, perauganti į didelių ir mažų pastatų ochros-apelsino atspalvį" (p. 197). Rašytojas keliauja per Jugoslaviją ir Rumuniją su močiute Anka –­­ gyvu tautų katinu, aštuoniasdešimtmete, mąstančia „įvairių tautų protu". Gimusia miestelyje, serbiškai vadinamam Bela Crkva, rumuniškai Biserica Albă, vengriškai Fehértemplom, vokiškai Weisskirchen, o turkiškai Aktabya. Kelionė, kaip ir Dunojus, prasidėjusi Juodojoje girioje, baigiasi įtekėdama į Juodąją jūrą.
Vertėja neseniai laimėjo Dominyko Urbo premiją už sėkmingą debiutą. „Dunojaus" vertimas tikslus, preciziškas, kalba žodinga. Galima būtų padėkoti G. Bulybenko už milžinišką darbą – versti tokio sudėtingumo ir nemenko storumo knygą reikia pasiryžimo ir kantrybės. Vis dėlto kai kur buvo galima pasitelkti kitą vertimo strategiją – paskaidyti sakinius. Italų kalbai būdingi ilgesni, žodingesni, barokiškai puošnūs sakiniai, kurie lietuviškai atrodo gremėzdiškiau.
„Dunojus" yra viena tų knygų, apie kurią nesinori rašyti. Ją norisi cituoti. Ypač dabar, baigiantis vasarai, vėstant orams, grįžus iš atostogų, bandant iš nuotraukų, paskubomis užsirašytų nuotykių ir pajūryje rinktų akmenėlių susidėlioti nukeliautų kilometrų mozaiką. „Tarp vienos kelionės ir kitos, grįžę namo, stengiamės perrašyti išsipūtusią užrašų krūvą ant lygaus popieriaus paviršiaus, bloknotus, padrikus lapelius ir sąrašus perkelti į mašinraščius. Literatūra tarsi kraustymasis; kaip per kiekvieną kraustymąsi kažkas pasimeta, o kažkas išlenda iš mūsų pamirštų sandėliukų. Iš tikrųjų einame beveik kaip našlaičiai, teigia Hölderlinas eilėraštyje „Prie Dunojaus ištakų" – upė teka ir blykčioja saulėje kaip gyvenimo vaga, bet nuo jos atsispindinti pras­mė yra apakinto žvilgsnio patiriama iliuzija, neoninis nykimo spindesys, regimybės gundymas, spalvoti viršeliai" (p. 18).

 

Draugai