Monika Andrulytė. Gamtos apmąstymas ir kardadančio medžioklė

Alis Balbierius. „Ekvilibriumas“

Naujausiame Alio Balbieriaus poezijos rinkinyje „Ekvilibriumas“ sutelktas skirtingų eilėraščių repertuaras: trieiliai, eilėraščiai proza, vizualiosios poezijos tekstas. Vis dėlto reikia pripažinti, jog formų įvairovė knygos neišgelbėjo: „Ekvilibriumas“ nuvilia monotoniškumu ir, žvelgiant į anksčiau išleistus A. Balbieriaus poezijos rinkinius, atrodo nuspėjamas.

Poetiniame „Ekvilibriumo“ pasaulyje veikia sintezė, grįsta siekiu jungti priešybes (kultūra ir gamta, laikina ir amžina ir kt.), naikinti įtampas, (at)kurti harmoningą būvį. Paskutiniame knygos viršelyje Janina Riškutė rašo, kad rinkinyje aiški intencija perteikti Vienį, todėl „vienas reiškinys ar būvis lengvai pereina į kitą, priešybės randa pusiausvyrą“. Ši intencija atpažįstama eilėraštyje „kai pradedi galvot, kad nieko...“, kuriame atsispindi programinis siekis vienyti priešpriešas, ieškoti joms bendro vardiklio: „žvaigždė ir sliekas gieda vieną giesmę; / abu iš to paties žvaigždžių metalo / kaip mano kaulai“ (p. 48). Kalbančiojo santykis su pasauliu pasyvus – kontempliacijos lyriniam subjektui svarbesnės nei aktyvus veikimas, nors pasaulis kinta. Reikšmingiausiu kontempliacijos objektu „Ekvilibriume“ tapusi gamta – gamtos kartojimosi perspektyvoje suvokiami vidiniai subjekto turiniai: „Permainingas pavasaris / kaip ir / mano siela – / varnėnai sugrįžo / o su jais / atminties / nesibaigiantis / sniegas ant sniego“ (p. 35). Nors rinkinyje nemažai kultūrinių injekcijų, gamta išlieka galingiausias, pirmapradiškumo krūvį turintis šaltinis: „Sėklos gilesnė / yra atmintis / nei kultūros...“ (p. 90) Pasaulio sandaros nekvestionuojantis kalbantysis į aplinką žvelgia meditaciniu žvilgsniu, leidžiančiu priartėti prie mistinės, vizijinę poetiką atveriančios patirties, rinkinyje išreiškiamos sap­no vaizdiniais (eil. „Sapnas Varanasyje“, „nežinau...“).

 

Alis Balbierius. „Ekvilibriumas“. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Alis Balbierius. „Ekvilibriumas“. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

 

Daugelyje tekstų remiamasi į archetipinį lygmenį, atpažįstami mitinio mąstymo ženklai. Pirmojo skyriaus pavadinimas „Avilys už kopų“ neatsitiktinis: archetipinis avilio vaizdinys, plėtojamas to paties pavadinimo eilėraštyje, interpretuotinas kaip dūzgiančio gyvenimo ekvivalentas. Vis dėlto kai kuriuose tekstuose atsiveriančių gyvenimo formų judrumą stabdo abstrakti poe­tinė vaizduotė, produkuojanti „atminties planetos“, „sąmonės dangaus“, „visatos laiko“ ir panašias kosmines, kalbėjimą sustabarėjusiais konstruktais užkrečiančias abstraktybes. Man regis, šiek tiek organiškesnis skyrius yra „Iš trieilių“ su pluoštu rytietiškos manieros tekstų. Daugelis trieilių – pagavūs, demonst­ruojantys lakią mintį ir talpų vaizdą.

Ne visų „Ekvilibriumo“ eilėraščių meninė vertė vienoda. Viena didžiausių rinkinio ydų – išryškėjęs įvaizdžių pluoštas, iš kurio traukiami vis tie patys kelio, kelionės, ciferblatų ir pan. motyvai, sukuriantys įspūdį, kad perrašomas vis tas pats eilėraštis. Pro akis negalima praleisti ir kartais išryškėjančio patoso, tuščio filosofavimo: „Vakaras, ir medžio stelos. / Amžinybė viskas, ką lieti. / Amžinybė žydi sieloj, / Amžinybė – ji pati“ (p. 58). Netrūksta ir banalybių, pernelyg lengvai atpažįstamų poezijos topų, tekstų, kurie dėl klišių galėjo pasilikti stalčiuje (eil. „Butelys marių pakrantėje“, „Vakaras. Pilnatvė sieloj...“, „Apie valandas“). Reflektuojant rašymą, neišvengta egzaltacijos – eilėraštyje „Renesansas“ rašymas traktuojamas apoteoziškai: „kai po ilgos ilgos pertraukos / pradedi rašyti eilėraštį // kyla jis lyg antikinė kolona / apsiveja žodžių vijokliais / bet aukštybėse / gali peraugti / į atominės bombos liemenį“ (p. 11).

Teisybės dėlei reikia pripažinti: net banalybės ar itin tradiciniai topai eilėraščiuose įvilkti į estetiškai patrauk­lų drabužį, todėl „Ekvilibriumo“ skaitymo patirtis gana maloni, vedanti skaitytoją keliaplanių vaizdų labirintais. A. Balbierius – vaizdų poetas, todėl jo eilėraščiuose esminę poziciją užima klaidžiojantis žvilgsnis, fiksuojantis aplinkos detales ir jas jungiantis. Visgi „Ekvilibriume“ nerasime literatūrinių įmantrybių, sofistikuotos kalbos ar netikėtų metaforų. Tai lietuvių poezijos kontekste tradicinė egzistencines pajautas deklaruojanti knyga, neturinti smogiamosios galios ir niekuo nenustebinanti.


Nerijus Cibulskas. „Veneros“

„Veneros“ – trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga, pasižyminti tankia semantika ir įsimenančiu poetiniu kalbėjimu. „LRT Klasikos“ laidoje „Ryto allegro“ apžvelgdamas „Veneras“ Marius Burokas akcentuoja, kad rinkinys pratęsia antrosios N. Cibulsko knygos „Acheologija“ temas, o Giedrė Kazlauskaitė pdr.lt jam paantrina: esą rinkinyje nerastume „reikšmingo pasaulėvaizdžio lūžio“. Sunku nesutikti – „Veneros“, palyginus su ankstesniais N. Cibulsko poezijos rinkiniais, yra gerokai konceptualesnė ir vientisesnė knyga, tačiau joje atpažįstami autoriaus kūrybai būdingi poetiniai topai ir randamas meninis pasaulis, kuriame kasdienei kalbai artimas registras derinamas su netikėtomis metaforomis.

„Venerose“ vyraujanti tendencija – lyrinio subjekto tapatybės ir būvio transformacijos. Neatsitiktinai pirmąjį knygos skyrių „tekėjimas“ pradeda eilėraštis „metamorphosis“. Eilėraštyje nustatomos dominuojančios intonacijos ir temos, iš kurių ryškiausia – apokaliptinė, destruktyvi gija: „Muzika rieda / vaikišku kamuoliu / į vasaros pakalnę // Palengva palengva / nuo mirštančios / planetos krašto“ (p. 11). Mirties ir destrukcijos ženklų „Venerose“ gausu, jie formuoja savitą poetinę matricą ir atskleidžia modernios sąmonės, nuolat reflektuojančios mirtį ir pastebinčios aplinkos irimą, būvį. Viename man labiausiai įsiminusių rinkinio tekstų – eilėraštyje „liūto herbas“, dedikuotame močiutei, – artimo žmogaus išėjimas matomas be patoso. Suvokiama, kad išėjusio asmens gyvenimo istorija gyva tol, kol yra kas ją prisimena: „Atminties liejinys tvirtesnis, / jis virš mūsų – senas, gobiantis kiparisas. // (...) Spalvoto smėlio piešiniai, / kurių vėjas nepakelia“ (p. 51). Mirties jaukinimasis vyksta mąsliai, bet be dramatizmo. Apskritai įvairūs gyvenimo reiškiniai ar įvykiai rinkinyje išrašomi ironiškai, žaismingai, pavyzdžiui, fiksuojant šiandienio gyvenimo realijas („Per pusryčius liekam alkani nes visų pirma reikia / tuos pusryčius nufotografuoti“, p. 72) ar atsigręžiant į savo gyvenimą („dugne visi geriausi / roleksai safyrų ciferblatais / o po vandeniu išbūnu / vis dar 2 minutes“, p. 31).

 

Nerijus Cibulskas. „Veneros“. Dizainerė Meda Norbutaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Nerijus Cibulskas. „Veneros“. Dizainerė Meda Norbutaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Kaip jau minėta, „Veneros“ yra tolydi poezijos knyga, jos vientisumą kuria pasikartojantys motyvai ir ženklai. Priešingai nei monotoniškuose A. Balbieriaus „Ekvilibriumo“ įvaizdžiuose, „Venerose“ įvaizdžiais atsitiktinai nesisvaidoma, kiekvienas jų turi semantinį krūvį, papildo vienas kito reikšmę. Siejančiu leitmotyvu pasirinkta mįslinga kardadančio, į kurį įsikūnija kalbantysis, figūra, iškylanti eilėraščiuose „kardadantis“, „kardadančio medžioklė“ ir „kardadantis negyvas“. Juose aktyvuojama įtampa tarp menamo ir realaus, pinamas fantazijos nestokojantis naratyvas, skaitytojui pabaigoje paliekantis intrigą: „seniai ieškau / savo galvos // medžiotojo“ (p. 65). Skaitant rinkinį, užkliūva kai kurių eilėraščių eliptiškumas, kartais šiek tiek apsunkinantis tekstų skaitymą, tačiau suteikiantis galimybę gliaudyti paveikios poezijos mįsles. Nors poetinė N. Cibulsko frazė gana fragmentiška, atveria platų reikšmių spektrą, aktualizuoja dviprasmybių poetiką. Dviprasmiškas net ir rinkinio pavadinimas – G. Kazlauskaitės teigimu, jis kyla „iš moters ilgesio, nostalgijos, artumo neįmanomybės“, tačiau, atsižvelgiant į pavadinime regimą daugiskaitą, jį taip pat galima interpretuoti ir kaip postmodernistinį judesį, nukreipiantį į dubliavimo fenomeną (eilėraštyje „kopija originalas“ atveriama galimybė „būti kopija geresne už originalą“, p. 59). Akivaizdu viena – kardadančio ar venerų pėdsakais sekant, rinkinį skaityti nuobodu nebus.