Įprasta girdėti, kad Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ sėkmė lėmė istorinio romano suklestėjimą. Kita vertus, susidomėjimas „istorijos dėmėmis“ (iš oficialiojo diskurso išstumtais įvykiais, asmenybėmis) ir apskritai praeitimi itin suaktyvėjo paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Šią tendenciją neabejotinai maitino ir Vakarų kultūros specifiką apmąstančių literatūros, kultūros teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą, t. y. etapą, skatinantį atsigręžti į praeitį.

Pastanga rekonstruoti iki tol kultūros periferijoje glūdėjusius artefaktus, siekis iš naujo interpretuoti kanonines figūras reikalauja ne tik specifinių žinių, bet ir atsiribojimo nuo vadinamosios lyrinės prozos tradicijos, pirmenybę teikusios subtiliems dvasiniams virsmams, o ne intriguojančiam siužetui ar panoraminiams vaizdams. Gal todėl istorinio romano ir įvairių jo atmainų (biografinio romano, popromano ir pan.) žanrai itin patrauklūs mokslininkams – literatūros, dailės istorikams, filosofams.

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Kmitos romanas autobiografiškas, bil­dungsromaniškas ir sociokultūrinis-antro­pologinis – tekste pateikiama ne tik pasakotojo Rimanto Kmitos, bet ir Šiaulių, o tam tikra prasme ir visos Lietuvos virsmų istorija. Kitaip tariant, pasakojama apie perėjimą iš posovietinio būvio, grindžiamo pastanga būti tokiam kaip visi, į individualizmą. Tekstas parašytas šnekamąja XX a. 10 dešimtmečio šiauliečių kalba. Su šiauliečių tarme nesutampanti kalba prisodrinta slengo, barbarizmų ir kitų elementų, kuriuos kalbos komisija pasmerktų kaip nevartotinus ar bent jau neprestižinius. Tačiau būtent gyva ir neprestižinė, todėl patikima ir įtikinama kalba leidžia išsiveržti iš literatūrinių, žanrinių schemų ir pasaulėvaizdžių.

Norint atskleisti Kmitos romano ir jo protagonisto savitumą, reikia tekstą palyginti su kitu itin didelio populiarumo sulaukusiu bildungsromanišku tekstu – L. S. Černiauskaitės „Benedikto slenksčiais“ (2008). Abiejuose romanuose pasakojama jauno provincijoje gyvenančio vaikino brendimo istorija laukinio kapitalizmo metais. Kmitos romano protagonistas ir Benediktas ieško savęs, savo gyvenimo kelio, bando pažinti kitus, patiria pirmą meilę ir nusivylimą. Tačiau čia panašumai ir baigiasi.

Černiauskaitės romano pasaulėvaizdis įsišaknijęs lyrinės prozos tradicijoje. Tą patvirtina ir taki, metaforų prisod­rinta, vaizdinga, tačiau konvencionali, t. y. tipiškai literatūrinė, kalba, ir veikėjų pabrėžtas psichologizavimas, ir vertybių sistema, kurios matais matuojama ir vertinama jų poelgiai. Černiauskaitės Benediktas, nepaisant visko, yra išskirtinis, talentingas vaikinas, o jo gyvenimo dilema – įgimto talento išsaugojimas priešiškame, vartotojiškame pasaulyje.

1993–1996 m. Šiauliuose gyvenantis Rimants – visiškai eilinis. Jis žaidžia regbį, dalyvauja Šauniausio moksleivio konkursuose, prekiauja lenkiškais muzikinių grupių plakatais ir tėvo iš mėsos kombinato „sukombinuotais“ taukais bei dešromis, baigiamojoje klasėje net pradeda rašyti eilėraščius, dirba apsauginiu „Arklidėje“. Kita vertus, visa ši veikla neveda į kokį nors konkretų tikslą, asmeninį, dvasinį tobulėjimą. Net domėjimasis literatūra, eilėraščių rašymas netampa pretekstu išsiskirti iš pilkų žmogelių masės. Rimants – toks, kaip ir visi, nei blogesnis, nei geresnis, visi jo bandymai svarstyti rimtai baigiasi komiškai. Šis aspektas – vienas didžiausių romano privalumų.

Kadangi pasakojimas pirmo asmens, t. y. iš paauglio perspektyvos, rašoma pabrėžtinai neliteratūrine kalba. Todėl išvengiama perdėto psichologizavimo ir patetikos. Tiesa, ypač pirmajame romano trečdalyje jaunasis Rimants neretai svarsto paaugliui nelabai adekvačias temas, pavyzdžiui, kai mąsto apie trispalvės ir pačios laisvės idėjos devalvaciją (p. 69). Ne visuomet įtikina ir paauglių dialogai – kartu ir pernelyg, ir neužtektinai „perspausti“.

Specifiška tai, kad puikiai rekonstruotas 10 dešimtmetis – mano ankstyvos paauglystės metai – nesukėlė nė menkiausios nostalgijos, nors būtent nostalgijos labiausiai ir tikėjausi. Rimanto filosofavimai apie tai, kad šulioj sėdėti „jokio tolko“, statuso simboliais tapę kedai, „Snikers“ batonėlis ir kokakolos skardinė, agresija grindžiama pasaulėjauta (jei ne tu, tai tave) tapo pretekstu susimąstyti apie pačios ir savo bendraamžių kompleksų ištakas. Šiame kontekste net ir taip nemėgstami hipsteriai bei jų varžybos dėl to, kieno klausoma muzika ar mitybos planas alternatyvesni, gali būti vertinami kaip tam tikras asmenybės išsilaisvinimo nuo perdėto rimtumo, pragmatizmo ir agresijos ženk­las.

 

Aldona Ruseckaitė. „Žemaitės paslaptis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Aldona Ruseckaitė iki šiol žinoma kaip Maironio paveldo puoselėtoja – per pastaruosius penkerius metus pasirodė ne vienas jos sudarytas rinkinys, biografiniai etiudai „Šešėlis JMM“ (2012). Dėl fragmentiškos struktūros knyga „Žemaitės paslaptis“ taip pat gali būti vadinama etiudų romanu. Tekstą sudaro įvairias Žemaitės gyvenimo sritis ir asmenybės aspektus fiksuojantys ir komentuojantys iš pažiūros pabiri, tačiau gana glaudžiai susiję, vienas kitą aiškinantys ir pagrindžiantys fragmentai. Tarkim, pasakojimą pradedantys ir baigiantys epizodai „Ginčai“ pristato Žemaitę-rašytoją, kurios pagrindinis gyvenimas vyksta kūrybos erdvėje – ji diskutuoja, ginčijasi su persekiojančiais personažais. Kaip paskiras personažas veikia „Balsas“, išsamiai komentuojantis Žemaitės gyvenimo vingius XX a. pradžios sociokultūrinių realijų kontekste. „Intarpuose“ pristatomos įvairios Žemaitės biografijai kartais svarbios, o kartais – perteklinės, realijos, tokios kaip pažintis su M. K. Čiurlioniu, fotografu Aleksandru Jurašaičiu ir pan. Menkiausiai paveikios dalys, kuriose kalba personifikuoti Žemaitės daiktai: skarelė, portretai, pirštinės. Rašoma šiek tiek imituojant Žemaitės stilių, tačiau archajiškumas nežymus, adaptuotas šiandienos skaitytojo skoniui.

Romanas vertingas ne tik dėl gausios faktografinės medžiagos, bet ir dėl dėmesio menkai žinomam Žemaitės biografijos etapui – paskutiniam gyvenimo dešimtmečiui (maždaug nuo 1912 iki 1921 m). Būtent šiuo periodu 70-metį peržengusi rašytoja atsikrausto į Vilnių, pakliūva į Lukiškių kalėjimą, kur dvi savaites atlieka bausmę kaip atsakingoji „Lietuvos žinių“ redaktorė už cenzūros pasmerktą straipsnį, vyksta į Ameriką, čia sako ugningas kalbas ir renka lėšas nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Retai minimas, o romane aiškiai akcentuojamas faktas, kad Žemaitė simpatizavo kairiajam inteligentijos sparnui.

Ne mažiau intriguojantis rekon­struo­jamas Žemaitės ryšys su daugiau nei 30 metų jaunesniu Konstantinu Petrausku. Žemaitė ir Petrauskas intensyviai susirašinėjo 1911–1915 m., vėliau laiškai retėjo, temos tapo vis buitiškesnės: sveikatos problemos, politika, prašymai „išrašyti“ spaudos leidinių. „Autorės užsklandoje“ Ruseckaitė teigia, jog sunku pasakyti, koks iš tiesų buvo Konstantino ir rašytojos ryšys. Tačiau publikuojamos laiškų citatos leidžia spėti, jog abu vienas kitam jautė neabejotiną simpatiją, bendravo kaip lygiaverčiai, abu tikėjo idėja, kad švietimas išgelbės žmoniją. Žemaitė ne kartą prašė Konstantino sudeginti jos laiškus. Taip darė ir pati, todėl išliko tik vienas Konstantino laiškas, rašytas 1921 m., prieš pat rašytojos mirtį. O Konstantinas išsaugojo visus draugės laiškus, kurie dabar saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve.

Mūsų kultūroje į kanoninius autorius vis dar įprasta žiūrėti kaip į tam tikrus idealus, herojus, apvalytus nuo niekingų žmogiškumo apnašų. Todėl knygoje pateiktas Žemaitės-rašytojos, visuomenės veikėjos, bet kartu ir moters – kartais paikos, užsispyrusios, paveikslas gali būti interpretuojamas dviprasmiškai. Tarkime, net kaip bandymas nužeminti, suvulgarinti tautos didmoterę. Numatydama savo reikšmę Lietuvių kultūroje ir pati Žemaitė siekė iš biografijos ištrinti bet kokius kompromituojančius elementus, todėl ir prašė Konstantino deginti jam rašomus laiškus.

Kita vertus, mokykloje ir universitete pripratintai prie Žemaitės – išmintingos kaimo moters su skarute, rašančios istorijas apie tokių pat kaip ir ji sodiečių dramas – vaizdinio, Ruseckaitės pateikta rašytojos biografijos interpretacija sukėlė mane pačią nustebinusią simpatijos ir net savotiško susitapatinimo bangą. Simpatiją kelia tai, jog rašytoja vaizduojama ne kaip suvargusi kaimo moteris, o kaip iki pat gyvenimo galo žavesio ir energijos nestokojusi kiek kontroversiška kultūros veikėja. Net rašytojos kūnas, pasak liudininkų, „buvo lyg jaunos moters... Gražiai sudėta. Senatvė nepajėgė jos nei sulenkti, nei prislėgti“ (p. 215). Savotiškai šokiruoja, kad ir Žemaitė jaudinosi prieš pasimatymą: „Reikia apsigobti baltą skarą, jaunina, ir megztinį išsitraukti šviesesnį, dailesnį, ką ji dar turi gražaus –­ kaip ir nieko, išsiruošė neapsikraudama, apie save mažai galvodama – ką čia beprisipuoši?..“ (p. 190)

Be abejo, toks istorinių figūrų ak­tualizavimas neįmanomas be tam tikro šių asmenybių, jų gyvenamojo konteksto adaptavimo prie skaitytojų lūkesčių. Antra vertus, mūsų desubjektyvizuotas ir todėl šiandien tarsi menkai aktualus, sunkiai suprantamas literatūros kanonas dėl to vargiai nuskurs –­ greičiau įgis naujų spalvų.