Eglė Ramoškaitė. Literatūra paaugliams: ne visada norisi liūdėti perskaičius knygą

 

Ne naujiena, kad paauglių knygos nėra pati šviesiausia literatūra. Kiekvienai amžiaus kategorijai skirtos knygos turi savo specifiką. Literatūra paaugliams – visai nesvarbu, ar tai realistinės istorijos, ar turinčios fantastikos elementų – nagrinėja problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės. Jau pats žodis „problema“ numato, kad knyga bus apie sudėtingus ir susimąstyti verčiančius dalykus. Vargu ar atsirastų norinčių skaityti apie veikėjus, kuriems viskas gerai, kai pačiam paaugliui dažniausiai ne viskas gerai. Paaugliai skaito labai daug – privalomos literatūros sąrašas mokinius įpareigoja perskaityti daugiau kaip 20 knygų per metus. Kam dar skaityti knygas, kurios nepatraukia, nepaveikia, nesufleruoja išeities ir atsakymų? Štai čia ir kyla dilema: dažnai paaugliams skirta problemas nag­rinėjanti literatūra, net jei ir pateikia atsakymų, kaip tas problemas spręsti, skaitytojui sukelia slegiančių minčių. Bet ar tikrai visada norisi skaityti knygas apie sudėtingas situacijas, o paskui liūdėti?

Kai tik rasdavau progą pasikalbėti su paaugliais, visada klausdavau, ką jie skaito. Standartinis atsakymas – mokyklinę literatūrą. Tačiau be privalomų perskaityti knygų visada išgirsdavau ir pasikartojančius pavadinimus: Sally Green „Pusiau blogas“ (trilogija), Veronicos Roth „Divergentė“ (trilogija), Suzanne Collins „Bado žaidynės“ (trilogija), Johno Greeno „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Pati esu didelė amerikietiškosios literatūros paaugliams mėgėja: tai universalios knygos, kurioms būdingas lengvas rašymo stilius, daug veiksmo, nuotykių, meilės linija. Todėl niekada nesusimąsčiau, kad knygos paaug­liams gali būti kitokios, kad kitokių jiems reikia.

Lūžis galvoje įvyko, kai per knygos pristatymą su devintokais įsitraukiau į rimtą diskusiją. Viena mergina pasakė, kad savo malonumui neskaito paauglių literatūros, nes koks gi malonumas skaityti knygas, kai jose visiems viskas blogai. Pavyzdžiui, visose išvardytose knygose pagrindiniai (ar vieni iš pagrindinių) veikėjai miršta. Puoliau gintis ir ginti. V. Roth „Divergentės“ serija – įkvepianti knyga apie pokyčius, apie garbę, pasiaukojimą, draugystę ir auką dėl didesnio gėrio. S. Green „Pusiau blogas“ – apie kovą su rasizmu, kurioje nugali gėris, ir apie meilę. S. Collins „Bado žaidynės“ – apie skirtingų žmonių gebėjimą dirbti išvien siekiant bendro tikslo. J. Greeno „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“– kaip gyventi šia diena ir išmokti pasiimti iš jos viską.

Tąkart savo požiūrį apgyniau, bet netrukus supratau, kur klydau: visada klausdavau, ką jie skaito, bet neklausdavau, kodėl neskaito. Kai ėmiau užduoti ir šį klausimą, labai greitai pastebėjau, kad pasikartoja tas pats atsakymas: o kam man to liūdesio? Kad ir kokią pozityvią informaciją knygos neštų, ar ji gali numalšinti emociją, kurią sukelia tokie siužetiniai sprendimai kaip pagrindinių personažų mirtys, nuolat veikėjus persekiojančios nesėkmės?

 Faktas, kad paaugliams reikia istorijų, sukeliančių stiprias emocijas, nė kiek nestebina: pati paauglystė yra stiprių emocijų laikotarpis. Viskas juoda ir balta, pilka – daug rečiau. Žinoma, lietuvių kalba turime ir pozityvių šiai amžiaus grupei skirtų knygų. Įdomus faktas: lietuvių autorių knygos paaugliams gerokai pozityvesnės nei verstinės. Ne kartą esu girdėjusi mūsų autorius kalbant apie norą įnešti į skaitytojo gyvenimus gerų emocijų, kad perskaičius kūrinį taptų ramiau, šviesiau. Leidėjai supranta, ką daro, leidžia tai, kas perkama, kas skaitoma. Vadinasi, lietuvių autoriai gali rašyti pozityviau, nes lietuviška knyga paprastai yra perkama geriau nei verstinė? Graži privilegija, reikalinga. Vis dėlto žvelgdama į mūsų rašytojų knygas paaugliams dvejoju, ar tos šviesos jose pakanka tam, kad paauglys knygą pamėgtų taip, kaip galėtų pamėgti juodą knygą.

Pavyzdžiui, du visiškai skirtingi kūriniai, patekę į Metų knygos rinkimų paauglių kategorijos trejetuką – Akvilinos Cicėnaitės „Kad mane pamatytum“ ir Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“. „Kad mane pamatytum“ – be galo jautri, nuoširdi vidinė paaug­lės Gilės drama, vykstanti 1999 m. Lietuvoje. Istorija persmelkta ramybės ir melancholijos, pasibaigianti šviesiomis natomis. „Juodavandeniai“ – labai tamsi, koncentruota, meniškai parašyta istorija apie tikroviškus paauglius, kurie elgiasi anaiptol ne tik teigiamai. Nežinau, kuri knyga nugalės. Be to, šioje kategorijoje nominuota trečioji knyga – Dianos Ganc apysaka „Lota“ – taip pat sunki. Nežinau, ar Metų knygos rinkimai iš tiesų parodys pačių paauglių nuomonę, ar tik tų, kurie šiais rinkimais domisi, tik žinau, kad siužetai išsitrina, o sukeltos emocijos pasilieka. „Juodavandenių“ sukeltas įspūdis tikrai buvo stipresnis.

 

Eglė Ramoškaitė. Literatūra paaugliams: ne visada norisi liūdėti perskaičius knygą
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

O ką skaityti tiems, kurie knygose ieško šviesos, bet kartu ir stiprių, ilgai pasiliekančių įspūdžių – stip­rios šviesios emocijos? Tokių knygų nemažai, tik ar paaugliai jas randa? Koją dažniausiai pakiša knygų skirstymas į kategorijas. Nepaisant to, kad knygų sudėliojimas į lentynėles pagal tai, kam skirtos, supaprastina pasirinkimo procesą (jei nori siaubo literatūros – prašom, jos sudėtos čia, jei nori knygų paaugliams – kita lentyna), tačiau gali ir suklaidinti. Pavyzdžiui, daugybė pozityvių knygų nugula į vaikams skirtų leidinių lentynas, kur paauglys skaitinių greičiausiai neieškos. Dar didesnė dalis panašaus tipo knygų patenka į kategoriją „visai šeimai“. Šie kūriniai skirti įvairaus amžiaus skaitytojams: Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, Michaelio Ende’s „Begalinė istorija“, Phillipo Pullmano „Jo tamsiosios jėgos“ trilogija ir kt. Minėtas knygas gali skaityti ir dešimtmetis, ir suaugęs žmogus – kiekvienas iš jų pasiima tai, ką pajėgia suprasti, pajausti. Tik, kai ateina laikas padėti knygą į lentyną, jos atsiranda ne lentynoje „skirta iki x metų“, bet „skirta nuo...“ 

Paauglystė yra laikotarpis, kai jaunas žmogus atitolsta nuo tėvų, ima kvestionuoti šeimos svarbą, artimesni tampa draugai – tai psichologiniai procesai, paruošiantys atsiskyrimui ir savarankiškam gyvenimui. O štai, pavyzdžiui, visai šeimai skirtoje Grego Kincaido knygoje „Namai Kalėdoms“ viena iš temų ir yra iššūkiai, su kuriais susiduria jaunas žmogus, kai ateina laikas pradėti savarankišką gyvenimą. Knyga sprogsta pozityvumu, tačiau nėra banali, nėra apie tuos, kuriems viskas gerai. Tačiau iššūkiai, su kuriais susiduria veikėjai, pateikiami taip, kad skaitytojas jaustų, jog viskas išsprendžiama, įveikiama.

Yra daugybė knygų ieškantiems pozityvių istorijų: Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (ir antroji serijos dalis – „Karas, kurį laimėjau“), Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“, Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno kūriniai. Tik reikia jų ieškoti ne tik knygų paaugliams lentynoje.

 

Draugai