Virginija Cibarauskė. Vyrų poezija

Paprastai vyrų parašyta poezija neskaitoma per lyties prizmę, juk tai poezija, o poezija lyties neturi. Tiesa, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, vadinamojoje žydrojoje rinktinėje „50 eilėraščių“ („Baltos lankos“, 1999), kurią sudarė Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis, atrinkę po 50 mėgstamiausių vienas kito eilėraščių ir vienas kitam parašę po „Įvadą“, A. Marčėnas svarsto, kiek vyro yra S. Parulskio ir nuosavose eilėse. Vis dėlto vyriškumo reprezentacijos, vyrų padėtis literatūros lauke – iki šiol itin menkai tyrinėta (ypač lyginant su moterų situacija) sritis, nors tokios vyrų kuriamoje poezijoje dominuojančios temos kaip tėvo ir sūnaus drama arba vyro-poe­to ir moters-mūzos / motinos santykis tiesiogiai susiję su autorių lytimi ir bendresnio pobūdžio sociokultūriniais stereotipais, kurie veikia ne tik vadinamuosius paprastus žmones, bet ir vyrus-poetus.


Alvydas Šlepikas. „Mano tėvas žūsta“

Būna knygų, kurių lauki nekantriai. Būna tokių, kurių pasirodymas ypatingų emocijų nesukelia, tačiau perskaityti jas vis tiek smalsu. Rankos pačios jų link tiesiasi. Alvydo Šlepiko rinktinė „Mano tėvas žūsta“ buvo iš tų, kurių skaityti neplanavau. Visų pirma, atgrasė pavadinimas – tiek vyresniosios, tiek jaunosios kartos lietuvių poezijoje tėvo vaizdinys (bent jau man) tapo savotišku prasto skonio ženklu. Tiesa, kartais jį aktualizuoti asmeniniais bei kultūriniais kontekstais pavyksta. Geras pavyzdys – Giedrės Kazlauskaitės rinkinys „Gintaro kambarys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Tačiau A. Šlepiko kūryba, kurią G. Kazlauskaitė, recenzuodama „Mano tėvas žūsta“ „Poetinio Druskininkų rudens“ svetainėje1, pavadino „senamadiškai neoromantine“, tokios aktualizacijos nežadėjo.

Todėl pati nustebau, kad rinktinę perskaičiau su ypatingu malonumu ir tegaliu konstatuoti – jei tektų rinkti asmeninį šių metų poezijos knygų penketuką, „Mano tėvas žūsta“ jame tikrai būtų. Su G. Kazlauskaitės vertinimu iš dalis sutinku: kaip ir, pavyzdžiui, novelių rinkinyje „Lietaus dievas“ (2005), eilėraščiuose A. Šlepikas noriai ir gausiai naudoja chrestomatinius lietuvių literatūros topus – aktualizuojama tėvo, sūnaus bei motinos triada, vyro-poeto ir moters-mūzos komplikuotas ryšys („Saulė“, p. 37; „Prakeiksmas“, p. 163). Neoromantizmui atstovauja mėnulis, šarmotas rytas, vieškelis, medis, ryto pienas, šulinys, slenkstis ir kiti kaimo sodybos peizažo atributai. Orientacijos į klasikinį pasaulėvaizdį neslepia ir pats autorius, eilėraščių pavadinimuose minintis tokias praėjusių amžių figūras kaip F. García Lorca (p. 15), B. Sruoga (p. 114), P. Celanas, F. Schilleris (p. 100) ir kt. A. Šlepiko poezija itin intertekstuali ir paviršiniame lygmenyje (dalis eilėraščių dedikuoti draugams ir mokytojams), ir gelminiame (subtiliai parafrazuojamos svetimos eilutės, motyvai). Taigi, kaip ir minėtame novelių rinkinyje, A. Šlepikas geba tradicinius, kartais iš tiesų senamadiškus įvaizdžius ne tik suvaldyti, bet ir atgaivinti. Tačiau santykis su kultūros atmintimi neprimena postmodernaus žaismingumo: eilėraščiai rimti, dramatiški, kai kurie – patys tikriausi slogučiai.

 

Alvydas Šlepikas. „Mano tėvas žūsta“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos, 2019.
Alvydas Šlepikas. „Mano tėvas žūsta“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos, 2019.

 

A. Šlepiko tekstai ir girdimi (mėgstama žaisti sąskambiais, polisemijos atvejais, pakartojimais), ir regimi – jie ekspresyvūs, vaizdingi, kinematografiški („Eilėraštis, kurį regėjau vakar“, p. 133). Galima sakyti, poetas įvaizdina tėvo figūrą, kuri lietuvių poezijoje tapo pernelyg abstrakti. Taip pat ir Velykų rytas, kaimo ar daugiabučio kambario peizažas įgyja autentiškų, sugestyvių spalvų, garsų. Tačiau meistriškiausiai A. Šlepikas vaizduoja slogutį, neatsiejamą nuo soviet­mečio ir posovietinio periodo patirčių, kurios poeto eilėraščiuose įrašytos ir kaip tiesioginės (pvz., eil. „Leningradas. 1990 m. lapkritis“, p. 18), ir kaip netiesioginės nuorodos: „už keleto sienų girdžiu radiją / jis užgožia mane / skaičiuoja žuvusius svetimos kariuomenės berniukus“ (p. 36); „nuo frontonų virsta skulptūros (...) // vėjas varto knygų lapus / glosto bergždžią filosofijos vadovėlį – / prarastas laikas – tolima nepagaunama realybė“ (p. 41). Tai natūralu, nes didžioji dalis į rinktinę sudėtų tekstų ir buvo parašyti atgavus Nepriklausomybę (antologija „Svetimi“, 1994; „Taika tavo kraujui“, 1997; „Tylos artėjantis“, 2003)2.

Vienas centrinių motyvų – kūrėjo vienatvė. Čia puikiai įkomponuojamas inteligentiško alkoholiko dramatizmas: „Melsvame butely tyli džinas. Prabiltų – užmuščiau. / Klaikiai gaila savęs, girtas protas prabyla: „Debile, // Kalk ramiai, juk pasaulis negriūva.“ Bet griūva“ (p. 57). Kaip leitmotyvas vis kartojasi mirusio vaiko, tuščių kambarių, apgailestavimo ir atgailavimo („aš nebūsiu daugiau nebebūsiu neteiski“, p. 157) situacijos. Todėl labai reprezentatyvu, kad rinktinę baigia A. Tarkovskio „Stalkerio“ paskutinius kadrus primenantis „Prakeiksmas (Poeto Žmonos monologas)“, kuriame žmona prakeikia nuolat poezijos zonoje besiblaškantį vyrą: „Trauk velniai tavo lyrizmą, asile / Trauk velniai visus jambus chorėjus / Visas gramatikas / Plikabambiai tavo vaikai basi (...) // Užmušt tave maža“ (p. 163).

Rinktinės stuburu tapęs tėvo vaizdinys pabrėžia santykį su biografiniu tėvu, literatūriniais tėvais ir apskritai su praėjusiu amžiumi, kurį metaforiškai galima nusakyti kaip vyrų laiką, kai tėvo figūra buvo cent­rinė. O dabar yra metas, kai „tėvo šmėkla nebetekus vietos / kerštui“ (p. 71). Kadangi į rinktinę sudėti tekstai buvo nemažai redaguoti, galima teigti, jie reprezentuoja savotišką pokalbį su savo įsišaknijimu tam tikrame kontekste, laikotarpyje, vertybėse ir poetikoje. Šia prasme kalbantysis yra ir tėvo netekęs našlaitis („Mano tėvas žūsta“, p. 28–30), ir miręs vaikas („Žuvęs vaikas“, p. 106), ir tas, kuris bijo savo veide atsispindinčio tėvo atvaizdo: „miestelio kirpyklos suskilusiam veidrody / mano senstantis veidas (...) // visuose pasaulio veidrodžiuose / mano tėvo akys / mano akių atspindį // aš bijau pažvelgti ir pamatyti tėvą / pavargusiu žvilgsniu / žvelgiantį / į save“ (p. 151).

Rinktinės pavadinime – dviguba prasmė (žūti bend­rinėje kalboje reiškia mirti, o tarmiškai – dar ir žvejoti) neleidžia taip lengvai tėvo figūros ir jo vertybių priskirti tam, kas jau praėjo, nebeaktualu. Tiek tėvas, tiek ir sūnus žūsta toje pačioje upėje, o moterims, net jei jos ir poetės, priskiriamas nebylių gyvybės nešėjų bei saugotojų vaidmuo („Katutės“, p. 80), atskiriantis jas nuo bergždžiai savo poeziją dudenančio vyrų pasaulio: „marčėnaibrazdžioniaistankevičiai / įsitvėrę elekt­rinių garsiakalbių / stengės prarėkt / visą grumančią / stichijų armiją / bububu skardomis poezija / dududu per stogus lietus // miaumiaumiau vidury margumynų / lėta ir laiminga / tyliai sprogo / Katė“ (p. 80). Tai, be abejo, dar vienas itin autentiškas vadinamojo klasikinio arba senamadiško pasaulėvaizdžio bruožas.


Kornelijus Platelis. „Įtrūkusios mėnesienos“

Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ buvo išrinktos kūrybiškiausia 2018-ųjų knyga. Be abejonės, tai brandi, konceptuali poezija. Knyga puikiai apipavidalinta. Tačiau ar ji tikrai kūrybiškiausia? Jei būtų mano valia, „Įtrūkusias mėnesienas“ būčiau išrinkusi brandžiausia tradicine metų poezijos knyga. Šis rinkinys klasikinės tematikos (tikrovės ir iliuzijos santykis, meno ir menininko prigimties klausimai) ir poetikos. Čia nestinga epinių struktūrų, yra sonetų ir klasikinių ketureilių, o skyrių epigrafais pasirinkti haiku tipo eilėraščiai. Tačiau vyrauja modernistine objektyviojo koreliato samprata grįsti tekstai, lietuvių kritikoje dar vadinami „daiktiškaisiais eilėraščiais“, kai jausmą, būseną perteikia detalūs išorės pasaulio objektų atvaizdai. Pagrindine tema tapusiai regimybės problemai narplioti pamatiniu intertekstu pasitelkiama Platono olos metafora: žmogiškasis žvilgsnis nepajėgus užčiuopti grynųjų idėjų, jis regi tik jų atvaizdus, šešėlius. Ir pats žvelgiantysis tėra tik šešėlis.

K. Platelio poezijoje kaip šešėlių teatras, intertekstų intertekstai regimi ne tik išorinis pasaulis, jo objektai, bet ir subjekto vidujybė. Bauginančiai gražiame pirmajame eilėraštyje „Golemo įgula“ vidujybė vaizduojama kaip skirtingų pavidalų, kaukėtų „galeros vergų“, buveinė, keistas labirintiškas mechanizmas: „Salėj tarp šonkaulių grotų (į ją / tamsūs koridoriai veda – proto akis neįžvelgia / jais vaikštančių), rankenos, svirtys, judintojai, / ant sienų sukabinėtos kaukės“ (p. 9). Kadangi ir subjektas, ir pats poetas grynųjų esinių įžvelgti nesugeba, tai poezija irgi „žodį pasako, netampantį kūnu“ (p. 10). Tai fantazija, atvaizdų dauginimas, prasmingas savaime, o ne dėl pragmatinės naudos: „Ar negalima gauti / daugiau to netikro vandens, daugiau sapnų, / daugiau tų svaigių regimybių, kurios atitolintų dugną, / sukurtų dirbtinę gelmę, kur plaukiotų tingios / žuvų pamėklės iš flamandiškų natiurmortų?“ (p. 10) Savotišką hermetizmą reprezentuoja rinkinyje dažna stiklo ar plastiko uždangos, gaubto, atskiriančio subjektą nuo išorinio pasaulio, metafora: „Vėjas pro langą pripustė kažkokio augalo sėklų. / Jos nekrito į laukiančią dirvą, / jos krito ant stiklo, dengiančio stalo paviršių“ (p. 17); „Paskui pardavėja įkišo mane / į plastiko maišą – prigludo / nematoma, bet aklina šio pasaulio riba“ (p. 47).

 

Kornelijus Platelis. „Įtrūkusios mėnesienos“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2018.
Kornelijus Platelis. „Įtrūkusios mėnesienos“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2018.

 

Nepaisant gana gausios erotinės vaizdinijos antrame ir trečiame skyriuose, K. Platelio poezija yra apoloniškas, t. y. distancija grįstas, regos pasaulis. Erotiniams eilėraščiams stinga jusliškumo (dėl to knygoje itin daug daugtaškių). Padorumo rėmų laikomasi net vaizduojant fantastiškas sueitis: tiesioginius įvardijimus dažniausiai atstoja įvardžiai „tai“, „to“ ir pan., o kulminacijas – daugtaškiai („Jo geismas nuo to tik stiprėja, sugrįžta į krantą, sodina mane ant akmens ir...“, p. 62; „aš apglėbiu kojomis liemenį ir...“, p. 65). Erotiniai K. Platelio eilėraščiai iš esmės literatūriški, abstraktūs, apkaišyti (ir užkamšyti) kultūriniais vaizdiniais – nuo antikinių mitų iki naivios rožinės pornografijos, sufleruojančios, kad bet kokioje situacijoje atsidūrusios moterys iš tiesų trokšta ištirpti „vyro tvirtam glėbyje“ (p. 90). „Moters perspektyva“, įsivaizduojamas moteriškasis jausmingumas ar jusliškumas tėra dar viena iš regimybių, eilėraščių subjekto, atstovaujančio dominuojančiai vyriškajai vaizduotei, kur moteris yra „ne ola, ne tunelis, gal tik urvas, / bet juo pro save tik ji išeina į šviesą“ (p. 66), fantazija. Taigi erotika tėra dar vienas žaidimas, kaukė.

Tačiau šis žaidimas tikrai nekūrybiškas. Kaip tik priešingai – iš esmės jis (stereo)tipiškas. Pavyzdžiui, Laisvydės Šalčiūtės paveiksluose patriarchalines struktūras reprezentuojantys antikiniai mitai, šlovinantys moterų kūnų sudaiktinimą ir nusavinimą (nevengiant manipuliacijų ir prievartos – tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Dzeuso nuotykius) kaip erotikos šaltinį, dekonstruojami apverčiant galios pozicijas: Ledą užvaldyti siekiantis gulbe pasivertęs Dzeusas čia tampa svajingu ir apatišku moters įdėmiai stebimu gulbinu. O K. Platelio „Mažajame kovos vežime“ protagonistė yra tradicinė pasyvi subjektė, patirianti džiaugsmą dėl to, kad ją visi sutiktieji noriai „vartoja“. Ji neva metafizinėje kelionėje, tačiau nei šios kelionės tikslo, nei paskirties nežino, nes yra vedama (vežama) važnyčiotojo, t. y. poeto vaizduotės.

Atskiro paminėjimo vertas rinkinio skirstymas į skyrius – jis funkcionalus, ne vien figūratyvus. Pirmieji du skyriai, man teikę daugiausia skaitymo malonumo, grindžiami minėta objektyviojo koreliato poetika – būsenos, idėjos perteikiamos konkrečiais vaizdiniais. Pagrindinės temos – atvaizdo neįveikiamumas, riba tarp subjekto ir jį supančio išorinio pasaulio, laiko tėkmė, senėjimas. Trečiąjį skyrių sudaro erotinė poema „Mažasis kovos vežimas“. Erotinė tematika vyrauja ir ketvirtame skyriuje, o penktą skyrių sudaro ironiškos poezijos ir ją gaubiančio pasaulio refleksijos, neįpareigojantys pastebėjimai, komentarai. „Įtrūkusios mėnesienos“ – puikus pavyzdys, koks įvairus ir daugiaprasmis gali būti vadinamasis klasikinis ar tradicinis poetinis pasaulėvaizdis.


1. Giedrė Kazlauskaitė, „Nekviesta meilė“: www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/162-nekviesta-meile?fbclid=IwAR06U24UHs5VGteAuwfOQtgAHD7bjC8vSRZrDCMdSgbx_Evpggh9wC3gKtA
2. Apie rinktinės sandarą, tekstų redagavimo specifiką rašė Mantas Tamošaitis recenzijoje „Geros poezijos mišrainė“: www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/alvydo-slepiko-mano-tevas-zusta-geros-poezijos-misraine-286-1193900

Draugai