Irene Vellejo knyga apie rašto gimimą ir užrašyto žodžio evoliuciją bus įdomi ne tik pirmąkart besigilinantiems į šią temą, bet ir tiems, kurie su rašto atsiradimu susipažinę kiek išsamiau. Nors su autore kartais būtų galima pasiginčyti, vis dėlto nelabai tikslinga, nes knyga nėra mokslinė monografija. I. Vallejo informaciją reflektuoja remdamasi savo patirtimi ir apmąstymais, ir tai, atrodo, yra šios knygos stiprybė. Be to, autorė lygina ir pateikia daugybę referencijų į šių laikų dainas, filmus bei kitus kūrinius, taip priartindama Antiką prie mūsų dienų. Nevengiama nuo knygų nukrypti į platesnius kontekstus – nušviečiamos istorinės aplinkybės, vaizduojami socialiniai santykiai, buities detalės. Tai papildo pagrindinį knygos naratyvą. 

Vis dėlto atidžiau patyrinėti vertimą paskatino neįprasta Antikos vardų ir vietovardžių vartosena, trukdžiusi sklandžiai skaityti tekstą. Pabandykime atskirus atvejus suklasifikuoti į atskiras grupes, nors, žinoma, ne vienas jų galėtų patekti į kelias kategorijas.

Pradėkime nuo ispanų kalbos ypatybės, kai priebalsių samplaikos žodžio pradžioje atveju prie žodžio pridedamas prefiksas „e“. Ne išimtis ir Antikos vardai. Taip garsus graikų keliautojas ir geografas Strabonas vertime tampa Estrabonu (p. 60, 152 ir kt.), Atėnų filosofas Speusipas – Espeusipu (p. 450), o šv. Jeronimo gimtasis miestas Stridonas – Estridonu (p. 355, 384). Tačiau nežinia kodėl šios „e“ raidės lietuviškame vertime išvengia Scipijonai (isp. Escipiones; p. 284, 286).

Susiduriama ir su kita dažna vertimų iš romanų kalbų, kuriose „h“ raidė žodžio pradžioje nebetariama, problema: Artemidės šventyklą sudeginęs Herostratas tampa Erostratu (p. 149; beje, pirmoji vardo dalis referuoja į deivę Herą, bet ne į Erą), imperatorius Hadrianas – Adrianu (p. 239, 363 ir kt.). Tačiau kitiems pasiseka labiau: Homeras lieka Homeru, o Hesiodas – Hesiodu. 

 

Irene Vallejo. „Knygos gimimas. Kaip užrašytas žodis tapo amžinas“. Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė. Redaktorė Rūta Pučinskaitė. Viršelį kūrė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Alma littera“, 2021.

 

Dar vienas kliūvantis dalykas – neišlaikyti dvibalsiai antikiniuose varduose. Pvz., Oidipas vadinamas Edipu (p. 170), Aischilas – Eschilu (p. 16, 93 ir kt.), o du pasakėtininkai Aisopas ir Faidras – atitinkamai Ezopu ir Fedru (p. 406). Toks vartojimas, daugiausia pasitaikąs sovietmečio vertimuose, yra pasenęs. Tuo galime įsitikinti patikrinę internetinę „Antikinių tikrinių vardų skaitmeninę duomenų bazę“, pvz.: Eschilo vardo forma vartota išskirtinai 1953–1990 m. pasirodžiusiuose Antikos kūrinių vertimuose. Čia dera paminėti ir Aiginos salą, vertime virtusią Egina (p. 292). 

Ne visi Antikos vardai ir vietovardžiai perteikti teisinga gimine. Žinoma, kai kurie vietovardžiai, nors ir neteisingos darybos, yra taip įsitvirtinę kalboje, kad pakeisti būtų kone neįmanoma. Pvz., Atėnai taisyk­lingai turėtų būti vadinami Atėnėmis ar Atėnomis. Tačiau vertime aptinkami atvejai – ne tokie. Čia Tėjos sala tampa Teosu (p. 157, 212 ir kt.), o Salamino – Salamina (p. 257). Kalagurės, Bilbilės, Tarakonės miestai atitinkamai tampa vyriški: Kalaguriu (p. 312, 390), Bilbiliu (p. 364, 369), Taraku (p. 365, 368). Gražus bandymas vertime išlaikyti visą Salonikų miesto vardą – Tesalonikai (p. 381), tačiau verta prisiminti, kad šis miestas pavadintas Aleksandro Didžiojo sesers Tesalonikės vardu (kuri, žinoma, buvo moteris). „Meandras“ būtų tikslu vadinti „majandrais“ (lot. Maeander, -ri m; p. 405). Būtų galima numoti ranka: atseit miestų ar salų vardų giminė – ne pats reikšmingiausias dalykas. Tačiau vertime pasitaiko ir gerokai kurioziškesnių nesusipratimų, pvz., tarp svarbių Romos istorijos veikėjų minimas Didas (p. 421). Neabejotinai vertėją suklaidino ispaniškas vardo variantas – Dido, kuris atrodo turintis vyrišką galūnę. Tačiau akivaizdu, kad knygos autorė kalba apie Kartaginos karalienę Didonę (lot. Dido, -onis f). Lyties pakeitimo neišvengė ir šiuolaikinė rašytoja Harper Lee – keliose vietose ji tampa Harperiu (p. 220, 388). 

Aptarę gramatinę giminės kategoriją, pereikime prie skaičiaus: čia ir vėl minėtini keli miestai, kurių pavadinimai lotynų kalba – daugiskaitiniai: Kotijorai (lot. Kotyōra n pl.), Antemnos (lot. Antemnae, -ārum f), Volsinijai (lot. Volsiniī, -ōrum m) ar Pompėjai (lot. Pompēiī, -ōrum m), tačiau vertime aptinkame Kotiėją (p. 157), Antemnają (p. 274), Volsinijų (p. 363) ir Pompėją (p. 347, 363 ir kt.). 

Toliau apžvelkime atvejus, kai vardai turi per daug arba per mažai elementų. Pradėkime nuo miestų, kurie lietuviškame vertime įgavo dvigubas galūnes. Lotynų kalba, kaip ir lietuvių, yra sintetinė, su kaitomomis daiktavardžio galūnėmis, todėl lietuviškas galūnes reikia derinti prie lotyniško žodžio šaknies. Tokiu atveju Chijo sala (lot. Chios, -ī f) nevirstų Chijosu (p. 171), Krustumerijus (lot. Crustumerium, -ī n) – Krustumeriu­mu (p. 274), Biblė (lot. Byblos, -ī f) – Biblosu (p. 298, 322), Komas (lot. Cōmum, -ī n) – Komusu (p. 363), Gadų miestas (lot. Gādēs, -ium f) – Gadesu (p. 366), o Lagdūnas (lot. Lugdūnum, -ī n) – Lagdunumu (p. 420). 

Dar vienas kraštutinumas – visos šaknies neišlaikantys vardai. Tokių atvejų dažnai sutinkame kalbose, neturinčiose linksnių sistemos. Jose antikiniai vardai dažnai perteikiami vardininko linksniu, kuris neretai neatspindi visos žodžio šaknies. O lietuvių kalboje Antikos vardai ir vietovardžiai išvedami iš kamieno, kuris nustatomas pagal kilmininką. Todėl turime ne Platą, o Platoną, ne Cicerą, o Ciceroną. Šios taisyklės aptariamame vertime nepaisoma. Todėl Mirtidė (gr. Myrtis, -idos f) virsta Mirtise (p. 174), Eumetidė (gr. Eumētis, -idos f) – Eumetise (p. 178), Atidė (gr. Atthis, -idos f) – Atise (p. 180), Magnetas (gr. Magnēs, -ētos m) – Mag­nu (p. 210), Aleksidas (gr. Alexis, -idos m) – Aleksiu (p. 210), galiausiai puikiai žinomas meilės dievas Erotas (gr. Erōs, -ōtos m) – Erosu (p. 395). 

Akivaizdu, daugelis vardų versti tiesiai iš ispanų kalbos, nesigilinant į originalią jų kilmę. Todėl tiek nesusipratimų. Štai dar keletas jų: žinomas romėnų karvedys Liucijus Kornelijus Sula (lot. Sulla) vertime tampa Sila (isp. Sila; p. 284). Sunku pasakyti, kodėl ispaniškai šis vardas pakito būtent taip, tačiau lietuviškame vertime nebeaišku, koks tai asmuo. Taip pat sužinome, kad Ovidijus buvo ištremtas į Tomi kaimą (isp. Tomi), tačiau bet kas, susipažinęs su Ovidijaus gyvenimu, žino, kad šis kaimas vadinamas Tomais (lot. Tomī, -ōrum m). Labai stebina naujasis Sokrato žmonos Ksantipės (gr. Xanthippē, -ēs f) vardas Jantipa (p. 122). Taip pat susipažįstame su Cicerono vergu Tiranionu (p. 294), iki šiol vadintu Tirono vardu (lot. Tīro, -ōnis m). Įdomiai perteiktas ir Ilerdos (lot. Ilerda, -ae f) miesto, vertime tapusio Jerda (p. 322), vardas. Tikėtina, miesto pavadinimo pradžioje esančią didžiąją „i“ ir po jos einančią „l“ vertėja perskaitė kaip dvigubą „l“. Todėl ir miestas pagal ispanų kalbos tarimo taisykles tapo Jerda. O štai vertime minimas Celsijus, pasirodo, yra ne garsus temperatūros matavimo skalės išradėjas, bet romėnas Celsas (lot. Celsus, -ī m), Efese pastatydinęs biblioteką. 

Ne visi vardai vertime perteikiami nuosekliai, jų rašyba ne visada susisteminta. Štai Katonas Vyresnysis (lot. Cato Maior, isp. Catón el Viejo; p. 302) tampa ir Katonu Senuoju (p. 286). Nors vertime randame Plinijų Jaunesnįjį (lot. Plinius Minor, isp. Plinio el Joven; p. 363, 366 ir kt.), imperatoriaus Augusto sesuo Oktavija (lot. Octavia Minor, isp. Octavia Menor) – kažkodėl Mažoji (p. 416), o ne Jaunesnioji. Taip, pagal ispaniškąją tradiciją verčiama skirtingai, tačiau žvelgiant į lotyniškąjį originalą šie prievardžiai identiški. Garsus romėnų mokytojas – tai Kvintas Sesilijus Epirota (p. 304), tai Kvintas Cecilijus Epirota (p. 406, 470). Įvairuoja ir Herakleito vardo užrašymas. Knygos gale esančiuose paaiškinimuose randame: „...(tamsi Herakleito prigimtis); Hėrakleitas, fragmentai (...); p. 450). O pačiame tekste aptinkama ir trečia vardo forma – Heraklitas (p. 395). 

O dabar pažvelkime į smulkesnius neatitikimus varduose, kurių buvo galima išvengti naudojantis „Antikos vardų duomenų baze“. Zenobiją (p. 240) tiksliau versti Dzenobija, taip, kaip verčiame Dzeusą (o ne Zeusą). Diokletianas (p. 240) turėtų būti verčiamas Dioklecijanu, kaip ir tekste dažnai minimas Marcialis (o ne Martialis). Taip pat neįprastas Atėnajo vardo perteikimas (vertime – Atenėjas; p. 238). Platono dialogas turi būti „Timajus“ (o ne „Timėjas“; p. 453). Kaeniną (274) ir Kereliją (303) teisingiau būtų versti Cenina ir Cerelija. Išlaikant graikišką šių miestų pavadinimo šaknį (gr. Herkulaneon, -ou n, Seleukeia, -as f, Amaseia, -as f), pritiktų versti Herkulanėjas, Seleukėja ir Amasėja (o ne Herkulanas (p. 370), Seleukija (p. 157) ir Amisija (p. 157)). Graikiškos kilmės vardai su galūne -os įprastai lietuviškai verčiami su galūne -as, todėl ne Dionisijus (p. 292), Sinesijus (p. 246) ir Laertijus (p. 281), bet Dionisijas, Sinesijas ir Laertijas. O štai Lacijas (p. 281) turėtų būti verčiamas Lacijumi. Atsižvelgiant į graikišką vardo formą, Polikletas (p. 401) turėtų būti Polikleitu (kaip minėtas Heraklitas (p. 395) – Herakleitu). Panašiai ir su Hiparkija (p. 178) bei Epikarmu (p. 210), kurie, remiantis originalia vardo rašyba, būtų Hiparchija ir Epicharmas. 

Nors dėl „j“ rašybos varduose galima diskutuoti, tačiau vertime nuoseklumo nesilaikoma. Štai p. 284 skaitome: „...generolas Emilijus Paulas (...) Scipionas Emilijanas (...).“ Taigi matome, kad Emilijus „j“ gauna, bet Scipijonas lieka be jos. Kiti pavyzdžiai: Aurelianas (p. 240), Vespasianas (p. 469), Justinianas (p. 472), Amianas (p. 240), Polienas (p. 447), Kvintilianas (p. 447), Apionas (p. 447), Lukianas (p. 450), Polionas (p. 357) ir Sikeono miestas (p. 362) tikriausiai turėtų būti rašomi su „j“, kaip ir vertime minimi Pausanijas (p. 449), Vitruvijus (p. 159) ar Emilijus (p. 284). Beje, minėtas Sikeonas turėtų būti Sikijonu. 

Atrodo, kad ir keletą tikrinių vardų buvo galima išversti tiksliau. Pvz., Atėnajo veikalo pavadinimas „Deipnosofistai“ (p. 171) galėjo būti išverstas – „Puotaujantys sofistai“; krikščionių atsiskyrėlį Simeoną Stilitą (isp. Simeón el Estilita; p. 362) vertėjo pateikti mums geriau žinoma vardo forma – Simonu Stulpininku. Taip pat Diodorą Sikulą tiksliau būtų vadinti Diodoru Siciliečiu (sikulai buvo viena genčių, gyvenusių Sicilijoje, tačiau jau Diodoro laikais taip vadinti iš Sicilijos kilę gyventojai).  

Knygos gale pateikiamuose paaiškinimuose ir nuorodose į šaltinius vieni Antikos autorių kūrinių pavadinimai išversti į lietuvių kalbą (pvz., Strabono „Geo­grafija“, Aulo Gelijaus „Atikos naktys“), tačiau kiti palikti neišversti (pvz., Plutarcho „non posse suaviter vivi secundum Epicurum“, Lukiano „Solecistas“). Net ir tam pačiam autoriui ne visada pasiseka vienodai: „...Pseudo Platonas, „Axiochos“, (...) Pseudo Platonas, „Vaikų auklėjimas“ (...)“ (p. 450–451). Paaiškinimuose vienur Amijano Marcelino (vertime Amiano Marcelino) knyga „Historiae“ verčiama tai „Istorijos knygos“ (p. 446), tai „Istorija“ (p. 456, 457 ir kt.); Tito Livijaus kūrinio „Ab urbe condita“ (isp. „Historia de Roma desde su fundación“) vertimo variantai tokie: vienur – „Istorija apie Romą nuo jos įkūrimo“, kitur – „Romos istorija nuo jos įkūrimo“ (p. 459).

Nors dėmesį atkreipė būtent Antikos vardų perteikimas, bet galima rasti ir kitokių keistybių. Knygoje didžioji dalis skirta būtent Antikai, tačiau akivaizdu, kad ne visos realijos vertėjai buvo aiškios. Sužinome, kad romėnai rašydami naudojosi stiletu (p. 308, 311), nors įprastai rašymo lazdelę vadiname stiliumi (lot. stilus, -i m). Vieną Romos visuomenės sluoksnių įprastai vadiname raiteliais, tačiau vertime jie vadinami ekvitais (414). Tikriausiai vertime minimus histrijonus (p. 422) reikėtų versti aktoriais ar artistais, taip išvengiant daugeliui mįslingų žodžių.  

Pažvelkime į dar keletą pavyzdžių: Augustas pastatydino portiką savo seseriai Oktavijai, tačiau vertime jis virsta Oktavijaus portiku (nors ispaniškai Pórtico de Octavia; p. 359). Panašiai nutinka ir su Cicerono laiškais Atikai (p. 461, 462). Tiesa, lieka nežinoma, kas ta Atika? Graikijos sritis? Kažkokia mergina? Susidūrusiems su Cicerono literatūriniu palikimu aišku, kad jis laiškus rašė Atėnuose gyvenusiam draugui Titui Pomponijui Atikui (isp. Epístolas a Ático). Viename sakinyje minima biblioteka ant Palatino kalvos, tačiau jau kitame Palatinas pakeičia giminę ir tampa Palatinos biblioteka (p. 359). Nusišypsoti priverčia žinia, kad Sokratas jam skirtus nuodus ne išgėrė (kaip iki šiol buvo manoma), bet suvalgė: „...apie paskutines Sokrato valandas prieš suvalgant nuodingosios nuokanos porciją“ (isp. „las últimas horas de Sócrates antes de tomar su ración de cicuta“; p. 230).

Skaitytoją sutrikdo pasakojamas apie žymiuosius Demosteno diskursus „Filipikas“ (isp. „los discursos más famosas de Demóstenes“; p. 220), tačiau viskas tampa daug aiškiau pažvelgus vos viena pastraipa aukščiau, kur žodis discursos išverstas „kalbomis“: „Geriausios politinės ir teisinės kalbos“ (isp. „Los mejores discursos políticos y judiciales“). Taigi, jei discursos yra kalbos, tuomet paaiškėja, kad šnekama ne apie Demosteno diskursus, o apie jo garsiąsias kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą. Verčia stebėtis ir Homero rašyti eilėraščiai; p. 28 skaitome: „[Aleksandras] Aristotelio padedamas mokėsi Homero eilėraščių (isp. „Aristóteles le enseñó los poemas homéricos“), o p. 280 sužinome, kad „Romėnai (...) rašė homeriškus eilėraščius“ (isp. „Los romanos (...) a escribir poe­mas de tipo homérico“). Žinoma, šiuo atveju poema turėtų būti verčiama kaip „poema arba epas“, kaip tai padaryta p. 94: „Homero poemos buvo šis tas daugiau“ (isp. „Los poemas homéricos eran más“). 

Vertime galima rasti ir daugiau netinkamai įvardintų literatūrinių žanrų. P. 406 rašoma apie Aisopo ir Faidro „fabulas“: „fabulos apie gyvūnus“ ir „senosiose fabulose“. Tačiau šis žanras lietuviškai įprastai vadinamas pasakėčiomis. Lietuviškai žodį „fabula“ dažniausiai naudojame kaip sinonimą žodžiui „siužetas“. Taip pat verta pastebėti, kad Vergilijus rašė ne „eglogas“ (isp. Églogas), o eklogas (lot. Eclogae), o štai Ovidijaus kūrinys – „Fastai“ (lot. Fasti m), ne „Fastos“ (isp. Fastos; p. 471). Tiesa, dėl nenuoseklumo verčiant antikinių kūrinių pavadinimus neaišku, ar paliktas ispaniškas variantas, ar bandyta išversti lietuviškai. Galima paminėti ir Varono kūrinio „Imagines“ vertimą. Pačiame tekste jis pateikiamas kaip „Vaizdai“ (p. 383), nors šnekama apie literatūrinius garsių žmonių portretus. Todėl tiksliau būtų versti „atvaizdai“, kaip, beje, tai padaryta paaiškinimų dalyje (p. 469). 

Regis, kartais pristigta ir atidumo. Pvz., nesugebėta teisingai perrašyti lotyniškų citatų: „librariis crici fixis“ („cruci“; p. 326) ir „interiae dulcedo“ („inertiae“; p. 382). Nustebino, kad poetė Sapfo gyveno šiais laikais: „Ir nors ta galimybė atrodė kone neįmanoma, beveik po trisdešimties metų vis dar girdime švelnų tos nedidukės moters balsą“ (p. 182). Žinoma, turėtų būti „po trisdešimties amžių“ arba „šimtmečių“ (isp. „casi treinta siglos después seguimos escuchando“). Taip pat sužinome, kad Atėnų gimnasijuje buvo laikoma „Sokrato – daugiau nei tuzinas [veikalų]“ (p. 217). Tačiau originalo tekste kalbama ne apie Sokratą, kuris savo veikalų mums nepaliko, o apie tragiką Sofoklį. 

Pabaigoje pateiksiu keletą vertimo vietų, kurios pasirodė neaiškios ir abejotinos. Pasakojama, kaip istoriko Kremucijaus dukra Marsija slapta išsaugojo vieną uždraustos tėvo knygos egzempliorių, o vėliau, gavusi „indultą“ (p. 380), vėl ėmė platinti knygos kopijas. Atrodo, žodis „indultas“ vartojamas tik kaip bažnytinė sąvoka. Tikriausiai būtų galima versti „gavusi malonę“ ar „suteikus atleidimą“. Kalbant apie knygų turinio ir išnašų atsiradimą, lieka neaiški frazės „nauja parafernalija“ reikšmė (p. 386). Galbūt tai galėtų būti „naujas įrankis“ ar „naujas atributas“? Neaišku, kokio ilgio yra „trijų alkūnių audinys“ ir tikriausiai tinkamesnis būtų uolekčio terminas (atstumas nuo alkūnės iki pirštų galų; isp. Codo, lot. Cubitim; p. 401). Vertėja, cituodama Bohumilo Hrabalo knygą „Pernelyg triukšminga vienatvė“, pateikia Vytauto Visocko vertimą. Tačiau „Knygos gimime“ ištrauka iš minėto teksto lietuviškai yra ilgesnė nei užrašyta ispaniškame knygos variante (p. 411). Taip lietuviškame tekste atsiranda keletas meno kūrinių, kurie ispaniškajame praleisti („Pakaruoklio namas“, „Don Karlas“). 

Šioje recenzijoje susitelkiau į Antikos tikrinių vardų bei realijų vertimą. Kadangi nesu ispanų kalbos žinovas, nesiimu vertinti likusios teksto dalies vertimo. Tačiau verta pažymėti, kad vertimas pasirodė sklandus ir, atmetus minėtus netikslumus, maloniai skaitomas. Kiek stebina recenzijoje pažymėtos klaidos, nes daugelio jų buvo galima išvengti pasinaudojus internete lengvai prieinama „Antikinių vardų duomenų baze“ arba tiesiog „Google“ paieškos sistema. Atrodo, kad knygos vertimui pristigo gerai aptariamą laikotarpį išmanančio redaktoriaus žvilgsnio. Galbūt tikram knygos gimimui pritrūko dar vieno kito mėnesio. Nepaisant to, knyga iš tiesų yra įdomi ir verta skaitytojų dėmesio.