Lina Buividavičiūtė. Trys romanai apie disfunkcines šeimas

Atrodytų, apie disfunkcines šeimas jau nemažai parašyta. Vis dėlto tema jaudina, atliepia. Perversiški santykiai, ankstyvosios giliosios traumos, jų poveikis dar tik besiformuojančioms asmenybėms – visa tai dažnai slypi po blizgiais paviršiais ir pozavimu dailiems viršeliams. Visa tai, ką su savimi tampomės labai ilgai, – didieji nešuliai, sizifų akmenys, kuriuos ne visada pavyksta palikti net geriausio psichoterapeuto kabinete. Tačiau skaitant apžvalgoje aptariamus romanus, ne mažiau už aktualias temas jaudina ir pasakojimo būdas, išradingumas, gaivus, savitas žvilgsnis. Vis dėlto tamsos ir nejaukos šiuose kūriniuose apsčiai ir, drįstu teigti, jie apie mus.


Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“

„Vakaro nejauka“ – romanas, sulaukęs išties didelio dėmesio ir pripažinimo. 2020 m. knyga pelnė prestižinį tarptautinį „Booker“ prizą, buvo gausiai aptariama ir reflektuojama. Lietuvoje romanas pateko į geriausios verstinės knygos rinkimų grožinės literatūros kategorijos dešimtuką.

Kūrinio intriga prasideda nuo autoriaus (-ės) tapatybės kismų ir autobiografinio konteksto – augimas ūkininkų reformatų šeimoje ir brolio netektis. Atsispyrus nuo asmeninės patirties sukuriama itin įtaigi, makabriška, šokiruojanti ir net, sakyčiau, kiek erzinanti fikcija. Jos pamatas yra dešimtmetės Jopės, jos brolio ir sesers branda – vaikystės nekaltumo ir pirmųjų „nuodėmių“ sąveika, paskatinta trauminės patirties. Protagonistės brolis žūsta įlūžus ledui, ant kurio čiuožinėjo. Nuo šios ribinės situacijos prasideda didžioji griūtis, kurią paskatina likusių šeimos vaikų apleistis. Jopės tėvai, ypač motina, nesugeba susidoroti su trauma – slopinamą pyktį nukreipdama vidun, ji grimzta į savinaiką ir savigailą. Romane subtiliai užsimenama apie ankstesnį protagonistės tėvų pasirinkimą – poelgį, kuris stipriai kertasi su išpažįstamomis tikėjimo tiesomis, – šį poelgį Jopės motina suvokia kaip galimą pirminę pragaištį. Kaltę nešiojasi ir pati Jopė, dar visai vaikiško ir naivaus mąstymo vedama vieną akimirką „pasirenkanti“ mylimą gyvūnėlį, o ne brolį: „...ir paprašiau Dievo, gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“ (p. 24). Griežtoje nuodėmės ir atpildo dichotomijoje vaiko ir brolio netektis suvokiama kaip bausmė. Būtent todėl Jopės mama kone visiškai apleidžia kitus savo vaikus ir save pačią. Rezultatas – iš vėžių išmušti, nejaukoje it maži kačiukai paskandinti jaunieji knygos veikėjai. Būtent todėl Jopė ima klaidžioti tamsiame fantazijų ir tikrovės pasaulyje – keisti riktai, fiziologija, susipinanti su dvasinėmis, emocinėmis patirtimis.

 

Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. Iš olandų kalbos vertė Aušra. Gudavičiūtė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.
Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. Iš olandų kalbos vertė Aušra. Gudavičiūtė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Tačiau aptariant šį romaną, manau, neužtenka paminėti vien apie traumą, kurią sukelia vaiko mirtis. „Vakaro nejaukoje“ itin svarbus juslingumo, atrandamo kūniškumo ir sausų taisyklių, dogmų susidūrimas. Įdomu, kad abiejose pusėse apstu tamsos ir perversijų. Tai gerai pastebėjo ir įvardijo portale Bernardinai.lt publikuotame interviu knygos vertėja Aušra Gudavičiūtė: „Vaikai šiame romane vaizduojami kaip žvėriukai, kurie ne tik kad ne(be)tiki pasaka apie Kalėdų Senelį arba Dievą, bet regisi išvis su ja nesusiję, jai svetimi. Vaikų seksualumas byloja apie tam tikrą gyvūniškumą, o suaugusiųjų pasaulio „pasaka“ apie Dievą tą gyvūniškumą neigia, jo nepriima, ir tarp šiųdviejų pasaulių atsiranda gili praraja. Man labai gražus Jopės sapnas, kuriame ji tapatinasi ir su lape, ir su jos grobiu – pelėnu, taigi su gyvūnų pasauliu.“ Kūniškumo trajektorijose vaikai paliekami orientuotis vieni – atrandami dalykai svyruoja tarp amžinųjų eros ir thanatos. Iš čia ir tamsa, perversijos, bedugnių trauka, ir išsigelbėjimo troškimas. Ir artėjimas prie makabriško finalo, nes nėra nieko, kas išvestų į šviesą.

„Vakaro nejauka“ – tai romanas apie nesupratimą ir traumos veikimą, paliečiantį visus šeimos narius. Apie paprastos kaimo būties žavesį ir negailestingumą, apie mirties grožį ir brutalumą, apie nuolatinį mūsų pasaulio svyravimą tarp būties ir nebūties, apie užtvenktą skausmą, kuris grasinasi pavirsti vandenynu, apie vaikišką smalsumą ir nevaikiškus žaidimus, apie atviro, palaikančio ir atspindinčio žvilgsnio būtinybę tam, kad augtume.

Baigdama apžvalgą noriu paminėti kūrinio stilių – jis vingrus, vaizdingas, savotiškai poetiškas, vidinius pasažus derinantis su fiziologinėmis detalėmis, dažnai erzinantis ir provokuojantis, o kartais net manieringas, pretenzingas. Tačiau motyvuotas, masinantis skaityti, tiksliai atskleidžiantis netekties psichologiją bei pro ją prasimušančią gyvastį. Šis kūrinys mano mintyse pasiliko ilgam.


Alex Schulman. „Išlikusieji“

„Išlikusieji“ – dar vienas didelį įspūdį palikęs romanas apie šeimos pamato svarbą, iš kartos į kartą perduodamų traumų veikimą. Kūrinys pradedamas dabarties vaizdu – trys broliai į vaikystės sodybą susirenka išbarstyti mamos pelenų. Staiga tarp dviejų brolių kyla muštynės – akivaizdu, tarp brolių susikaupusi įtampa, daugybė neišsakytų dalykų. Tolesniuose skyriuose kaitaliodamas skirtingas laiko perspektyvas autorius detaliai papasakoja visą trijų brolių istoriją, atvedusią iki dabarties taško. Pateikdamas detalę po detalės pasakotojas atskleidžia sutrikusių šeimos santykių dinamiką, tėvų priklausomybes, atsiribojimą, vidinį šaltį. Trys broliai – neišmylėti vaikai. Žvelgiant paviršutiniškai, jie augo tradicinėje šeimoje, tačiau jos viduje tvyrojo tamsa, smurtas, dvasiniai nuotoliai. Broliai vaikystėje galėjo remtis į vienas kitą, bet vėliau atitolo, tad turėjo tik patys save. Maži žvėriukai, sulindę į skirtingus kampus. Įvairūs jų pasirinkimai ir elgesio modeliai – tam, kad išliktų.

 

Alex Schulman. „Išlikusieji“. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Viršelio dizainerė Sara R. Acedo. – V.: „Alma littera“, 2021.
Alex Schulman. „Išlikusieji“. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Viršelio dizainerė Sara R. Acedo. – V.: „Alma littera“, 2021.

 

Šiame romane, kaip ir „Vakaro nejaukoje“, pasakojama apie giliąsias traumas, sunkumus bandant jas įveikti ir apleistį, patirtą vaikystėje bei ankstyvoje paauglystėje. „Išlikusiuosiuose“ taip pat itin svarbi vaiko netektis, tačiau skirtingai nei anksčiau aptartame romane, apie netektį sužinome tik knygos pabaigoje. Drįsčiau teigti, kad abiejose kūriniuose ši trauminė situacija tampa savotiška kibirkštimi, kuri galutinai sugriauna veikėjų pasaulį. Vis dėlto „Išlikusiuosiuose“ jau iki vaiko netekties atskleidžiama daug šeimos, tėvų elgesio problemų, todėl tragedijos priežastimi čia tampa nepriežiūra. „Vakaro nejaukoje“ problemos iki trauminio įvykio gali būti nujaučiamos, tačiau įvykusi nelaimė nėra tėvų atsakomybė. M. L. Rijneveld romane po Jopės brolio mirties šeimos santykiai, ryšiai, propaguojamos vertybės ima sparčiai riedėti žemyn, o „Išlikusiuosiuose“, regis, viskas buvo pakrikę nuo pat pradžių.

Alexas Schulmanas įtaigiai vaizduoja ne tik trauminę situaciją, bet ir jos padarinius. Tai ypač ryšku protagonisto Benjamino istorijoje – mėginimas nutraukti gyvenimą iki galo to nesuvokiant, atkartojamos vaikystėje patirtos traumos: „Pjeras nenorėjo jo paleisti. Benjaminas paglostė jam skruostą, nusišypsojo ir atsiskyrė nuo brolių. Tada vėl pasuko į atvirą jūrą. Šaltis kaustė kojas, kilo šlaunimis aukštyn. Nuovargis. Jis buvo ne uždusęs, o išsekęs, pečiuose ir rankose jautė dilgčiojant. Vanduo kilo vis aukštyn. Didelės pirmiau buvusios draugiškos bangos staiga pasišiaušė, jis ėmė gaudyti orą, ir jūra pliūptelėjo vidun. Vanduo užpildė skrandį, kvėpavimo takus ir plaučius. Akimirką prieš netekdamas sąmonės Benjaminas liovėsi nerimauti, nes žinojo, kad pagaliau gali atitrūkti nuo tikrovės, už kurios tiek metų kabinosi. Paniro po vandeniu. Jautėsi laisvas ir lankstus kaip guminis; dingus pulsui, neišvydo nei tamsos, nei tunelio, nei šviesos jo gale. Matė žvyrkelį“ (p. 183). Be to, itin svarbi veikėjo disociacija, perkeisti prisiminimai – prisipažinsiu, nesitikėjau tokios atomazgos.

Ir apie stilių: A. Schulmanas rašo lakoniškiau, taupiau, ne taip poetiškai ir manieringai kaip M. L. Rij­neveld. Vis dėlto „Išlikusieji“ – ne mažiau įtaigi ir sukrečianti knyga, brėžianti esminį skirtumą tarp elementaraus išlikimo ir autentiško, visaverčio gyvenimo.


Avni Doshi. „Pridegęs cukrus“

Šis romanas taip pat buvo nominuotas „Booker“ prizui. Perskaičiusi, regis, suprantu – kodėl. Intriguoja jau pati pradžia, suteikianti toną visam kūriniui: „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka. Bet dabar negaliu išlyginti mudviejų rezultato. Priežastis paprasta: mano motina netenka atminties ir aš nieko negaliu padaryti. Nėra kaip ją priversti prisiminti, ką padarė praeityje, nėra kaip jos persmelkti kalte“ (p. 9).

 

Avni Doshi. „Pridegęs cukrus“. Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko. – V.: „Alma littera“, 2021.
Avni Doshi. „Pridegęs cukrus“. Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko. – V.: „Alma littera“, 2021.

 

Iš tiesų Antaros motina jaunystėje buvo išskirtinė moteris – drįso palikti santuoką be meilės, ilgai gyveno ašrame kaip guru „nuotaka“, vėliau bastėsi po šalį ieškodama meilės, vaikėsi benamį menininką (ir erzino savo pasiturinčius tėvus). Viena „smulk­mena“: visa tai Tara darė augindama mažametę dukterį. Galima nutuokti, kokį poveikį toks motinos elgesys turėjo mergaitei, alkusiai tikro, nuolatinio gimdytojos dėmesio ir šilumos. Romanas susitelkia į Antaros – suaugusios bastūnės dukters – gyvenimą, jos priimamus sprendimus, kuriuos neišvengiamai veikia vaikystėje patirtos traumos. Keliami klausimai apie esminius pažeistųjų pasirinkimus, apie santykių sveikumo (ne)galimumą, apie motinos ir dukros konkurenciją, skaudų, pleišėjantį ryšį. Taip pat svarstoma apie vaikų „skolas“ jais nesirūpinusiems tėvams, apie šeimas, iš kurių ateiname ir kurias susikuriame patys – kokie ryškūs atspindžiai, kokios juntamos koreliacijos! Slaugoma motina užkemšama saldėsiais, jau pridegintu gyvenimo cukrumi, kad nebetrukdytų alsuoti, kad neimtų prisiminti ir suvokti aukščiausios konkurencinės kovos apoteozės – dukros suvilioto buvusio savo mylimojo. Pleišėjantys asmeniniai Antaros santykiai, vaikų klausimas ir tas, rodos, amžinas traumos poveikis: „Niekada nuo jos neišsilaisvinsiu. Ji mano čiulpuose ir aš niekada neįgysiu imuniteto. Ką Parvės vyras sakė apie išsivysčiusius parazitus, užvaldančius savo palikuonis? Išradinga suryti tai, kas į tave įsikabinęs“ (p. 244).

Aštrus, sąmojingas, giliamintiškas, daugiasluoksnis kūrinys parašytas vaizdingai, su ironijos adatėlėmis, kai herojės prisiminimai susipina su dabartimi.

Apibendrindama rekomenduoju visus tris romanus ypač disfunkcinių šeimų ir traumų diskurso gerbėjams ir gerbėjoms.


Lina Buividavičiūtė VU Kauno fakultete baigė lietuvių filologijos ir reklamos bakalaurą, lietuvių literatūros magistrantūrą, poetė, literatūros kritikė.