Iš Jiuveskiulės kilusio dainininko ir dainų autoriaus Jaakko „Jaakko Eino Kalevio“ Savolaineno kelias pastaraisiais metais vedė ir į Berlyną, Atėnus – pastarajame mieste jis gyvena jau maždaug trejus metus. Tiek pat laiko truko ir kūrybinė pertrauka, bet nebeilgai: naujas albumas „Chaos Magic“ išeis jau netrukus (beje, vasario 2 d. bus pristatytas Vilniuje, kultūros komplekso „Sodas 2123“ „Aktų Salėje“, – vert. past.).Savolaineno metodas lydyti įvairius stilius ir nuotaikas į savotiškas akimirkos dainas ypač parankus dvigubam albumui. Formatas leidžia pajusti platų emocijų spektrą ir patirti įvairias situacijas – akimirkas iš šen bei ten, tarsi žiūrinėtum polaroido nuotraukų kadrus. Kartais dainų peizažas – urbanistinis, kartais – psichodelinis arba balearinis, jų skambesys – naktinis, kupinas nerimo, nepaklūstantis laikui.
Ypač belaikiškumo jausmą galima atpažinti iš ankstesnių, nedidelio tiražo albumų. Pats atlikėjas naują albumą kaip tik ir apibūdina kaip grįžimą prie šaknų, kita vertus, teigia, kad greta improvizacijos ir greitai parašytų kūrinių ištobulino ir labiau sutelktą darbą įrašų studijoje. Šiam aspektui įtakos turėjo bendradarbiavimas su muzikos grupe.
Albume girdime suomių multiinstrumentalistą Jimį Tenorą, prancūzų muzikantę ir aktorę Almą Jodorowsky (režisieriaus Alejandro Jodorows­ky’o anūkę) ir belgų sintezatorių duetą „Feaux Real“. Be to, ilgame, albumą karūnuojančiame krautroko jame dalyvauja suomių muzikantas Vilunki 3000.
Iš trejus metus rinktų demo versijų sudarytas albumas yra daugialypis ir geografine prasme – tarsi alternatyvios Europos žemėlapis. Savolainenas rašė ir įrašinėjo menininkų rezidencijose Ženevoje ir Estijos Majame, Berlyne, taip pat – Hidros saloje Graikijoje. Galutinę formą kūriniai įgavo „Mutual Sound“ studijoje Atėnuose, bendradarbiaujant su antruoju prodiuseriu Teemu Takatalo.

 

Jaakko Eino Kalevi. Franko Holbeino nuotrauka

 

„Chaos Magic“ skamba „kosmopolitiškai“. Albume justi judri, sunkiai nusakoma vietos dvasia. Tačiau taip pat minėjai, kad kūrybai daugiausia įtakos padarė būtent Atėnų atmosfera ir nauja įrašų studija?

Atėnuose pavyksta išlaikyti rutiną, tinkamą kurti drauge su kitais. Kadaise į Berlyną persikrausčiau vedamas kažin kokios laisvės idėjos. Neva ten bus paprasčiau viską įgyvendinti. Tačiau, pavyzdžiui, gauti gerą įrašų studiją Berlyne labai sunku, nes norinčiųjų – beprotiškai daug. Ir, žinoma, tame mieste svarbiausia – vakarėliai. Smagi ir įkvepianti vieta, bet jos nepasiilgstu.

 

Kai žmonių per daug, laisvės idėja pasikeičia? 

Atėnai – gana judrus, beprotiškas, chaotiškas miestas. Tačiau drauge viskas kažkaip veikia net sklandžiau nei Vokietijoje. Vokiečių efektyvumas – absoliutus mitas. 

 

Chaosas pasirodo ir naujojo albumo pavadinime. Albumas – daugialypis tiek medžiagos, tiek stilių požiūriu. Minėjai, kad ir neplanavai kokios nors vienos pagrindinės temos arba visumos? 

Khaos graikų mitologijoje – vieta, skirianti dangų ir žemę. Tam tikra prasme jis yra visur – ten, kur tą akimirką gyvename. Pagalvojau, kad albumui ir nereikia kažin kokio bendro vardiklio. Be to, nenorėjau nieko atsisakyti.

 

Vis dėlto muzika užpildei dvigubą albumą. Tad galbūt už visko slypi idėja neatrenkant išleisti viską, kas iki šiol kaupėsi stalčiuose?

Vieną gabalą atmečiau. Bet apskritai, turiu pripažinti, tai išlaisvina. Viskas vyksta kažkaip natūraliai. Anksčiau kiekviename „Domino Records“ išleistame albume stengiausi labiau suvienodinti stilių. Šiuo atveju tai atrodė beprasmiška. Albume tiek daug įvairios įtakos, be galo įvairi muzika. (...)

 

Albumą įrašinėjai ir Hidros saloje. Menininkų aplinkoje ją supa kiek mistinė aura. Pavyzdžiui, Leonardas Cohenas saloje parašė „Žavius nevykėlius“ (1966; į lietuvių kalbą išvertė Aistė Ptakauskaitė, 2005, „Baltos lankos“, – vert. past.) ir gavo saulės smūgį. Tačiau ir jai vėliau kirto gentrifikacija?

Teisybė. Sala –  didžiulė, bet pats kaimas – nedidelis. Nepaneigsi, atmosfera kiek slogi: prabangi atostogų vieta, bet kokia nakvynės vieta daug kainuoja. Geriausia saloje – studija, kurioje įrašinėjau, ir kaimo architektūra. Esu matęs 7 dešimtmečio salos nuotrauką – absoliučiai niekas nepasikeitė. Nė vieno naujo pastato. Kita vertus, 7 dešimtmečio Atėnai buvo sparčiai paversti neva moderniais: anuo laiku – utopija, bet dabar miestas atrodo pasenęs.

 

Ką tau reiškia nostalgija? Dažnai skoliniesi iš anksčiau populiarių žanrų. Pavyzdžiui, disko arba sintpopas kadaise simbolizavo futurizmą ir utopiją, o dabar atrodo naivūs ir pernelyg optimistiški?

Albume netrūksta nostalgijos, tą tiesiog turiu pripažinti. režisierius, kritikas ir Suomijos kinotekos „Kino Regina“ vyr. kuratorius nei vadinamoji moderni muzika. Iš tirųjų pradedu mąstyti, kad visa, kas nauja, jau tapo tradiciška! Tai dar viena priežastis, kodėl neatmečiau nė vieno gabalo. Nostalgija arba žvilgsnis į praeitį reiškia ir tai, kad gali nuolat rasti įkvėpimo savo senuose darbuose. (...)

 

O kaip tekstai? Ar jie atsiranda tarsi savaime, padiktuoti muzikos stiliaus? Kai kurie jų gana niūrūs.

Mano galva, albumas nėra niūrus. Bent jyu sąmoningai nesiekiau tokios nuotaikos. Iš esmės mano rašymo technika paremta sakinių ir idėjų rinkimu. Dainos tekstas gimsta paskutinis. Atsisėdi, peržiūri, ką surinkai, pradedi klijuoti į viena. Kartais pats nustembu, kad jie įgyja kokią nors prasmę. Kartais žiūrėdamas į kokį tekstą svarstau, ar neteks dėl jo aiškintis. Kai šaltokas sintpopas susiduria su, pavyzdžiui, smooth jazz arba Beneliukso šalių šansonu, įspūdis – iš tiesų chaotiškas.

 

Ar žanrai apskritai dar turi prasmę? Tavo karjera ir darbo metodai gana andergraundiniai, bet galutinis rezultatas vis dėlto kiekvienam lengvai prieinamas.

Reikia pripažinti: smagu kurti melodijas. Neneigsiu, tai yra popmuzika. Vis dėlto po šia etikete telpa, pavyzdžiui, visa roko ir elektroninė muzika. Tad ar reikia patikslinti, kad kuriu eksperimentinį popsą? Tiesą sakant, terminas man net visai patinka.

 

Kai vartoji terminą „eksperimentinis“, daug kas gali pagalvoti, kad muzikantas daro kažką neva nemuzikalaus. Tačiau šis albumas skamba labai profesionaliai. Be to, tai grupės albumas. Atrodo, niekaip savęs neribojote, o finalinį kūrinį pavadinčiau muzikantų muzika, kai kiekvienas instrumentas turi savo vietą ir žino, ką daro?

Su kitais įrašytuose gabaluose visad girdimas kiekvieno muzikanto indėlis. Galbūt tai lėmė ir kiek labiau išgrynintą skambesį, nes studijoje turėjome laiko viską apgalvoti. Be to, darbas su Teemu muzikine prasme gerokai praturtino visumą. Iš esmės jis sukiojo ratukus, o aš kūriau muziką, bet tuo pačiu abu įdėjom savo idėjų.

 

Kai kuriuos ankstesnius tavo albumus esu lyginęs su „prabangiu“ AOR (album-oriented radio) skambesiu arba jachtroku (yacht rock). Ar kažko panašaus galime laukti ir ateityje?

Na, „Drifting Away“ gabale nenaudojau ritmo mašinų, o klipą ketinom filmuoti jachtoje, bet audros prognozės sugadino planus. Jūra čia – visur aplinkui, o aš dar nė karto neplaukiojau jachta.

 

„Soundi“, 2023 m. spalis.

 

 

 

Joni Kling – laisvai samdomas žurnalistas, menininkas.