Janulytė J. Smėlio laikrodžiai. CD ir DVD. – Vilnius: Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras.

Impozantiška autorinių albumų iš „Contemporary Composer" linijos, kuria Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras jau kelerius metus nuosekliai seka ir uoliai propaguoja šiuolaikinės lietuviškos muzikos sritį, kolekcija susilaukė naujo įkvepiančio papildymo. Tai Justės Janulytės (g. 1982 m.), šiuo metu gyvenančios ir dirbančios pakaitomis Vilniuje ir Milane, CD ir DVD komplektas (digipack).

Justė Janulytė, viena iš ryškiausių jaunosios kūrėjų kartos asmenybių ir tarptautinio pripažinimo susilaukusių autorių, autorinio albumo nusipelnė jau – bent akimirka –­ anksčiau, ir kompaktinio disko turinys liudija, jog jis būtų buvęs pakankamai turiningas ir reprezentatyvus. Tačiau vertėjo palūkėti ir kartu su penkių kūrinių garso įrašais išleisti iki šiol ilgiausio, techniškai sudėtingiausio ir kartu sėkmingiausio J. Janulytės kūrinio, pagal kurį pavadintas visas albumas, atlikimo įrašo DVD.

Valandos trukmės kompozicija „Smėlio laikrodžiai / Sandglasses" (2010 m.) keturioms violončelėms, gyvai elektronikai ir instaliacijai yra ligšiolinės Justės Janulytės kūrybos kulminacija, ir jau dabar aišku, kad ji reikšminga visai lietuviškai muzikai apskritai: juk iškart po premjeros festivalyje „Gaida" ją vienas po kito graibstė svarbūs festivaliai – „Huddersfield Contemporary Music Festival", Berlyno „MaerzMusik", Amsterdamo „Holland Festival", „Varšuvos pavasaris", Strasbūro „Musica", Romos „RomaEuropa", „Sydney Festival", „Operadhoy" Madride arba „Sonica" Glazge (DVD garso takeliui panaudoti būtent dviejų pastarųjų festivalių koncertų įrašai).

„Smėlio laikrodžiai" gerai atspindi J. Janulytės komponavimo stilių ir metodus (nors galutinė kūrinio versija yra kelių asmenų kūrybinės grupės darbo rezultatas). Būdingas jau pats kūrinio pavadinimas, kuris, nors iš pirmo žvilgsnio ir „apsimeta" poetine programa ir nors atrodo interpretuotinas kaip daugiaprasmė metafora, savo pirmine reikšme apibrėžia racionalias sąsajas su pačia kūrinio struktūra. Ši kilo įsivaizdavus kelis paraleliai „paleistus" įvairaus dydžio ir skirtingas laiko atkarpas matuojančius smėlio laikrodžius, o muzikiniu požiūriu buvo įgyvendinta politempinio kanono forma, kurioje violončelės – kiekviena skirtingu tempu –­ pamažu „leidžiasi" nuo aukščiausių iki žemiausių garsų penkių oktavų diapazone. Hipnotizuojanti mikropolifoninė tėkmė yra sutirštinta ir dinamiškai sustiprinta elektroniškai valdomų violončelių partijų, įrašytų realiu laiku ir po to iš naujo grojamų kartu su „gyvu" atlikimu. Vaizdo partija su muzika glaudžiai susijusi; ji sustiprina lėtą – menamai monotonišką – garso metamorfozę ir tam tikru būdu, vengdama iliustratyvumo, akcentuoja smėlio laikrodžio įvaizdį: muzikantai –­­ violončelininkai iš „Gaida Ensemble" (Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė ir Onutė Švabauskaitė) –­ scenoje yra patalpinti keturiuose tiulio cilindruose, ant kurių kartu su šviesų dizaino elementais projektuojamas judrus abstraktus vaizdas (kurį, beje, jo autorius italų videomenininkas Luca Scarzella sukūrė filmuodamas tikrą materiją). Viskas laikosi ant gana paprastų pamatų, tačiau visuma išties įspūdinga, ji gerai skamba ir atliktame įraše.

Tinkamu DVD bonusu tapo dvidešimties minučių medžiaga su kūrinio autorių interviu. CD kūriniai yra garso kompozicijos be vaizdo takelio, ir, išskyrus naujausią albumo kūrinį –­ daugiau kaip pusvalandžio trukmės kompoziciją „Debesų stebėjimas" (2012 m.) – jie vidutiniškai trunka po dešimt minučių. Nepaisant to, visi jie charakteriu artimi „Smėlio laikrodžiams". Ir juose įžiūrimos sąsajos tarp pavadinimų, reiškiančių įvairius universalius reiškinius ar procesus, ir pačia muzikine medžiaga, analogiškai sudėliota pagal jų duotybę. Pavyzdžiui, kompozicija „Akvarelė" (2007 m.) mišriam chorui (interpretuojama Estijos filharmonijos kamerinio choro, vadovaujamo Paulo Hillierio), kuri 2009 m. buvo įvertinta UNESCO tarptautinės kompozitorių tribūnos Paryžiuje, savo neryškiais kontūrais imituoja „išplaukusius" akvarelės atspalvius, rudeniškai / žiemiškai skambančiame „Naktų ilgėjime" (2009 m.) styginių orkestrui („Sinfonietta Rīga", vadovaujama Normundso Šnē) vienas žemo registro ir tylančio intensyvumo (kaip trumpėjančios dienos) garsų sluoksnis užleidžia vietą antram sluoksniui, kuriame garsai garsėja ir ilgėja (kaip naktys), ir panašiai. Būdingu Justės Janulytės kūrybos bruožu tapo originalus požiūris į instrumentinį ar vokalinį aparatą: kompozitorė su instrumentais ar balsais nesielgia kaip su individualizuotais balsais, bet dirba su jais kaip su tam tikru „superinstrumentu" ar utopiniu instrumentu; iš to kylantis garsų homogeniškumas autorę paskatino savo muziką įvardyti kaip monochrominę. Taigi jos kūriniai sukomponuoti daugiausia ansambliams, sudarytiems ir tokių pačių arba giminingų instrumentų; kai kada ji naudoja ir elektroniką, pavyzdžiui, „Smėlio laikrodžių" arba „Psalmių" (2008 m.) solo violončelei ir garso įrašui (su aštuoniomis violončelės partijomis; griežia Francesco Dillonas) atveju. Kita vertus, šį principą ji (beje, pasiekdama stebėtino paveikumo) naudoja ir įvairiapusiams kūriniams, pavyzdžiui, kaip itin masyvioje kompozicijoje „Debesų stebėjimas" chorui, dviem pučiamųjų kvintetams ir styginiams pagal latvių poeto Knuto Skujenieko (taip pat „Sinfonietta Rīga" su dirigentu Normundu Šnė ir choru „Kaměr"...) arba „Tekstilėje" (2008 m.) simfoniniam orkestrui (teatro „La Fenice" simfoninis orkestras, vadovaujamas Eliaho Inbalos, gerai žinomo, pavyzdžiui, Čekijoje, kur jis anksčiau vadovavo Čekijos filharmonijos orkestrui).

Justė Janulytė nerašo daug – dažniausiai vieną ar du kūrinius per metus. Šis požiūris turi savų pliusų, nes taip kiekviena jos partitūra, atrodo, yra kruopščiai iki smulkiausių detalių apgalvota, ir tai matyti ne tik „ant popieriaus" – natose ar komentaruose, –­ tačiau pirmiausia klausantis jos muzikos. Autorinis J. Janulytės albumas įtikina, kad jaunoji lietuvių kompozitorė turi originalų braižą ir didelį tarptautinį potencialą.

Vertė Vaida Braškytė-Němečková