Maskvos didysis teatras parodė operą pagal Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“

„Idiotas“ – paskutinė Moisejaus (Mečislovo) Vainbergo (1919–1996) opera, parašyta 9 dešimtmečio viduryje. Muzikantai ir muzikologai karštai ginčijasi dėl šios partitūros kokybės – vieni ja žavisi, kiti sako, kad „sunkiai klausosi“.

Pats Vainbergas – tokios biografijos žmogus, kad apie jį patį galima rašyti operą (parašė muziką garsiems filmams, pavyzdžiui, „Mikei Pūkuotukui“, „Skrenda gervės“, – vert. past.). Jis draugavo su D. Šostakovičiumi, itin vertinusiu draugo kūrybą. Pikti liežuviai plaka, kad Vainbergo autorinis braižas artimas ir genialiajam kompozitoriui, ir A. Šnitkei. Taigi, kas ką iš tiesų paveikė ir kieno kūrinys yra antrinis? O gal ne įtakos veikė, bet labiau to laiko atmosfera?

Libreto autorius Aleksandras Med­ve­devas išsaugojo nervingą romano tekstą, nuo savęs labai mažai pridėjo. Emociškai muzika su pokštavimais ir tragedija, buitimi ir metafizika yra adekvati Dostojevs­kiui ir jo charakteriams – proto nekont­roliuojamiems emociniams pūliniams.

Begalinė, tik retkarčiais dainavimo (pavyzdžiui, žiauriu Lebedevo romansu arba Aglajos „Vargšu riteriu“) pertraukiama melodeklamacija sukuria leit­motyvų polifoniją, ritmų ir intonacijų antplūdį. Muzika tai karštligiškai šuoliuoja, tai staiga išsiliedama apmiršta. Vainbergo orkestro, kitaip nei, sakysim, daugumos XIX a. operų, niekas nepavadins paprastu akompanimentu, na, tokia „didele gitara“. Todėl „Idiotą“ dainuoti sudėtinga.

Pernai Vainbergo operą pastatė Peterburgo Marijos teatras, ir tai buvo labai ilgas vakaras. Didysis, ruošdamas „Idiotą“, iš anksto pranešė apie partitūros kupiūras. Beje, ir pats kompozitorius kadaise padarė antrą kamerinę operos versiją patrumpindamas muziką (208 minutes!) iki publikai tinkamos apimties.

Režisavo svečias iš Izraelio Jevgenijus Arje (teatro „Gešer“ vadovas). Už pulto stovėjo lenkas Michałas Klauza, anksčiau dirigavęs mūsų premjeriniam „Don Paskualei“.

Neseniai klausėmės kito Vainbergo kūrinio „Keleivė“ – su kitu dirigentu „Naujoje operoje“, todėl, natūralu, norėjosi lyginti. Deja. Klauzą galėčiau girti nebent už „kietai prižiūrimą orkestro discipliną“. Šiaip dirigentas, akcentuojantis tik „garsiai-tyliai“, tarsi supaprastina įmantriai susipynusius muzikos nervus, retkarčiais paversdamas ją netgi – baisu ištarti – kažin kokiu trivialiu pasjansu „myliu-užmušiu“. Todėl prasminė partitūra tapo daug paprastesnė, nei yra iš tikrųjų.

Su scenografu Semionu Pastuchu režisierius talpina veiksmą juodame veidrodiniame kabinete, perkirstame perpus irgi juoda siena. Siena juda ratu tai į kairę, tai į dešinę kaip švytuoklė, žaibiškai keisdama veiksmo vietą: ir vienoj, ir kitoj pusėj paraleliai vyksta kažkas skirtinga. Personažų siluetai dauginasi tamsiuose veidrodžiuose ir sustiprina fantasmagoriją. Tai lyg Peterburgo namų „viduriai“.

Išorinis miesto paveikslas susikuria iš skaidrių plastiko koridorių, iš gatvių, skęstančių pūgoje. Praeivių figūros, kurias publika mato pro dūmelį, tai plastiškai lėtai apmiršta, tai raitosi kaip pamišėlių kompanija.

Iš tiesų, kas gi nėra pamišęs, jeigu dauguma mūsų gyvena valdomi aistrų? Spektaklyje, kuriame groteskas sulietas su psichologija, net šampaną nešiojantys liokajai šokčioja it gervės.

Pavlovsko scenoje koridoriai apau­ga medžiais su lapais. Užnugario ek­ranas –­ nebylaus kino: ant traukinio sta­liuko, įdėtėje virpanti stiklinė, nuo­stabioji Nastasja Filipovna, kurios port­retą susižavėjęs apžiūrinėja Myškinas, žodis „paleistuvystė!“ („содом!“), kartojamas lemtingąjį vakarą pas heroję, židinys, į kurį metama šimtas tūkstančių. Ir įsiutusių veidų mirgesys silpstančio kunigaikščio vaizdiniuose. Muzikinis ir režisūrinis leitmotyvas – barzdoti peilių galąstojai su koturnomis, kažkieno kliedesių ir piktadarystės prog­nozė.

Bogdanas Volkovas (Myškinas), itin tiksliai intonuojantis sudėtingas partijas ir taip pat tiksliai paklūstantis režisieriaus užduočiai „nevaidinti idioto“. Jo liga vadinasi „atjauta“ („сострадание“), ir ji nepagydoma. Įsimena gailus ir skaidrus herojaus žvilgsnis bei maigomas ryšulėlis rankoje.

Stiprus ne tik Piotro Migunovo (Rogožinas) narsuolio bosas ir pirklio savimeilė siekiant savosios „princesės“, bet švari ir jo dikcija (beje, teatras teisingai pasielgė ekranuose pateikdamas ne anglišką teksto vertimą, o rusišką originalą: operos spektaklyje žodžius ne visada išgirsi, o Dostojevskio atveju tai svarbu).

Jekaterina Morozova (Nastasja Fili­povna), papuošusi savo kenčiančią išlaikytinę gražiu „tankiu“ sopranu ir širdžių ėdikės žingsniu, atidengia ir jos ploną vulgarumo sluoksnį, o tai herojei visai tinka.

Julija Mazurova (Aglaja) ir atrodo kaip didelis vaikas, ir dainuoja taip pat: temperamentingai, tarsi springdama. Tai netrukdo balsui gražiai išsiskleisti atliekant vokalizę pirmame veiksme ir baladę antrame. Mažosios partijos – nuo meilikaujančio Lebedevo (K. Šušakovas) ir gobšaus Ganios (I. Maksimeiko) iki Jepančinų poros – į balsų polifoniją įtraukia daugiau patikimų spalvų.

Arje pastatė nelengvą spektaklį apie griaunantį neadekvatumą. („Čia viskas nenatūralu“, – Myškino replika). Apie kurčią sielą ir šališkumą. Apie tai, kad idealizuoti žmones taip pat pavojinga, kaip ir neįvertinti jų. Tarp šių polių yra daug žmogiškųjų gradacijų, psichologijos ir moralės lygių.

Visi herojai yra permanentiškai įtūžę: Ivolginas – dėl pinigų, Nastasja Filipovna - dėl to, kad visi laiko ją brangiu daiktu, Rogožinas – dėl pavydo, Aglaja – dėl įžeistos savimeilės. Myškiną, iš išorės tylų ir nekaltą, kankina savi demonai ir jis neišlaiko egoistinio kitų spaudimo. Lebedevas akyliausias: „Visi čia lyg išprotėję – jauni, seni...“

Įtūžis įstumia į finalą su vienu neparodomu lavonu (tik užmerktos akys vaizdo projekcijoje) ir dviem realiai sugniuždytais žmonėmis. Herojų blaškymasis atskleidžiamas ne ryškiais efektais, o detalėmis, žvilgsniais, rankų judesiais. Arje nenorėjo kurti dekoratyvios dostojevščinos. Finalas apskritai be vizualių „triukšmų“. Ratas tiesiog apsisuko. Myškinas sako Parfionui, kad jam šaltoka – lygiai taip pat, kaip sakė anąkart traukinyje. Rogožinas ir kunigaikštis, apsikabinę tamsoje, tyliai eina iš proto. Karingas nepakantumas ir taikus idealizmas pagaliau susiėjo. Bet kokia kaina?

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

www.rewizor.ru