Egidija Medekšaitė. Lietuviškas lašas pasaulio rytinėje rasoje

Pasaulio muzikos dienos 2013

Vido Medekšos nuotrauka

2013-ųjų metų Pasaulio muzikos dienų koncertinis maratonas vyko lapkričio 4–14 d. Festivalis organizuojamas Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (International Society for Contemporary Music –­ ISCM), kasmet kituose miestuose. Šįkart jis vyko Košicėje, Bratislavoje ir Vienoje, sukvietęs šiuolaikinės muzikos kūrėjus iš daugiau nei 50 pasaulio šalių. Garbė atstovauti Lietuvos šiuolaikinės muzikos sekcijai teko šių eilučių autorei.

Pasiekusi Bratislavą ir pagaliau nusikračiusi lagaminų, nusprendžiau pasižvalgyti po miestą, kuriame lankiausi pirmą kartą. Pasiklysti šiame mieste yra beveik neįmanoma, nes Bratislavos pilis – tarsi kelrodė žvaigždė. Kelionė traukiniu iki Košicės truko beveik šešias valandas. Palikus Bratislavą užliejo darbinės nuotaikos, tuo labiau kad per daug susižavėjimo nesukėlė urbanistinis vaizdas. Bet po kelių valandų traukinyje kartu dardėjusiųjų turistų netikėti aikčiojimai privertė pažvelgti pro langą. Nuo kalnų nusileidęs rūkas sunaikino urbanistinį dvelksmą ir pamažu tai artėjantys, tai tolstantys kalnų kontūrai bei tartum iš niekur atsirandantys ežerai kalnų papėdėse privertė ilgai maigyti fotoaparato mygtuką. Košicė – antras pagal dydį Slovakijos miestas. 2013 m. jis buvo tapęs Europos kultūros sostine, tad ISCM Pasaulio muzikos dienų koncertai prasidėjo čia. Košicė garsėja kaip miestas, kuriame rengiamas seniausias Europos maratonas – o dabar jame dundėjo ISCM Pasaulio muzikos dienos. Nemenkas iššūkis kasdien atlaikyti 3 koncertus, per festivalį išklausyti 30 kūrinių ir dar sugebėti ką nors atsiminti. Taigi apie viską papasakosiu trumpai ir glaustai.

Festivalio pradžios koncertas „Port­retai" buvo inicijuotas ISCM Slovakijos sekcijos prezidento bei pianisto Ivano Šillerio. Tai edukacinis projektas, pristatęs skirtingos sudėties šiuolaikinės muzikos kūrinius vaikams, kurie muzikos mokosi pradinėse muzikos mokyklose. Projekto metu viso pasaulio autorių kūriniai apkeliavo daugiau nei 15 Slovakijos miestų. Šis koncertas įrodė, kad vaikai, atlikdami šiuolaikinę muziką, jaučiasi kuo puikiausiai, o nestandartinė grojimo technika jiems suteikia tik dar daugiau azarto. Kitas vakaro koncertas pakvietė į Košicės kultūros parką. Tai rekonstruotas buvusių kareivinių kompleksas, pastatytas XIX amžiuje, pertvarkytas į erdves literatūrai, muzikai, dailei, tarpdisciplininiams menams. Šio vakaro programą atliko „Quasars" ansamblis, kurio virtuoziškumo galėtų pavydėti daugelis. Ne veltui šis ansamblis Darmštato vasaros kursuose tapo geidžiamiausiu. Pirmasis nuskambėjo Jozefo Podprockio kūrinys A Capricious Interlude, op.56. Tai lyg pasakojimas apie įvairialypę džiaugsmo nuotaiką pasitelkus serijinę kompozicijos techniką bei nuolat kintančias faktūras. Šiame kūrinyje nėra tembrinių efektų, dėmesys sutelktas į vidinę kūrinio struktūrą. Kitas slovakų kompozitorius Vladimiras Bokesas pristatė Mažą koncertą violončelei bei kameriniam ansamb­liui, op. 88. Palyginti su pirmuoju, šis kūrinys konceptualesnis, tradicinis mąstymas susipina su išradingesnėmis išraiškos priemonėmis, kurios papildė tiek čelės, tiek ansamblio partijas. Labiausiai šiame koncerte įsiminė Pero Blolando (JAV) bei Jae-Moon Lee (Pietų Korėja) kūriniai. Pero Blolando kūrinys nustebino fleitos bei mušamųjų instrumentų darna: labai lėtai kinta bei liejasi faktūros, užsimerkus būtų sunku atskirti fleitą nuo mušamųjų skambesio. Jae-Moon Lee kompozicija išsiskyrė šviesos bei šešėlių paieškomis. Tai priminė ir išsklaidytos šviesos koncepciją, kai vienas garsas perauga į akordus, kurie lėtėja, intensyvėja, kinta, o vėliau grįžta į pradinę būseną. Koncerto pabaigai nuskambėjo Olgos Bočichinos kūrinys „Koru Kari". Iš pradžių dėmesį atkreipė netradicinis instrumentų išsidėstymas. Tembrai priminė įvairių mechanizmų sukimosi garsus, kurie atitiko kūrinio idėją. Galiausiai, regis, visiškai nekontroliuojama garsinė medžiaga peraugo į šnabždesius, atlikėjai pradėjo suktis aplink savo ašį, ir staiga veiksmas pasibaigė. Tai kūrinys, jungiantis teatrą, muziką, judesį bei idealiai tinkantis pompastiškai koncerto pabaigai su užgriūvančiomis audringomis ovacijomis.

Kitos dienos rytą atsirado proga per kelias valandas apibėgti Košicės senamiestį, kuriame yra didžiausia Slovakijos, Šv. Elžbietos gotikinė katedra, bei prie jos prisiglaudusi Šv. Mykolo koplyčia. Nors dydžiu Šv. Elžbietos katedra negali prilygti Milano katedrai, bet vidus ne mažiau įspūdingas. Vaikštant po senamiestį, galima aptikti nemažai viduramžių gynybinių įtvirtinimų liekanų bei barokinę miesto rotušę. Tolesnę pažintį su Košicė teko atidėti, nes artėjanti repeticija bei trys koncertai privertė grįžti į realybę. Taigi, pirmasis vakaro koncertas skirtas studijuojančių Slovakijos kompozitorių kūrybai pristatyti. Labai panašus renginys, kurį kasmet rengia LMTA kompozicijos katedra. Tačiau lietuvių studentai gerokai pranoksta savo idėjomis, konceptualumu bei naujų sąskambių tyrinėjimais. Dauguma slovakų studentų kūrinių parašyti tradicinės harmonijos pagrindu, įliejant „nederančių" sąskambių ar jungiant skirtingas stilistikas. Išsiskyrė slovakų kompozitoriaus Samuelio Hvozdiko kūrinys akordeonui solo. Antrajame koncerte pirmuoju smuiku griežė „Fama" styginių kvartetas iš Čekijos. Koncertą pradėjo slovakų kompozitoriaus Danielio Matejo kūrinys „Nice". Čia kompozitorius tarsi atskleidžia įvairius gražaus garso pavidalus – masyvią detache griežseną transformuoja į triukšmą su permatomais aukšto registro sąskambiais; gretina meditatyvumą su netikėtais protrūkiais, skirtingas faktūras. Vėliau nuskambėjo Antono Weberno Styginių kvartetas op. 28, kuriame naudojama 12 tonų kompozicinė technika. Tai lyg žiūrėjimas į abstraktų paveikslą, kai akimirką ima atrodyti, kad jį supranti, bet iš tikrųjų suvoki, kad nieko nesupranti. Netikėtai kilo mintis: kas nutiktų, jei visa garsinė medžiaga būtų daug kartų ištempta laike – gal išeitų nuostabus daugiasluoksnis ambientinės muzikos kūrinys? Po abstrakčių kelionių nuskambėjo lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės Fortepijoninis kvintetas. Iš pradžių kartojamos intensyvios nostalgiškos melodijos sukelia liūdesio bei neišsipildžiusio siekio būseną. Vėliau šios melodijos suskamba naujais atspalviais, atliekant jas skirtinguose registruose bei naudojant išraiškingą dinamiką. Publika Kvintetą priėmė be galo šiltai. Čiliečio Francisco Alvarado „Trycicle" paremtas vandens būsenų tyrinėjimu ir šios medžiagos muzikiniu perteikimu. Kūrinyje nuolat skamba trys skirtingos medžiagos: pizzicato motyvai, stovinčios ilgos natos bei kylantys glissando. Kūrinio procesu šie elementai tarsi susilieja į vieną fazę, vėliau išsiskiria, taip sukurdami vienovės bei chaoso įspūdžius. Vladimiro Godáro kūrinys skirtas Witoldui Lutosławskiui, todėl neatsitiktinai skamba motyvai iš jo kūrinių. Lėta melodija, palydima sentimentalios harmonijos, kartais labai primena Arvo Pärto muziką. Vėliau skambesys pasikeičia į trumpą trūkčiojantį fortepijono ir styginių kvarteto pokalbį, bet greitai grįžta į melancholijos būseną. Paskutinis koncerte nuskambėjo mano kūrinys „Dhani". Tai meditatyvi tėkmė, paremta poliritmija bei nuolat besikeičiančia indų ragos dermės harmonija; anot D. Matejo, tai gražių sąskambių lopšinė. Šio koncerto programa buvo ilga, tikras išbandymas atlikėjams, bet jis pavyko puikiai. Kūrinių stilistinė įvairovė patenkino kiekvieną individualų skonį.

Nuotrauka iš festivalio archyvo

Paskutinį vakaro koncertą pristatė jungtinis vengrų/slovakų THReN­SeMB­le ir Veni ensembli atlikėjų ansamblis, diriguojamas jauno bei perspektyvaus vengrų dirigento Balázso Horvátho. Pirmasis skambėjo JAV kompozitoriaus Christiano Wolffo kūrinys „Bratislava", kupinas netikėtų sprendimų. Regis, jo garsai juda savaime – susilieja su tyla bei išnyksta, lėtai transformuojasi ir jungiasi į nenuspėjamus garsų derinius. Rumunų kompozitoriaus Octaviano Nemescu kūrinio „Concentric" garsinė medžiaga kėlė pagaugus ne vienam. Lėtai išnyrantys spektrinės harmonijos sluoksniai pamažu kuria erdvines skulptūras, kurios vėliau susiskaido į trumpas atkarpas ir vėl grįžta į pradžios būvį, bet jau pasipildžiusį naujais elementais. Nors kūrinys buvo sukurtas prieš 40 metų, elektroninės muzikos sužydėjimo laikotarpiu, jo idėja ir skambesys išlieka aktualus... Dar vienas kūrinys, tyrinėjantis žmogaus prigimties klausimus, Elmiros Galimovos (Tatarstanas) „Diary of soul". Anotacijoje autorė mini, kad kiekvienas instrumentas įkūnija skirtingus pradus: moteriškąjį, vyriškąjį, optimizmą bei pesimizmą. Taigi, šios keturios skirtingos linijos kūrinyje dubliuojasi, pereina iš vienos į kitą, staiga nutrūksta, toliau vėl kariauja. Tarsi nuolatinė kova, kur nugalėtojas nėra aiškus. Portugalų kompozitoriaus Pedro Rebelos Trio bet kuriems instrumentams suskambėjo lyg improvizacija. Nemačiau partitūros, taigi sunku yra spręsti, kiek laisvės suteikta atlikėjams, bet apskritai tai buvo kompozicija, jungianti trumpus ir ilgus, skirtingo tembro bei registro garsus, kurių eilės tvarka ir trukmė yra tarsi atsitiktinės, lyg žaidžiant kauliukais. Neįprastu išraiškingumu bei individualumu išsiskyrė Japonijos kompozitorė Chieko Doi kūriniu „Splicing". Virtuoziškos instrumentų partijos bei sumanios išraiškos priemonės suteikia kūriniui speficinio tembrinio vientisumo, kuris kaskart sukelia skirtingas nuotaikas. Tai yra idealus pavyzdys, kai netradicinės priemonės ne trukdo, bet suteikia kūriniui išskirtinumo. Po Giacinto Scelsi kūrinio „Kya" nuskambėjo vieno žinomiausių britų šiuolaikinio kompozitoriaus Christopherio Foxo opusas „Schwarz-weiss", skirtas bet kuriems instrumentams. Kūrinį gali atlikti nuo trijų iki devynių atlikėjų pasirinktinai. Šiame koncerte jų buvo devyni, susodinti į vieną eilę. Atlikėjai turi laisvę iš anksto pasirinkti aštuonis skirtingus garsus, kurie vienas su kitu sujungti tembriškai. „Laisvai" apibrėžta garsinė medžiaga sluoksniuojasi, bet atliekama nevienodai. Tai sukuria sudėtingai minimalistinę atmosferą. Palyginti su P. Rebelos kūriniu, ši kompozicija atrodo konceptualesnė.

Baigėsi dar viena intensyvi diena su gausybe garsų. Iš tikrųjų tas malonus nuovargis suteikė daug įkvėpimo bei energijos. Surasti erdvę, kurioje gali išgirsti, ką šiuo metu kuria ir kuo gyvena kompozitoriai, nėra taip paprasta. O kai tai sau prisimeni, supranti, kad dabar privalai vertinti šią galimybę, kuri gali daugiau ir nebepasikartoti. Kiekvienas rytas prasidėdavo tais pačiais ritualais – pusryčiais bei bendrais pokalbiais prie kavos, bet „apeigas" kaskart nuspalvindavo nauji įspūdžiai – atsiradę kiti kompozitoriai ar atlikėjai. Po truputį susigyvenau su savo naujais draugais, įsiliejimas į šią bendruomenę praplėtė ne tik akiratį, bet ir kultūrinio gyvenimo saitus.

Lapkričio 6-ą dieninį koncertą pristatė fortepijono duetas, dabartinės muzikos atlikėjai Nora Skuta bei Miki Skuta. Šiems menininkams rūpi modernią muziką skambinti tiek namie Slovakijoje, tiek ir užsienyje, dueto savitos interpretacijos bei pripažinimas užsienyje jau senai užpildė jo koncertinius planus keleriems metams į priekį. Koncerto programa nebuvo iš lengvųjų, pasirinkti kūriniai pareikalavo virtuoziškumo bei profesionalumo. Nuostabi Košicės miesto Filharmonijos akustika idealiai atitiko šio vakaro programą. Minimalistine estetika išsiskyrė olandų kompozitoriaus Peterio Adriaanszo kūrinys „Waves 3". Nuolat kylančią harmoninę seriją papildo elektroninis prietaisas e-bow (e-strykas), lėtai kurdamas lyrinę nuotaiką. Ši vėliau pereina į trumpų flažoletinių garsų judėjimą. Antrasis koncerte nuskambėjo Argentinos kompozitorės Marcelos Beatrizės Pavia kūrinys solo fortepijonui „Pain is not linear". Iš vieno motyvo išauga greiti pasažai, bėgiojantys skirtinguose registruose. Po György Ligeti Trijų pjesių dviem fortepijonams, nuskambėjo (paskutinis koncerte) slovakų kompozitoriaus Jurajo Benešo Intermezzo Nr. 3. Šių dviejų kompozitorių kalbėsenoje galima rasti nemažai panašumų: staigiai besikeičianti harmonija, įvairių pasažų, registrų, poliritmo naudojimas ir beprotiškas tempas. Jurajas Benešas tarsi klaidina klausytoją, netikėtai naudodamas sąskambius, šiuos vėliau transformuodamas į lėtas melodijas, primenančias minimalizmą. Paskui audinys pereina į unisoninį judėjimą, kuris nutraukiamas staigiais akordais bei iš jų ataidinčia trumpa melodija.

Daanas Vandewalle. Nuotrauka iš autorės archyvo

Pasibaigus šiam koncertui, klausytojai persikėlė į Kunsthallės erdvę, buvusį baseiną, pritaikytą menui, specialiai siejamam su šviesos ir vandens tematika. Programą parengė Slovakijos šiuolaikinės muzikos ansamblis Veni academy. Koncertas prasidėjo žinomiausio olandų kompozitoriaus Louiso Andriesseno kūriniu „Workers Union", skirtu bet kokiems garsiai grojantiems instrumentams. Atviros formos kūriniai šį vakarą sudarė daugumą, tarp jų slovakų kompozitoriaus Milano Adamčiako „Adizione" ir „Heterophocia II". Šis kompozitorius rašo kūrinius, paremtus grafine notacija. „Adizione" grindžiamas garso tembrų žaisme bei netradiciškai naudojamomis kitomis išraiškos priemonėmis. Vienu metu skambančių nekintančios dinamikos garsų daugybė sukuria minimalistės muzikos įspūdį. „Heterophonica II" išsiskyrė daugiasluoksniu lineariniu mąstymu. Kuntshallės erdvėje, regis, sklandė tirštėjantys debesys. Kroatų kompozitoriaus Krešimiro Seletkovićiaus kūrinys „NO music" eksponavo visai kitokią muzikos dimensiją. Opusas prasideda lėtai besiplečiančiu sąskambiu, į jį įsilieja vis daugiau perkusijos bei kitų instrumentų. Dinamiškos linijos vėliau ima priminti gilius kvėpavimus, kurie išauga į be galo garsų unisoninį tutti. Šis transformuojasi į garsus, primenančius žvirblių pulko čirškesį, o vėliau pasiekia garsų stiprumo maksimumą. Graikų kompozitorius Alexis Porfiriadis parodė muzikinį spektaklį „Drops", čia atlikėjai ir tampa pagrindiniais šio muzikinio teatro kūrėjais. Jie ne tik groja, bet ir vaikšto, šūkčioja, kalba. Jų judesiai ir kiti sprendimai nulemti iš anksto pasirinktos muzikinės medžiagos, kuri pamažu virsta nebyliu bendravimu. Manau, kad šiam kūriniui labiau būtų tikusi kamerinė aplinka ne Kuntshallė. Koncerto pabaigai nuskambėjo slovakų kompozitoriaus Martino Burlaso kūrinys „7th Day Record". Minimalistinis ritminis unisonas, sluoksniuojamas su ritminėmis variacijomis bei nuolat aukštėjančiais sąskambiais, galiausiai išauga į agresyvų bei demonstratyvų unisoną, kuris staiga pasibaigia.

Dienos koncertinį turą pabaigė šiuolaikinės muzikos pianisto belgo Daano Vandewalle's atliekama programa, išties įspūdinga. Johno Cage'o, Alvino Currano (JAV), G. Ligeti bei kitų moderniosios muzikos grandų kūriniai nepaliko nė vieno abejingo. Koncertą pradėjo A. Currano „Inner Cities 5". Teko girdėti nemažai šio kūrinio interpretacijų, bet Daano Vansewalle idėjos mane tiesiog pakerėjo, pianistas tarsi suaugo su šiuo kūriniu. Jo rankų mostai skambinant be galo greitu tempu priminė katę, precizika bei nuolatinis chaotiškas džiazinės bei klasikinės harmonijos miksas neleido net įkvėpti. Kitas įspūdį palikęs kūrinys – austrų kompozitoriaus Beato Furrero „Phasma". Nežmoniškos koncentracijos opusas tiesiog ištirpdė laiką. Lėti, pavieniai garsai virto į pasažus, kurie išsiskaidydavo arba susijungdavo į kitas struktūras.

B. d.

Draugai