Pendereckio-Greenwoodo-Reicho mitybos grandinė

Nuomonė, kad gera muzika visada buvo skirta tik elitui, pamažu tampa slidi – muzikinės įtakos dar niekad nebuvo taip susimaišiusios ir susipynusios net tokioje specifinėje srityje kaip šiuolaikinė akademinė muzika. Reichas naudojo Pendereckio muziką, tik pats to nežinojo. Nei Pendereckis, nei Reichas niekada neklausė „Radiohead“, kol grupės gitaristas Greenwoodas nesiėmė interpretuoti šių kompozitorių opusų. Avangardo kompozitoriai Cage’as, Reichas, Oliveros nustebtų atradę savo kūrinius alternatyvaus roko grupės „Sonic Youth“ albume „Goodbye 20th Century“...

Pamažu šios tendencijos prasiskverbia netikėčiausiose vietose. Kasmet liepos pirmomis dienomis maždaug 90 000 jaunimo susirenka į „Open’er“ (buvusį „Heineken Open’er“) festivalį Gdynėje. Tai vienas didžiausių open air muzikos festivalių Rytų Europoje, kur publika turi progą išvysti vidutinio ryškumo pasaulinio lygio atlikėjų: šiais metais minias klykti ragino reperis Drake’as, „The Prodigy“, „Die Antwoord“, „Kasabian“, „Hozier“… Šis festivalis lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų didelių renginių jaunimui, tačiau jis turi vieną įdomų aspektą. Į popmuzikos katilą kartais nei iš šio, nei iš to papuola visai kitokio tipo nišinės muzikos. Ar taip norima edukuoti publiką, nežinia, bet klasikiniai šiuolaikinės muzikos koncertai „Open‘eryje“ vyksta nuo 2012-ųjų, kai lenkų kompozitorius K. Pendereckis ir „Aukso“ orkestras daugiatūkstantinės publikos akivaizdoje atliko „Raudą Hirošimos aukoms“ („Threnody for the Victims of Hiroshima“) ir „Polymorphia“. 2013-ųjų vasara į „Open’erį“ atnešė S. Reicho šedevrus „Music for 18 Musicians“ ir „Electric Counterpoint“. Bendras abiejų kartų vardiklis buvo grupės „Radiohead“ gitaristas Jonny Green­woodas. Pirmąjį kartą „Aukso“ orkestras atliko dvi jo kompozicijas: „Popcorn Superhet Receiver“ ir „48 Responses to Polymorphia“, o po metų pats Green­woodas didžiojoje festivalio scenoje interpretavo Reicho „Electric Counterpoint“ (tai buvo puikiai įvertinta šiuolaikinės muzikos kritikų ir ekspertų). 2015-ųjų „Open’er“ išvydo Greenwoodą ir kaip kompozitorių, ir kaip atlikėją. Jis pasirodė kartu su Londono šiuolaikinės muzikos orkestru (London Contemporary Orchestra, LCO), pristatydamas keletą savo kompozicijų filmams „Bus kraujo“ („There Will Be Blood“), „Mokytojas“ („The Master“) bei trejetą kitų kompozitorių kūrinių.

Geriau žinomas kaip roko grupės „Radiohead“ narys ir vienas geriausių pasaulio gitaristų (dar grojantis altu, Marteno bangomis, bandža, būgnais ir programuojantis kompiuterinius garsus), Greenwoodas nurodo Pendereckio ir O. Messiaeno kūrybą turėjus jam didelės reikšmės suvokiant modernią klasikinę muziką; mėgstamiausiu visų laikų muzikos kūriniu įvardija Me­ssiaeno simfoniją „Turangalila“ (iš čia ir susižavėjimas Marteno bangomis), o „Radiohead“ albume „OK Computer“ naudoti garsai yra įkvėpti Pendereckio. Pastarojo kūrybos dėka Greenwoodas ypač susižavėjo gyvai grojančio orkest­ro magija („Jei turi visus tuos muzikantus, kam gi reikia laptopo ar garso iš kolonėlių?“). 2003 m. pradėjęs rašyti autorinius kūrinius, muzikantas jau sukūrė garso takelius filmams „Kūno daina“ („Bodysong“, 2003), „Bus kraujo“ („There Will Be Blood“, 2007), „Norvegų giria“ („Norwegian Wood“, 2010), „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ („We Need To Talk About Kevin“, 2011), „Mokytojas“ („The Master“, 2012) ir „Žmogiška silpnybė“ („Inherent Vice“, 2014) ir net tapo BBC koncertinio orkestro reziduojančiu kompozitoriumi (composer-in-residence). Galiausiai 2012 m. Greenwoodas ir Pendereckis išleido bendrą albumą, kuriame yra Greenwoodo „Popcorn Superhet Receiver“ ir „48 Responses to Polymorphia“, pagerbiantis Pendereckio „Polymorphia“ (1961). Taigi Green­woodo dalyvavimas šiame Lenkijos festivalyje pagrįstas giluminėmis sąsajomis ir priežastimis.

Su Londono šiuolaikinės muzikos orkestru, tituluojamu „vienu ryškiausiu JK naujos muzikos švyturių“, Green­woodas bendradarbiauja nuo 2014 metų. Gal tai tik komerciniai sumetimai, bet LCO tikrai daug kuo prisideda naikindamas žanrų ir stilių ribas, skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą, platina naują muziką neįprastose koncertinėse erdvėse. Nenuostabu, kad Greenwoodo pasirodymai su LCO kiek skiriasi nuo tipinių klasikinės muzikos koncertų: publika gali laisvai vaikščioti, o per kompoziciją „Self Portrait with Seven Fingers“ – net dalyvauti su savo mobiliaisiais telefonais. Esant tokiam „formatui“ (4 ar 5 minučių kūriniai ir pauzės scenos tvarkymui tarp jų) Greenwoodui labai vertingas publikos šurmulys („Yra dalykų, kurių žmonės nemėgsta, ir man įdomu jų reakciją pajusti išsyk“).

Koncertas „Open’eryje“, kurį pakrikštijau „zoologijos sodo efektu“ (kartais atrodė, kad žmonės vėpso į gyvūnus), vyko didelėje palapinėje. LCO sudarė styginiai (2 smuikai, 2 altai, 2 violončelės, kontrabosas), pianistas ir dirigentas Hugh Bruntas. Kai kuriems žiūrovams muzika tebuvo fonas plepėti ar maigyti mobiliuosius, kiti susidomėję spoksojo į egzotiką. Ekrane buvo rodomi kompozicijų pavadinimai, ir publika klausinėjo, kaip čia yra, ar jis groja ne savo kūrinius, ar tas Greenwoodas dar gyvas? Po kiekvieno kūrinio nuaidėdavo šūksniai ir audringi plojimai.

Pirmasis Greenwoodo kūrinys „Miniature“ – tai ramus pianino ostinato su smuiko solo melodija, pačiam autoriui pritariant indišku instrumentu tanpura; E. Finniso „Brother“ – rami smuiko ir alto dueto tėkmė; Greenwoodo „App­lication 45 Version 1“ (iš filmo „Mokytojas“) – charakteringas braukymo per stygas fonas; O. Messiaeno „Vocalise-Étude“ – svajingas pianino ir Marteno bangų duetas. Šį instrumentą publikai, greičiausiai pirmąkart matančiai tokį daiktą, pademonstravo pats Greenwoodas.
Vėliau skambėjo keletas epizodų iš filmo „Bus kraujo“ garso takelio. „Future markets“ energingi žemi styginiai ir pizzicato sluoksnis priminė B. Bartoko kvartetus. „Prospectors arrive“ muzika klajojo tarp kelių trigarsių. „88: Sketch“ – miniatiūra pianinui, o „There Will be Blood” buvo kupinas sonoro, pasižymėjo išderintais, staiga nutraukiamais glissando.

Svarbią vietą programoje užėmė S. Reicho „Electric Counterpoint“ (1987) –­ opusas elektrinei gitarai ir 14 įrašytų gitaros partijų arba elekt­rinių gitarų grupei, kurį sudaro trys dalys (lėta-greita-lėta). Greenwoodo kūrinio versija išsiskirianti. Pasak J. Greene, jai būdingas priekabus, įkyrus kampuotumas, čia daugiau erdvės tarp gitarų partijų nei žymiojoje Pato Metheny versijoje, kurioje partijos aidi lyg iš priešingų didelio kambario kampų, –­ Greenwoodo frazavimas yra labiau kapotas; „Electric Counterpoint“ staiga tapo kūniška muzika. Ir tikrai, atliekant šį opusą, kai kuriose labiau „vežančiose“ vietose publika bandydavo šokti ir ploti.

Įdomu tai, kad pats Reichas šiame festivalyje išgirdo Greenwoodą, atliekantį jo „Electric Counterpoint“. Tai paskatino jį pagaliau išklausyti „Radiohead“ ir grąžinti skolą sukuriant albumą „Radio Rewrite“, penkių dalių kūrinį, pagrįstą „Radiohead“ dainų temomis. Dar kartą įrodoma, kokie susipynę yra kontekstai: Pendereckis įkvėpė Green­woodą, o šis Reichą, ir visa tai sukasi Lenkijoje...

Toliau koncertinę publiką mėginta sudominti ir įtraukti interaktyviu Green­woodo kūriniu „Self Portrait with 7 Fingers“, kuriame nuo nuobodulio („čia jokio reivo“) pasitelktos technologijos. Ansamblio atliekama lėtai tįstanti muzika turėjo būti fonu mobiliųjų skleidžiamiems elektroniškai sugeneruotiems garsams, atsitiktinai sučirpiantiems bend­rame muzikiniame audinyje. Surinkus duotą internetinį adresą, telefonų ekranuose pasirodė vienas mygtukas, leidžiantis publikai groti atsitiktinį toną iš Green­woodo parinktų aukščių (iš viso 7 x 7 variantai), bet publika tik spaudinėjo ekrane pasirodančius skaičius nesuprasdama esmės, nes triukšmas slopino iš telefonų sklindančius garsus. Pasirodymą užbaigė Greenwoodo „Loop“ –­­ elektrinės gitaros besikartojanti partija (gimininga Reicho kūriniui), paįvairinama styginių.

Stilistiniu atžvilgiu minėta Green­woodo kūryba nėra toji pernelyg aiški, saldi filmų muzika. Bet jai toli iki šiuolaikinės akademinės muzikos radikalumo. Jo kompozicijos artimos melancholiško minimalizmo (G. Bryarsas) arba sonorizmo (K. Pendereckis) kryptims. Šmėstelėjo mintis, kad tai tarsi adaptuotas Pendereckis, trumpi kūrinukai supažindinti, edukuoti jauną vakarėlių publiką: tuos paauglius ir studentus, kurie panašią muziką yra girdėję nebent per siaubo filmus.

Tad štai kokį kilnų tikslą galima sugalvoti šiam zoologijos sodo fenomenui. B. Ashton sako: „Jei norime padrąsinti jaunus žmones išmainyti dramenbeisą į kontrabosą, tai Jonny Greenwoodas ir Londono šiuolaikinės muzikos orkestras neabejotinai yra to mainymo katalizatorius.“ Laisvas koncertų formatas, Green­woodo vardas ir jaunas publikos amžius kuria kolektyvinę roko, o ne klasikos koncertams būdingą patirtį.

Tokia švietėjiška veikla džiugina ir kompozitorius. Pendereckis dėkingas Greenwoodui už savo muzikos pristatymą naujai jaunimo kartai: per jo „48 Responses“ premjerą Vroclave salę pripildė 9000 jaunų žmonių, kurie „niekad nebuvo girdėję apie to senio Pendereckio muziką“. Muzikinio pasaulio dauguma žvaigždės statusą skiria būtent Greenwoodui, o ne žymiausiam gyvam Lenkijos kompozitoriui, sulaužiusiam 6 ir 7 dešimtmečio muzikos barjerus (tai iki šiol įkvepia Green­woodą). Pastarojo aklas Pendereckio muzikos garbinimas ir entuziazmas (ypač jo vis dar radikaliems ankstyviesiems opusams) tarsi perneša muzikinio modernizmo garsus į naujus kontekstus ir naujoms auditorijoms. Pendereckis tai būtų galėjęs nebent susapnuoti.

O „Open’erio“ festivalis Lenkijoje buvo puiki terpė Greenwoodui tiek kaip „Radiohead“ žvaigždei (tai juk vis dėlto popmuzikos festivalis), tiek kaip Pendereckio fanui – juk čia geriausia vieta atiduoti duoklę iškiliam šios šalies ir pasaulio menininkui. Dabar Green­woodas galėtų vykti į Ameriką ir pasitelkdamas Reicho muziką ugdyti vietinį jaunimą. Tik ar gali muzika elitui virsti muzika masėms?