Silvija Vosyliūtė. López-Petrakis-Chemirani trio: Viduržemio jūros aromatas

...Organizacija „Gera muzika gyvai", veiklą pradėjusi 2006 m., siekia supažindinti Lietuvos klausytojus su kitų šalių, kultūrų muzika. Iš pradžių pristatydama bliuzo ir džiazo muzikos stilius, dabar „Gera muzika gyvai" visas jėgas skiria world music populiarinti, kas mėnesį kviesdama atlikėjus iš tolimiausių pasaulio šalių. Vienas projektų – kovo 26 dieną Vilniuje (kovo 27 d. Kaune), Šv. Kotrynos bažnyčioje pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs, dar mažai kam žinomas López-Petrakis-Chemirani trio, pristatęs savo kūrinius, atliekamus senoviniais instrumentais. Renginį tiesiogiai transliavo „Laisvosios bangos" radijas.
López-Petrakis-Chemirani trio sudaro trys skirtingų tautų atlikėjai, puoselėjantys Viduržemio regiono tradicijas bei ieškantys naujų skambesių būdų. Jų kuriama bei atliekama muzika peržengia skirtingų kultūrų (Graikijos salų, Azerbaidžano, Afganistano, Turkijos, Irano, Armėnijos, Ispanijos, Prancūzijos) ir laikotarpių ribas, taip priartindama tradicinę muziką prie šiuolaikinio klausytojo patirties. Šio ansamblio atlikėjai Stelios Petrakis iš Kretos (Graikija), Efrén López iš Valensijos (Ispanija) bei Prancūzijoje gimęs iranietis Bijan Chemirani jau daugybę metų sėkmingai muzikuoja su įvairių šalių kolegomis. Tačiau tik 2005 metais muzikantai susibūrė į šį trio.
Stelios Petrakis groja Kretos lyra (šiek tiek panaši į tradicinį smuiką, tačiau turinti tik tris stygas, grojama šį instrumentą laikant ant kelių) bei vietine liutne, vadinama lauto. Muzikantas yra išleidęs tris solo albumus, o jo kompaktinis diskas „Orion" 2009 m. buvo Didžiosios Britanijos žurnalo „Songlines" TOP 10 sąraše, Indianapolyje (JAV) apdovanotas „Just Plain Folks" prizu. Beje, Petrakis ne tik puikiai atlieka muziką – pats gamina instrumentus. Kitas ansamblio narys, Efrénas Lópezas – multiinstrumentalistas, groja keliomis skirtingomis liutnėmis – afganų rabab, turkų kopuz, Kretos lauto, klasikine fretless gitara bei Viduramžių instrumentu –­ viella. Nuo mažens grodamas elektrine gitara, pamažu jis ėmėsi ieškoti grynesnio, tradiciškesnio garso skambesio, taip susidomėjo ir pradėjo studijuoti Kretos, turkų, afganų tradicinę muziką. Muzikantas yra įrašęs daugiau nei 60 kompaktinių diskų su įvairiomis tokią muziką propaguojančiomis grupėmis. Dirbdamas su Graikijos, Turkijos, Afganistano ir Indijos meistrais, Efrénas tyrinėja Viduramžių ir tradicinę muziką per modalines sistemas. Trečiasis trio narys, garsaus zarb meistro Djamchid Chemirani sūnus – perkusininkas Bijan Cherimani groja zarb, bendir, daf, taip pat dirba su garsiais muzikantais –­ Ross Daly, Dariush Talai, Ballaké Sissoko, Jean Guihen Queyras, Sylvain Luc, Sting.
2010 m. López-Petraki-Chemirani trio išleido savo pirmąjį albumą „Mavra froudia – Celles negres (liet. „Juodi antakiai"), kuris 2012 m. kovą atsidūrė trečioje Europos world music topų vietoje. Beveik visa koncertuose atliekama muzika yra sukurta jų pačių. Viename interviu atlikėjai mini, jog kurdami būtent instrumentinę muziką, jie tikisi peržengti siaurą, „žemišką" reikšmę, atsirandančią su žodžiais. Trio nesiekia „greito produkto", verčiau leidžia sau mėgautis kūrybiniu procesu ir smulkiomis detalėmis, o klausytojams suteikti nedalomos visumos vaizdą.
Koncerte galėjai pamatyti ir ispanų grupelę ar kitų tautybių žmones, matyt, jau žinančius šiuos atlikėjus. Gaila, kad koncerto pranešėjas bei organizatorius buvo šiek tiek išsibalansavęs ar sutrikęs, pasakęs tik keletą elementarių dalykų (ką galėjai rasti reklamose), smulkiau nepristatė atlikėjų bei jų atliekamos muzikos. Tačiau šią jo „klaidą" atpirko į sceną energingai įėję ir lietuviškai pasisveikinę muzikantai. Nedarydami papildomų veiksmų, jie iš karto pasinėrė į muziką. Pirmoji kompozicija (kai kurios nebuvo įvardytos) persmelkta nostalgiškų, lyros atliekamų graikiškų intonacijų, gyvybės bei pulsacijos įgavo įsijungus instrumentui zarb, kuris savo garsu leido pajusti Viduržemio jūros kvapą, sumaišytą su šamaniškumo prieskoniu, kūrė neišmatuojamos trukmės pojūtį. Atrodė, kad tokia kompozicija gali tęstis labai ilgai, bet ir neatsibosti, tarytum būtum įtrauktas į besisukantį ratą – ir tai tavęs neerzina, o atvirkščiai, suteikia malonumą.
Po šios beveik transo būsenos buvo atlikta Efréno Lópezo pirmoji šiam trio sukurta kompozicija, perteikusi jau visai kitas būsenas. Čia klausytojai galėjo išgirsti Viduramžių viella à roue styginio instrumento, kuris Viduramžiais gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, skambesį. Šio instrumento garsinis spektras – tarsi seno, pavargusio rylininko istorija. Šiam pradėjus pasakoti gergždžianti ir besiskundžianti dvasia pamažu transformuojasi – virsta jaunu, gyvybingu, žabangas spendžiančiu neklaužada. Kurdamas šį kūrinį Lópezas, matyt, norėjo parodyti žmogaus sielos gyvybiškumą, kuris išlieka net ir tada, kai kūnas nepajėgia judėti. Po gana ritmiškai aktyvios kompozicijos atlikėjai pasikeičia instrumentus. Šį kartą Lópezo rankose atsiduria klasikinė fretless gitara (tai gitara, kuri neturi įprastinės gitaros skirsnių). Nors kompozicija pasižymėjo subtiliu ritminiu piešiniu bei spalvingais Viduržemio regiono muzikos melodiniais vingiais, trikdė pati garso kokybė. Kadangi kūrinys prasidėjo tyliai žemais registrais, labai girdėjosi grifu slystančių gitaristo pirštų garsai, priversdami klausytoją labiau susikoncentruoti ne į paties kūrinio estetinę pusę, bet sekti techninius dalykus. Nors galbūt atlikėjai to ir nebandė slėpti, šiuos garsus traktavo kaip kompozicijos visumą. Vėliau pasyviai tęsiamu garsu įsijungusi lyra viską tarsi užglaistė, leisdama pasimėgauti muzika.
Suprantama, koncerte suskambėjo ir šokinės formos kompozicijos (grojo 2 laudos ir zarb). Tempo kontrasto principu derinamos padalos atkūrė Graikijos salų šokio dvasią – ramesnis, tolesnis motyvas priešinosi veržliam, esančiam čia pat ir norinčiam ištrūkti. Styginių instrumentų skambesys greito tempo kūriniuose susiliejo į bendrą garsų masę, iš kurios buvo nelengva atskirti skambesius. Kartais galbūt per stipriai „tarkuojama" lauto kaitino ausis. Tačiau neabejoju, jog jaunesniems elektrinių gitarų mėgėjams tai patiko. Nors viduramžių instrumentai nėra pritaikyti destruktyviam atlikimui, pasitelkus techniką, mikrofonus toks efektas buvo sukurtas. Visų pirma galbūt taip norėta išreikšti energingą kūno judesių ritmą.
...Dar vienas instrumentas, kuris buvo pristatytas Vilniaus publikai – tai labai senoviškas styginis instrumentas rabab (dalį jo dengia ožkos oda, todėl jis labai jautrus drėgmei ir temperatūrai), vadinamasis Afganistano styginių instrumentų „karalius". Kompozicijoje susiliejo tradicinė afganų kultūros specifika su šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis. Dabar šiuo instrumentu pasaulyje grojama įvairiais stiliais, neretai nutolstama nuo pradinės senosios grojimo manieros. Koncerte rabab valdymo technika priminė grojimą gitara.
Nepastebėtas neliko ir grupės būgnininkas Bijan Chemirani – turbūt labiausiai sužavėjęs solo improvizacija zarb instrumentu. Chemirani reprezentavo šio persų instrumento garsinę amplitudę bei atlikimo techniką. Iš tiesų šiame ansamb­lyje būgnininkas yra labai svarbus, jis tarsi suvienija kūrinį. Instrumento daf žvangėjimas pagyvino ir kitą šokinio tipo Stelios Petrakis kompoziciją, paremtą Graikijos salų turtingomis muzikos tradicijomis.
Koncerto pradžiai trio nariai pasirinkę atlikti naujesnes kompozicijas, pabaigoje sugrįžo prie seniau sukurtų. Galima pastebėti, jog pastarieji kūriniai buvo grynesnio garso, lengviau išskiriamų tembrų. Diapazoną bei ypač lyrišką skambesį Lopšinėje išskleidė Kretos lyra, susikeisdama su gitara. Koncertas buvo užbaigtas tradicine Kretos daina. Pradžioje vyravusi skausminga melodija aistringai išsiliejo į ritmingą šokio sūkurį. Tai dar kartą įrodė graikų tautos dvilypumą – ramią minties gilumą bei lengvą džiaugsmingą gyvenimo laisvę.
Daugybės muzikinių kultūrų elementų bei instrumentų miksas vienoje kompozicijoje aiškiai formuoja specifinį šios grupės stilių. Tokios muzikos gali klausytis ilgai, ji neįkyri, leidžia išlaisvinti sąmonę, nepririša prie konkretaus laikotarpio stiliaus. López-Petraki-Chemirani trio stebino papras­tumu, be jokių dirbtinių apibrėžimų leido peržengti mus skiriančias pasaulio sienas ir atverti plačią muzikos tradicijų erdvę.

Draugai