Šiuo metu kremtu kūrybos komunikacijos mokslus. Rašau knygų apžvalgas. Taip pat piešiu šviesa. Periodiškai ima ir ištinka eilėraščiai.

Brėkštant

prisimenu šaltį išbridus iš upės
oda niekada nepašiurpdavo
net jei būdavo
minus kažkiek pagal celsijų

kaulams nedarniai susilietus
bijodavom paliesti viens kitą
paleisti irgi bijodavom
taip ir likom
girgždantys nežinioj

prisimenu nupeštas žąsis
šventinei vakarienei dažniausiai be šventės
tik su trupučiu romo
tik su trupučiu
cukranendrių prieskonio
kad šios sužydėtų po langais
ir dar šlakeliu
kad suvešėtų ant delno
ir dar
dar
vieną burnelę išmetus
užmigdavom tropikuose

tada garuojantis rytas
vėl pamerkdavo upėn
beplunksnius ir vienišus
tarytum žąsis kol šios nebuvo apnuogintos
tik mums oda nepašiurpdavo

 

* * *
vis tos pačios slinktys
į priekį ir už
trečiosios akies
atvertas tuščias kanjonas
perskiria buvom ir būsim
mirksniais koduojamas
– kiek?

visa tai skaičius
orbitos pavidalo nulis
tabletė prieš miegą už
miego nėra kas toliau
gelia gylį matuojantiems
oro pripildytas burnas bet
žodžiai slenka giliau

nei siekia regėjimo laukas

 

* * *
atsigrįžus
freskų herojai nukala kryžių
truputį baugina slapti murmesiai
užkalbėjimai
įtraukus pūvančios medienos tvaiko
atima pa žadą
apaštalai
tie nuolankūs kupreliai
šluosto darganą nuo stiklinių skliautų
neliko
kur iškvėpt susikaupusią dervą
per daug skaidriai
šįvakar alsuoja dangus
plačią akį virš mūsų atvėręs
taip arti
net erdvė susigūžia
į pamišėlio galvą
ankšta ir nejauku
lyg virkštelę ant kaklo užnėrus
atsigrįžus į pradžią
kai pabaigos jau apstu
apsiplaukim
šalčiu teliūskuojančioj upėj
glausdami savo nimbus
prie prakaituotos kaktos

 

Paliekant

garo turbinos įsuka mano sparnus
sukniubęs šuniškai raičiojuos
ilgesingai kaukiu ir narsiai ginuosi
rankas susidėjęs po sopančia galva
skruzdės kutena raukšlėtus pirštus
sakytum nutirpus galūnėms nors iš tikrųjų nė velnio
netirpsta net ledlaužiu smogiant jūrai per ištinusį veidą
turbinos sukasi greitai purvina karuselė
kliudo žmones šalikelėj
kurie apsikeičia kvapais bučiuodami viens kito skruostus
apsikeičia prisilietimais nešildančiais netgi numirusių
­būdamas gyvas pasirenku prieblandą

prieblandą laukiant
dykumėjančią širdį užnuodytais syvais maitinant
pasidaro lengviau nekvėpuoti
kai niekas nemato ir aš
apanku iki ryto
kol

kažkas atsitiks
ir tai bus
visa bus mūsų

plunksnoms pagalvėse spurdant
pirštai kliudo apvalią sagutę ir paleidžia į laisvę
neaprėpiamą laisvę iki pat lubų
kur lemputė nudegins kraštus
įkaitę spygliai smaigstys pašiurpusią odą
tai tik bekraštis laukimas kol

kažkas atsitiks
ir tai bus
perdegus mūsų dimensija

smėlis be laikrodžių byrės į tuščius tarpeklius
tarp manęs ir tavęs
ir tai bus
visa kas liko iš mūsų

 

Regėjimai

i.

žaltvykslėm
signalizuoja praeities miražai
tamsiam žemėlapy paklodžių siūlės
veda linkui tikslo
suyra
tarsi abitas
skaisčios nakties krūtinę
nuo saulės dilgėlynų
gynęs

ii.

laikas besvoris
supasi
plunksna mano plaukuos
vėtyklės plaka į orą
paukščiai plasnoja laukuos
su kaukėm į kaukus pavirtę snapais
išsiduos

iii.

iš taip arti
alsavimo galì klausytis
kutena nugarą lediniai baimės pirštai
kaukšėjimas
gehenos žvė́ris išginė į mišką
o kas pargins mane
nuo šalčio
sužvėrėjus

iv.

miriadai akių
išrengs iki poodžio
užsiauginę spyglius
išplauksim vainikais