Kas girdėti Danijos literatūros karalystėje? ...nemenkas pluoštas danų literatūros tekstų pažymint kelias svarbias datas: birželio 15 d. Danija minėjo Šiaurės Šlėzvigo (Pietų Jutlandijos) susijungimo su Danija šimtmetį, prieš 75 metus gegužės 5-ąją Danijoje oficialiai pasibaigė nacistinės Vokietijos okupacija, šiemet Danijos kultūros institutas mini veiklos Baltijos šalyse 30-metį, o 2021-aisiais sukaks 100 metų, kai Danijos Karalystė pripažino Lietuvos Respubliką (ir šis pripažinimas niekada nebuvo atšauktas).

Michaelis Strunge (1958–1986) – vienas ryškiausių danų poetų. Priklausė 9 dešimtmečio, dar vadinamai pankų poetų, kartai. Gimė Kopenhagoje, studijavo universitete meno istoriją, bet studijas metė. Pirmuosius eilėraščius publikavo 1978 m. ir per 8 metus išleido 11 poe­zijos rinkinių (kai kuriuos – pseudonimu). M. Strunge’s santykis su visuomene nuo pat pradžių buvo konfliktiškas ir aštrus, jį tarsi varė iš proto plokščia Danijos egzistencija, patenkinti, kotletus kemšantys danai. Neviltis, pyktis ir maištas – pagrindinės jo eilėraščių dedamosios; poezijoje stojo į visuomenės atstumtųjų, skvoterių, anarchistų pusę; kūrybą suvokė kaip būdą keisti tikrovę. 1984 m. drauge su Pia Tafdrup dalyvavo pagarsėjusioje TV laidoje, kurioje pareiškė, kad danai gyvena šalyje, kurioje didžiausias savižudybių procentas, mažiausias gimstamumas ir geriausi poetai pasaulyje, bet, nepaisant to, dauguma danų yra praktiškai analfabetai, „jie nepažįsta savo poetų, todėl nepažįsta savęs, savo sielos“. M. Strunge sirgo maniakine depresija. Žuvo būdamas 27 metų, kai užėjus manijos fazei savo merginos akivaizdoje iššoko pro langą iš šešto aukšto, prieš tai jai sušukęs: „Dabar galiu skristi!“ M. Strunge’s mirtis tapo pankų kultūros mirties simboliu. Spausdinami eilėraščiai iš rinkinių „Gyvenimo greitis“ („Livets hastighed“, 1978), „Išskleidžiam sapno vėduokles“ („Vi folder drømmens faner ud“, 1981), „Popdainos“ („Popsange“, 1983) ir „Apsiginklavę sparnais“ („Væbnet med vinger“, 1984).

 

 

Dokumentinio filmo „Apsiginklavęs žodžiais ir sparnais“ kadras.

 

Plastiko saulė

Gatvės pilnos aklų vaikų.

Tuščią miesto kaukolę košia šaltas vėjas.

Iš dangaus krenta daiktai: radijai,

tablečių buteliukai, laikraščiai, muilas, stiklo šukės.

Miestą supa miškas, rūgstantis

nuo vaistų ir nuodų.

Tarp dviejų bokštų eina jaunuolis

ištemptu lynu.

Virš nuliūdusių namų

traukia dideli kirų būriai

link sterilios, drungnos jūros.

Plastiko saulė karščiuoja lyg užkrėsta akis

spinduliuoja jodą apakina gyventojus.

Gilioj komoj miega asfaltas

užklotas mėlynu sniegu:

TV langų apšvietimas.

Šio ankstyvo vakaro muziką

sudaro išsijunginėjančių mašinų triukšmas.

Pučia šaltas nailoninis vėjas

jis padengia gyvųjų odą

plonyčiu skausmo sluoksniu.

 

 

Nakties mašina

Palengva naktį pakrauna miesto šviesos.

Žvaigždžių mygtukai mirksi

ir mėnulio ekrane pasirodo pirmieji vaizdai.

O, mane supa kaip garlaivy,

masyvus ekspresas skrodžia tamsą,

skrieju aukštai nakties mašinoje.

Sapnų garų debesys

baltai šnibžda žemei.

Nakties mašina darbuojasi ir sugeria žmonių sielas.

Tamsa prisipildo energijos zvimbesio...

 

Aš konce „Roko mašinoj“.

Išgyvenę šią savaitę grūdasi prie mažos scenos,

oras karštas nuo muzikos.

Apimti transo ir troškimo

veržiamės

iš lyčių ribų,

iš tikrovės dimensijų ribų,

šokis mus transformuoja

kažkur miegančiam mieste.

Mes pervargę angelų vaikai

turim ateities dainos sparnus,

vaikišką kraują ir cizų dantyse.

 

Mes turim trapiausio sapno odą

ir širdis, šviečiančias ryškiau už neoną.

Mes sužaloti aštrių dienos garsų,

kraujuojančio rožinio sniego,

laikraščių antraštėm subadyti.

Mes Nakties mašinos dalis

transformuojam nerimą į draugystę.

Didžiuojamės savo smegenimis

keičiamės sapnais ir cigaretėm,

užpildom save svaiguliu ir muzika

keičiamės lytim ir kaukėm...

 

Vėliau po vieną skirstomės namo

keliaujam Nakties mašina su naujom tapatybėm

viešai nustatytais maršrutais.

Juodi miego gabalai krenta

iš naftos dangaus į mūsų akis.

Užmiegam kaip vienaląsčiai organizmai

iš tų laikų, kai žemę sėmė vanduo.

 

 

Koma

Šios komoje gulinčios valstybės gyvybę palaiko

unikali sąvoka

neegzistuojanti kitose kalbose: Hygge*.

Prijungta prie kavos ir alkoholio lašelinės

tauta guli sterilioje palatoje

kur privaloma būti draugiškiems.

Sluoksninių bandelių ir kotletų širdies stimuliatorius

palaiko drungno puskraujo apatišką tempą.

Dirbtinis inkstas iš vidutinybės

išvalo dvasią ir kokybę

tuo tarpu visi tikros, radikalios poezijos ūmūs simptomai

yra ignoruojami arba pašalinami chirurgine intervencija.

Dideli kiekiai spalvotų psichotropinių vaistų

nuskausmina ir išvaduoja snūduriuojančius Danijos gyventojus

iš košmarų apie kitus gyvenimus:

antidepresinės pramogos ir placebo popsas.

 

^* Išvertus iš danų k. – jaukumas, maloni ir saugi atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti ir smagiai leisti laiką. Daug danų suvokia „hygge“ kaip esminį savo tautinio identiteto elementą. „Hygge“ tapo ir savotišku danišku prekės ženklu, rašomos knygos, kuriose pasakojama, kaip jį sukurti ir laimingai gyventi. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą išverstas bestseleris pavadinimu „Mažoji laimės knyga. HYGGE: gyvenimas pagal danus“ (M. Wiking).

 

 

Apšviesto kambario viduje sėdžiu aš

Apšviesto kambario viduje sėdžiu aš

ir žvelgiu į naktį.

Mano viduje irgi naktis

ir šioje vidinėje tamsoje

aš žvelgiu pro lango stiklą

į apšviestą kambarį.

Ten viduje nieko nėra, tik šviesa,

o aplinkui vien vidinė naktis.

 

Jei nusileisiu į gatvę

ir pažvelgsiu į langą

pamatysiu tą patį

kaip ir vidaus naktyje.

 

 

Pasitikėjimas

Pasitikiu nudriskusiais debesimis

gatvės garsais kurie visada liks paslaptis.

Pasitikiu susidūrimais

su senais klasiokais vidury prekybcentrio

tarp sviesto su nuolaida ir muilo pardavinėjamo kilogramais.

 

Pasitikiu naktiniu radiju

lyg išsiblaškiusiu balsu ausyje

nesvarbu kokiu muzaku

tave išmuiluoja

prieš pačias paskutines radijo žinias.

 

Nepasitikiu tavim.

Net šitiek geidulingumo ir šnabždėjimo

negali nukreipti mano minčių nuo suskeldėjusių sekmadienių

kai visi žodžiai apie meilę

traška ir mikčioja kaip 78-erių seniai

leidžiantys kažkokį

(diskžokėjui nepamirštamą)

hitą iš 1938 metų.

 

Pasitikiu nenuspėjama vandens balų muzika.

Tačiau netikiu

kad žmonės leidžia tai muzikai juos sulaikyti

kai klupdami puola prie artimiausio daugiaaukščio

kad mestųsi į šiurkščios ir šlykščios mirties glėbį.

Jie pasitiki žaibišku asfalto bučiniu

nesvarbu jis nuklotas saulėtom balom ar ne.

 

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

TV laida su Pia Tafdrup