Dinko Telećanas gimė 1974 m. Kroatijoje, Zagrebe. Zagrebo universitete baigė filosofijos ir anglų filologijos studijas, taip pat studijavo sinologiją. Šešių poezijos rinkinių autorius, išleido filosofijos veikalą „Sloboda i vrijeme“ („Laisvė ir laikas“, 2003), dvi kelionių dienoraščių knygas, esė rinkinį „Pustinja“ („Dykuma“, 2009) ir romaną „Dezerter“ („Dezertyras“, 2013). Išvertė daugiau nei 80 knygų iš anglų, ispanų ir kinų kalbų. Svarbiausi pelnyti apdovanojimai – „Kurtia de Ardžešo“ festivalio Europos poezijos premija (Rumunija, 2013), Iso Velikanovićiaus nacionalinė premija (2017). Dirba literatūros ir radijo redaktoriumi. Šiųmetinio poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ (vyks rugsėjo 28–spalio 4 d.) svečias.

 

Billo Wolako nuotrauka

 

kiniški klausimynai

ką reikia pasiekti, dar nepasiekta,

ką reikia prarasti, seniai prarasta

Hai Dzi

I

bazuojuosi neišverčiamoje imperijoj

kurioje keturi – mirties skaičius

o tamsias mintis užkloja raudonas apsiaustas

(viešbutyje nėra ketvirto aukšto

prie stalo nėra pesimizmo)

žinau mažiau nei nieko

nemoku nei valgyti nei kalbėti

nežinau kaip čia mylima

ir kaip sodinamos slyvos

(o ką kitur žinau apie tai?)

per pertrauką „Great Wall Motors“ darbuotojai

sėdi ir žiūri į gėlę vazoj ant stalo

ant ilgo balto tuščio stalo

sėdi ir tyli triukšme pastato viduje –

ar galima jame išgirsti

dešimties tūkstančių daiktų gimdytoją?

(ar dešimt tūkstančių daugiau nei keturi?

ar raudona skiriasi nuo juodos?)

visų šito monstro aukštų (išskyrus ketvirtą) šešėlyje

parke po smogo skliautu

mankštinasi dvi senutės

baisiai lėtais judesiais

jiems dešimt tūkstančių metų

(kas mankštinasi kas žiūri?)

geriu iš drakono šaltinio

ir net nežinau nei kur tas drakonas

nei kur tas šaltinis

(o jei jų nėra geriu

ir jei yra nesiliauju)

lėktuvas susiduria su drugeliu

krenta į drakono nasrus

ir virsta vienu sprogstančiu skiemeniu

(ar įstengsiu galvoti skiemenimis

piešti rašydamas

kurti valgydamas

iškvėpti įkvėpdamas ugnį?)

dangaus ramybė neleidžia jam nukristi

ir ant šilkinių šio eilėraščio siūlų

palengva supas drugelio gyvenimas

 

II

šliuožiant dviračiu per Binhajų

kaip per šviežiai paraugtą tešlą

per išdriektus ryžių miltų lakštinius

galvon ateina dvi mintys:

Kinija yra mažesnė už Laodzi nagą

ir

viskas visada ir visur įmanoma:

tai geros mintys dienos pradžiai

improvizuoti delikatesai gyvenimo pabaigai

arba aktualus terminalas

užbarikaduotas

užrakintas

užmandalintas

užkerėtas

maža skruzdėlytė

kuri iš savo skruzdėlystės

negali išskrusti

šliuožiant iššliuožti

iš visų savo -ysčių

mąstant ištrūkti

iš visų savo duotybių

(ar to nori mažoji skruzdėlė?

ar užsigeidžia tapti drakonu

ir sąmonėje susprogsta?)

 

III

beveik nieko seno toje praamžėje žemėj

ištrinti pėdsakai sušluoti pelenai

ir vis dėlto kažkas tarsi skverbiasi iš apačios

ir tas pats kažkas srūva iš viršaus

kažkas ko aišku negali būti

ir kas negali būti įvardintas

kas veikia neveikdamas

negimęs kažkas kas atriša mazgus

ir atveria langines švelniu delnu

truputis vandens kuris prasiskverbia į viską

truputis dulkių kurios įsismelkia į viską

kažkas nesenstančio kas atkakliai vis sugrįžta

kažkas nesustabdomo kas visiškai nejuda

ir pasiskelbk kai sąmoningai tyli

ir žvelgi nei aukštyn nei žemyn nei tiesiai

– ar esi kada tylėjęs ir žiūrėjęs?

 

IV

jei nebūtų juoko Dao nebūtų toks koks yra

niūriai pasakė Dao ir nusiviepė

o Mao veidmainiškai nusišiepė

(taip man atrodo)

Mao yra nesantis Dao

(taip man atrodo)

Mao prižiūri Dangiškosios ramybės aikštę

ir jo veidas šiugžda ant kupiūrų:

apsimestinai besišypsanti moneta

kuri sklinda po visą aikštę ir pasaulį

ikona išminčių kurie vardais

uždengia bevardį

(ar tik man taip atrodo?)

 

V

taip ir mano mintys

apie mano didžiąją šalį

kuri šlovina savo karą

kuri mėgaujas savo didybe

o dabar vėl renkasi valdžią

ar bent kokį nors karą

sakau toms mintims:

štai valgau aštrius virtinius

ir geriu aštrius pamokymus

todėl nevirškinu jūsų

nei iš tolo nei iš arti

o tos mintys apie tai:

tu labai didžiuojies mumis

staiga pamanei kad esi drakonas

o dar nesuvirškinai savo skruzdėlystės:

drakonas kurio liepsna primena mažą žiebtuvėlį

neabejotinai kinų gamybos

(ar užsičiaupti ar kad mano būtų paskutinis?

ar laukti kad man dar pasakytų:

žinok drakone kad net į dešimtį tūkstančių būtybių

nesi įskaičiuotas?)

 

VI

Lao tai žinojo:

Dangus ir Žemė nešališki

ir išvydo dešimt tūkstančių būtybių panašių į šiaudinius šunis

(ar gali mylėti šiaudinius šunis?

ar gali numirti dėl šiaudinio šunies?)

Lao taip pat žinojo ir tai:

teisingi žodžiai nėra gražūs

gražūs žodžiai nėra teisingi

(ar galite atsisakyti gražių žodžių?

ar galite susileisti juos į veną ir iškraujuoti

taip kad to niekas nematytų?)

dabar kai gražiai ir iškalbingai numiriau

tai manyje pulsuoja kaip niekad

(negi vėl grįši į mirusįjį gyvenimą?)

 

VII

gimiau dangoraižyje

o dabar žiūriu į dangoraižius Binhajuje:

stebiu savo negyvagimystę

gimiau kai čia buvo druskožemio dykra

prieš įžengiant į ją Deng Siaopingui

kuris tarė:

tebūnie naujas miestas prie šios jūros

ir žiūriu į šį išvaržomą miestą

ir esu sūrus kaip kraujas

ir tuščias kaip nebaigtas statyti pastatas

kaip nenusakomas skeletas

tuščias kol neatsimenu

poros spindinčių akių

(nenuginčijamų neleidžiančių abejoti neišverčiamų akių)

kurios yra mano jūra

mano tuštumos druska

kai jie susieina

ir mano knyga susiskliaudžia

Tiandzinas, Binhajus, 2016 m. rugsėjis

Iš kroatų kalbos vertė Antanas A. Jonynas