Julia Fiedorczuk (g. 1975) – lenkų poetė, prozininkė. 2018 m. apdovanota prestižine Wisławos Szymborskos premija už poezijos rinkinį „Psalmės“. 2022 m. lietuvių kalba pasirodė rašytojos romanas „Po saule“ (vertė Kazys Uscila). Spausdiname eilėraščius iš įvairių poezijos rinkinių.

 

Liubov Sachnevyč nuotrauka 

 

*** Kelias. Išėjimas

 

Mes, užkrėstieji, privalom nuolat šaukti.

Kitaip išnyktume.

Įtraukti tamsios ežių ir skruzdėlių nakties.

Apaugtume pelėsiais.

Ir pranyktume dirvoje.

 

Mes, užkrėstieji, privalom nuolat šaukti.

Įsileisti į save tą žudančią jūrą.

Nes sunku patikėti tuštuma, kurioje nieko nematyti.

Sunku neieškoti. Kad ir aklinoj tamsoj.

Kad ir kas būtum, išsiduok balsu.

 

Kad ir kas būtum, duok man savo kalbos ir dienos kūną.

Prašau, ištiesk ranką.

Prisiliesk švelniai lyg laikas.

 

Kad ir kas būtum, duok man savo nakties kūną.

Nulaižysiu druską nuo tavo šaltų vokų.

 

Ir išvysi pasaulį.

 

Mes, užkrėstieji, viską turime pradėti iš pradžių.

Todėl leisk pamilti tavo tamsą.

Kas auga tavyje, te manyje pražysta.

O žiedų tų vaisiai tepasotina tave.

 

Kad ir kas būtum, imu tave kartu.

Einam.

Kitaip išnyksim.

Žiūrėk, čia kelias.

 

O čia nėra žemėlapio.

 

 

peizažas su mergaite

j&j

 

norėčiau pasakyti – jai, joms abiem – 

lįskim po žole, lįskim į šešėlį,

metamą sudžiūvusių laivų. tegu likimo

klausimus perima šitie platanai, norėčiau pasakyti,

 

bet tik paglostau dangaus žydrynę. saulė jau

pakilo ir matyti žalias genys. miegokim jau,

norėčiau pasakyt, jau amžiams tapkim

kilimu, dulkių kamuoliu, bet tik stoviu

 

juoko debesy ir grįžk – tas žodis,

kurio neištariu, kai per žolę nubėga

svetima kaip pasaulis, o tą akimirką kažkas numiršta

 

 

I psalmė

m. m.

 

kai kurių eilėraščių parašyti nebeįmanoma

kai kurių parašyti taip ir nepavyko.

naktim nerimas dėl vaikų, skenduolių vaikų,

pakaruoklių vaikų, sudegusių vaikų, badu numarintų vaikų,

vaikų talismanų iš lėktuvo nuolaužų, nes motinystė – 

tai nuosprendis, o sielvartas vaikosi pramogų

ir parduodamų siluetų, kad pasipuoštų, 

prisidengtų, pasislėptų;

todėl geriau patylėk, sakau, bet visgi sakau:

nė vienas jūsų kaulas nebus sulaužytas, sakykim,

„jiems nieko netrūksta“, sakykim,

„tebūna lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens“ –

 

 

VII psalmė

j. č.

 

pamačiau dygstančių javų šaknis

štai šičia pastatysiu šventyklą

pamačiau taisyklingus driežo griaučius

juos drugelis paliko be kūno

štai čia pastatysiu šventyklą

 

atpažįstu mažutėlių alkį

aitrų kalbos grūdą

šnabždamą prie žemės

nerimstančiam vėjui

 

pamačiau saulės šviesos stulpus

siekiančius jūros dugną

štai čia ieškau slėptuvės

bevardžių žuvų tunte 

 

užterštame vandeny

švytinčių mažutėlių baimėje

sūrių kalbos žodžių

banga po bangos

 

„tada tepersekioja mane priešas ir tepagauna,

mano gyvastį su žemėm tesutrypia“

štai čia pastatysiu šventyklą

štai čia rasiu slėptuvę

kad prasimaitinčiau kartu su mažutėliais

kasdienio žmonių laiko banga po bangos

 

ir pažinčiau teisingųjų plaučių skrandžio delno džiaugsmą

ir liežuvio

kuris man tarė

kol buvo ji kol buvau aš –

 

 

XI psalmė

 

Bandau pastatyti namą

(Būtent čia)

Sraigės kiautą

 

Bandau pastatyti slėptuvę

(Būtent čia)

Kregždės lizdą

 

Kloju pamatus

(samanos ant akmenų)

sutrupinta šviesa

 

Atidarau duris

(lašas drėgmės)

Šaltas vėjo šokis – 

 

 

XII psalmė

 

kėlimasis prieš aušrą, šviesi

Venera virš pušų, tamsūs,

tamsūs kamienai. giliai

šaknis įleidęs į žmogaus kūną

laikas (sakom mano, sakom mūsų)

lupa mėlyną laką

nuo tvarkingų namų ir

tiglyje iškaitintos žemės,

pati tikriausia, nauja diena,

jau:

prieš septyniasdešimt tūkstančių metų

kažkas nulipdė žvėries skulptūrėlę,

pirmoji knyga

prasidėjo žodžiu pyktis  –

 

 

XXXI psalmė

r. k.

 

ant palangės zylė nutūpė tarsi žinutė,

sugeneruota rūko, spalis

ėjo į lapkritį beržais, ąžuolais, alksniais,

nenušąlančiomis gėlėmis kapinėse,

kur mūsų tėvai nerašė atsiminimų,

kur nepažino mūsų vaikų, mūsų 

eilėraščių ir mūsų. televizija rodė Lenkiją,

kuri pražuvo, o paskui nežuvo, o paskui ir vėl

pražuvo, o paskui ne, o paskui saulė

užliejo lapų karpinį, neaišku kada

zylutė pranyko danguje, nespėjau jai ištarti pavymui

prisimink mane, neužmiršk –

 

Iš lenkų kalbos vertė Jūratė Petronienė