Julia Fiedorczuk (g. 1975) – lenkų poetė, prozininkė. 2018 m. apdovanota prestižine Wisławos Szymborskos premija už poezijos rinkinį „Psalmės“. 2022 m. lietuvių kalba pasirodė rašytojos romanas „Po saule“ (vertė Kazys Uscila). Spausdiname eilėraščius iš įvairių poezijos rinkinių.
*** Kelias. Išėjimas
Mes, užkrėstieji, privalom nuolat šaukti.
Kitaip išnyktume.
Įtraukti tamsios ežių ir skruzdėlių nakties.
Apaugtume pelėsiais.
Ir pranyktume dirvoje.
Mes, užkrėstieji, privalom nuolat šaukti.
Įsileisti į save tą žudančią jūrą.
Nes sunku patikėti tuštuma, kurioje nieko nematyti.
Sunku neieškoti. Kad ir aklinoj tamsoj.
Kad ir kas būtum, išsiduok balsu.
Kad ir kas būtum, duok man savo kalbos ir dienos kūną.
Prašau, ištiesk ranką.
Prisiliesk švelniai lyg laikas.
Kad ir kas būtum, duok man savo nakties kūną.
Nulaižysiu druską nuo tavo šaltų vokų.
Ir išvysi pasaulį.
Mes, užkrėstieji, viską turime pradėti iš pradžių.
Todėl leisk pamilti tavo tamsą.
Kas auga tavyje, te manyje pražysta.
O žiedų tų vaisiai tepasotina tave.
Kad ir kas būtum, imu tave kartu.
Einam.
Kitaip išnyksim.
Žiūrėk, čia kelias.
O čia nėra žemėlapio.
peizažas su mergaite
j&j
norėčiau pasakyti – jai, joms abiem –
lįskim po žole, lįskim į šešėlį,
metamą sudžiūvusių laivų. tegu likimo
klausimus perima šitie platanai, norėčiau pasakyti,
bet tik paglostau dangaus žydrynę. saulė jau
pakilo ir matyti žalias genys. miegokim jau,
norėčiau pasakyt, jau amžiams tapkim
kilimu, dulkių kamuoliu, bet tik stoviu
juoko debesy ir grįžk – tas žodis,
kurio neištariu, kai per žolę nubėga
svetima kaip pasaulis, o tą akimirką kažkas numiršta
I psalmė
m. m.
kai kurių eilėraščių parašyti nebeįmanoma
kai kurių parašyti taip ir nepavyko.
naktim nerimas dėl vaikų, skenduolių vaikų,
pakaruoklių vaikų, sudegusių vaikų, badu numarintų vaikų,
vaikų talismanų iš lėktuvo nuolaužų, nes motinystė –
tai nuosprendis, o sielvartas vaikosi pramogų
ir parduodamų siluetų, kad pasipuoštų,
prisidengtų, pasislėptų;
todėl geriau patylėk, sakau, bet visgi sakau:
nė vienas jūsų kaulas nebus sulaužytas, sakykim,
„jiems nieko netrūksta“, sakykim,
„tebūna lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens“ –
VII psalmė
j. č.
pamačiau dygstančių javų šaknis
štai šičia pastatysiu šventyklą
pamačiau taisyklingus driežo griaučius
juos drugelis paliko be kūno
štai čia pastatysiu šventyklą
atpažįstu mažutėlių alkį
aitrų kalbos grūdą
šnabždamą prie žemės
nerimstančiam vėjui
pamačiau saulės šviesos stulpus
siekiančius jūros dugną
štai čia ieškau slėptuvės
bevardžių žuvų tunte
užterštame vandeny
švytinčių mažutėlių baimėje
sūrių kalbos žodžių
banga po bangos
„tada tepersekioja mane priešas ir tepagauna,
mano gyvastį su žemėm tesutrypia“
štai čia pastatysiu šventyklą
štai čia rasiu slėptuvę
kad prasimaitinčiau kartu su mažutėliais
kasdienio žmonių laiko banga po bangos
ir pažinčiau teisingųjų plaučių skrandžio delno džiaugsmą
ir liežuvio
kuris man tarė
kol buvo ji kol buvau aš –
XI psalmė
Bandau pastatyti namą
(Būtent čia)
Sraigės kiautą
Bandau pastatyti slėptuvę
(Būtent čia)
Kregždės lizdą
Kloju pamatus
(samanos ant akmenų)
sutrupinta šviesa
Atidarau duris
(lašas drėgmės)
Šaltas vėjo šokis –
XII psalmė
kėlimasis prieš aušrą, šviesi
Venera virš pušų, tamsūs,
tamsūs kamienai. giliai
šaknis įleidęs į žmogaus kūną
laikas (sakom mano, sakom mūsų)
lupa mėlyną laką
nuo tvarkingų namų ir
tiglyje iškaitintos žemės,
pati tikriausia, nauja diena,
jau:
prieš septyniasdešimt tūkstančių metų
kažkas nulipdė žvėries skulptūrėlę,
pirmoji knyga
prasidėjo žodžiu pyktis –
XXXI psalmė
r. k.
ant palangės zylė nutūpė tarsi žinutė,
sugeneruota rūko, spalis
ėjo į lapkritį beržais, ąžuolais, alksniais,
nenušąlančiomis gėlėmis kapinėse,
kur mūsų tėvai nerašė atsiminimų,
kur nepažino mūsų vaikų, mūsų
eilėraščių ir mūsų. televizija rodė Lenkiją,
kuri pražuvo, o paskui nežuvo, o paskui ir vėl
pražuvo, o paskui ne, o paskui saulė
užliejo lapų karpinį, neaišku kada
zylutė pranyko danguje, nespėjau jai ištarti pavymui
prisimink mane, neužmiršk –
Iš lenkų kalbos vertė Jūratė Petronienė