×     Kris Larson

 

Sidabro laiminimas

 

Ši diena

netrokšta sergėtojo.

Ši popietė

tai skylėta kišenė.

 

Kai tik kas nors

ima siekti dangaus,

šis virsta melsvuma.

 

Nieko nebeliko jau,

tik ana sidabriška dykra,

riedanti šalin nelyg skatikas,

dūzgianti nežemiškas gaidas.

 

 

×     Joel Scherzer

 

deizei

 

geriausiai atrodei

garuojančiam karšty

džeromo alėjoj

klubai tirtėjo

pašėlusiai lyg

subadyta gyvatė

švytuoklė judanti

sulig mano pulsu

atrodei sudrėkusi

stovėdama tarpudury

iš kurio prakaitas

tekėjo į rudenio

spalvas ir gėlė

mano akis mylėjau

tave 181 g-vėj

braukdamas geismą

nuo savo riešų

ieškodamas šakumų

pilkšvoj bronkso saulėj

 

 

×     William I. Lengeman III

 

Nesinori nudirtos odos

 

Jis atėjo, kad iškeltų rankas.

Pasidavė jūrai, jos klostėms dirbtinio

saulėlydžio patale.

Tūkstančio mirčių naktis užsibaigė

kerinčiai.

Užgrūdinti antkapiai įrėžti

į rytmečio vėsą.

Teateinie sutema.

Niūrūs gerkliniai dainiai sėdi priešais

smiltainio statulas, paskirtas žudynėms.

Esmių liežuviai supinti prigimties.

Vėjai raitosi klyksmais ašarotoj plynaukštėj.

Akmens amžių meistrai pranyksta raudonuose kalnuos.

Dramblio kaulai lyti išblukusių arfų stygas.

Raižydamas atminties šalnas, jis nuėjo

ilgą kelią ligi naujos atminties.

 

 
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

 

×     Jim Morrison

 

Gyvatės balsas

 

sausra šnypščia amžiais ir garais

ir aukso lapais

senos knygos šventyklų

Griuvėsiuos

Puslapiai lūžta nelyg pelenai

 

Aš nieko nedrumsiu

Aš niekur neisiu

Eikš, taria jis švelniai

 

senas vyras žengia priekin ir

juda nuvargusio šokio ritmu

aplinkui jį pakrikę mirusieji

kyla iš lėto

 

 

×     Malcolm Glass

 

Sąvartynas

 

Mašinų kėbulai guli sulamdyti

rūdijančioj pievoj ties

įkalne, tankiai apžėlę

vijokliais lyg nauja oda,

aptraukiančia žaizdas

nykstančio metalo.

 

Kraujas tvyksteli liežuvyje,

nebyliai krūpteli suskilęs

kaulas, smegenys bučiuoja

širdį paskutinįsyk; sustangrėja

oda krūties, atsidūrusios po

drėgnom lūpom, blyški pluta

sudžiūvusios sėklos ant

poliesterio kilimėlio;

išdidi panika

netekties

 

nūn visa nusėda į

gyžtančius pūdinius,

ir platūs lapai viršum

iškyla lyg šviesus paminklas.

 

 

×     Sandra Case

 

Visos pilnatys

 

Visos pilnatys

tikslios ir apgalvotos,

jos – tai vyro knarkimo

ritmas, sniegas nušliaužia

nuo dienos viršūnės

kaip šilko drobulė

nuo karsto –

atsiminimai žilsta lyg plaukai,

blunka it paklodės.

Laikrodžiai tiksi

po jos oda.

 

 

×     John M. Bennett

 

Išmėgink savižudybę

 

Langų nebėra dūmai veržias vidun

sienos prakaituoja nusėtos perlais

tu stovi ant kilimo plaukai šnypščia kaip gyvatės

tavo veidas baltas dantis ir tavo mėsos

išsiskleidžia kaip garbanos.

 

 

×     Madeleine Hennessy

 

Gydymas

 

Rausvos ir pilkos mano dalys plūduriuoja

stikliniuose induose, stiklinėse lentynose.

Šonkaulių kopėčios atremtos į ekraną.

Jau nebepasakysiu, kiek laiko

praėjo nuo tos akimirkos, kai kažką reiškiau.

 

Už lango

blykčioja beržas, blykčioja savo gležnais

veidrodžiais. Aš kybau

persisvėręs per šios didžiulės

burnos kraštą,

liežuvis, neturintis ką pasakyti.

 

Galvoju išeit į miškus, apsivilkęs

operacinį chalatą, rankoj gniauždamas ginklą.

Sulig šia mintimi

aš atsigulu, gyvulys, tįsąs

ant žemės. Medžiai prisiima

mano pavidalą

už dyka, šviesulio skiautė

ant kritusių lapų.

 

Pirmoji spalva, kurią paaukoju, tai raudona,

tamsi ir artima,

ji driekiasi šešėliais

greta manęs.

 

 

×     Clayton Eshleman

 

Vasario 25 d.

 

Stebiu, kaip temsta

kažkur skalija šuo

mes einam į savo mirtį

 

žmona parneša jūros žuvų

„taip keista lauke, taip nyku...“

 

parneša viską, kas mums primins

šį vėją, kaip jis vėsina

 

negyvą orą apie mano veidą

augalą

judesį, nebūtį

 

dangaus baltumos mėlsta, šioje

atskirty

pilkumos prisilietimas

palyti mūsų dieną palyti jos žymę

 

 

×     Anne Carson

 

Apaštalų miestas

 

Po tavo mirties.

Visos dienos buvo vėjuotos.

Visos dienos.

Stojo priešais mus kaip siena.

Mes ėjome.

Greta rėkdami viens ant kito.

Pakeliui.

Tai buvo beprasmiška.

Tos erdvės tarp mūsų.

Sukietėjo.

Tai tuščios erdvės.

Ir vis dėlto jos tankios.

Ir juodos ir skausmingos.

Kaip tarpai tarp dantų.

Burnoje senos moters.

Kurią pažinojai prieš daugel metų.

Kai ji buvo.

Graži, ir akiplėša šėlo joje kaip liepsnojantys rūmai.

 

×     Jennifer Bitner

 

Gyvatė

 

Kai tau įkando gyvatė,

aš nenorėjau judėti.

Nei priekin link vaistinėlės,

nei atgalios į dieną.

Neįtikėtinos durys

priešais mus stovėjo atvertos.

 

Kad ir kaip tave būčiau priglaudus,

nejaučiau to savyje.

 

Lyg kokia pagonė įsitvėriau minties,

kad jei tada būtume pasimylėję,

aš gimdyčiau gyvates.

Nuodai tavyj užvirtų

mudviem sugulus

ant galinės sėdynės.

 

Tavo liežuvio galiukas

mano putėj,

tavyje regiu gyvatę.

Kažką greitą ir aštrų,

kas pražudytų

tiek daug šio pasaulio.

 

Kai galvojai,

kad miršti,

sakei, jog nenori

sugrįžti

šlubuodamas, naujame kūne.

 

Tąnakt aš būdravau,

stebėdama tavo burną,

kad siela neišsprūstų iš jos

paukščiu ar balta pelyte.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas